Minint Nepriklausomybės 20-ąjį gimtadienį Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė siūlo mažiau kalbėti ir mažiau niurzgėti dėl problemų, bėdų, nepatogumų. Jos manymu, mes per daug save plakame. "Šiuo metu nematau tokios rūškanos mūsų situacijos, nes atmetus niurzgėjimus, liūdesį, nepasitenkinimą, Lietuvos valstybė egzistuoja, padaro savo namų darbus",- sako Kovo 11-osios akto signatarė.
Interviu Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai ji apgailestavo dėl smukusio pasitikėjimo Seimu, moralinių ir etinių nuostatų politikoje nepaisymo. "Esame iš principo kito sukirpimo žmonės. Mes buvome idealistai, atėjome atkurti Lietuvos ir ją statyti. Net nesupratome, kad su politine etika gali būti taip, kaip dabar", - sako B. Valionytė.
Jai skaudu, kad turinčių savo poziciją signatarų balso niekam nereikia. "Visos politinės jėgos mumyse mato konkurentus. Nors šiandien priklausome vienai ar kitai politinei jėgai, mūsų valstybingumo linija yra labai ryški ir labai akivaizdi. Tai yra visų mūsų jungiamoji grandis" - teigia Kovo 11-osios Akto signatarė.
- Nepriklausomybės 20-ąjį gimtadienį švenčiame nepalankiu krizės laikotarpiu. Tačiau, nepaisant problemų, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų valdžios padarytų klaidų, kokiais pasiekimais, Jūsų manymu, galime didžiuotis?
- Per 20 metų iš tikrųjų Lietuvos valstybė pasiekė labai daug, nes ji yra įsijungusi į pagrindines tarptautines organizacijas. Lietuvos valstybė yra visateisė pasaulio bendrijos narė. Reikia drąsiai pasakyti, kad 1990-ųjų Kovo 11-ąją niekas iš mūsų net nesvajojo, kad taip greitai tapsime tiek NATO, tiek ES narėmis.
Kalbant apie mūsų valstybės vidaus politiką, vidaus tvarką, mūsų pasiektą gerovę, manau, kad kiekviena šeima, kiekvienas žmogus vertins tai skirtingai. Vieni galbūt gyvena geriau, kiti - blogiau, o tam, kuris prarado darbą, viskas atrodys labai baisu.
Bet niekada negalima niveliuoti valstybės pasiekimų pagal kiekvieno individo pasiekimus. Tai yra visiškai kito lygmens klausimai.
- Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie šventai tikėjo laisve, šviesesne ateitimi, tačiau dabar yra nusivylę, kad Sąjūdžio iškelti idealai yra sutrypti, trūksta teisingumo, šalį krečia korupcijos skandalai, pataikaujama oligarchams, nuvertėjo moralinės, tradicinės šeimos vertybės?
- Pasakyčiau labai tiesiai, šviesiai ir paprastai. Gerai prisimename, kad okupuota Lietuva Tarybų Sąjungoje buvo lyderė ekonomikoje, pirmavo pagal išsilavinimą ir kitus rodiklius. Tačiau dabar atsidūrėme kitoje erdvėje, kur ekonominiai rezultatai visai kitokie. Mes atsidūrėme šalių bendrijoje, kurios komunizmo nestatė, jos 50 metų neprarado. Norėčiau paklausti tų, kurie labai pikti šiandien, ar jie įsivaizduoja, kaip atrodytų Lietuva, jeigu nebūtų buvę komunizmo statybos? Tarpukario Lietuva buvo pasiekusi aukštą lygį, joje pragyvenimo lygis buvo aukštesnis negu Suomijoje, tačiau mes nukritome labai giliai, todėl turime pavyti laiką, turime pavyti tuos 50 metų. Dabar vieni skaičiuoja, kad mums prireiks 15 metų, kiti analitikai teigia, kad mums reikės 20 metų, kad pasiektume normalų pragyvenimo lygį, kuris yra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Jeigu mes nebūtume statę komunizmo, jeigu likimas nebūtų taip sudėliojęs mūsų istorijos, visiškai aišku, kad mes gyventume taip, kaip šiandien gyvena vokietis ar suomis.
- Ar šiuo metu Lietuva ne tik de jure, bet ir de facto gali jaustis nepriklausoma, turint galvoje tai, kad ją palietė globalizacijos procesai, kamuoja didelės ekonominės problemos, klesti nusikalstamumas, ant mūsų stalo atsiranda genetiškai modifikuotų produktų?
- Turbūt de facto nepriklausomų valstybių šiandien pasaulyje nėra, nes globalizacija visas sujungė. Jeigu šįryt įvyksta žemės drebėjimas ar cunamis Japonijoje ir mes apie tai sužinome po 5 minučių, o gal dar greičiau, vadinasi, pasaulis tapo labai mažas ir visi esame kartu. Jeigu pasižiūrėsime, kiek kurios valstybės, pradedant, pavyzdžiui, JAV ir Japonija, yra viena kitai skolingos, puikiai suvoksime, kad finansiniu lygiu visas pasaulis irgi yra sujungtas ir ekonomika yra ta jungiamoji grandis.
- Politikai iš įvairių tribūnų dažnai mėgina skaityti pilietiškumo, patriotizmo paskaitas. Tačiau, kaip, Jūsų nuomone, įskiepyti pilietiškumo, patriotizmo jausmą tiems, tarkime, 1990-aisiais gimusiems jauniems žmonėms, kurie neišgali susimokėti už studijas, neradę darbo ir savęs įprasminimo priversti emigruoti iš Lietuvos?
- Kai Lietuva tapo Šengeno erdvės nare, atsivėrė sienos, ir mes galime po pasaulį laisvai, nekliudomai judėti. Kovo 11-oji suteikė galimybę kiekvienam iš mūsų gyventi ten, kur mums patinka. Vadinasi, mes galime nuvažiuoti į Australiją, Ameriką, Vokietiją, Prancūziją ar Airiją. Šitame kontekste ir paaiškėja, kaip mes suprantame savo kaip piliečio pareigą - ar savo krašto ūkį norime stiprinti, kelti visomis išgalėmis visi kartu, ar man yra paprasčiau pasirinkti ten, kur šiandien pragyvenimo lygis yra daug aukštesnis ir gyvenimo kokybė yra daug geresnė. Akivaizdu, kad taip stipriname vokiečių, anglų ir visų kitų valstybių ekonominę padėtį, bet ne savo valstybės. Čia yra mūsų sąmoningumo dalykas.
Tačiau, be abejo, žmonės skaičiuoja kitais masteliais, nes kiekvieno gyvenimas yra labai trumpas. Jeigu sakoma, kad mums reikia apie 20 metų kitoms Europos šalims pasivyti, vadinasi, praktiškai viena karta turėtų būti labai sąmoninga ir suprasti, kad mes turime būti čia ir dirbti Lietuvai.
Aš suprantu tą jauną žmogų, kuriam už tą patį darbą kitame universitete pasiūlo 10 kartų didesnį atlyginimą, nes kiekvienas gyvena šiandien ir dabar.
Kadangi šiuo metu komunikacijos priemonės leidžia paspausti mygtuką ir matyti, kas darosi kitame pasaulio gale, nutautėjimo procesas nėra toks grėsmingas. Žinoma, pas mus lieka mažiau proto, ir Lietuvos valstybės strateginis uždavinys yra sustabdyti protų nutekėjimą.
Prisimename sovietmečio metus, kai studijos, mokslas nekainavo ir neturėjo vertės. Dabar esame tokios būsenos, kai tai turi labai konkrečią vertę ir atitinkamą kainą. Man labai džiugu, kad išaugome iš tų marškinėlių, kai labiau apsimokėjo būti Gariūnuose negu studijuoti universitete.
Tai, kad jaunimas važiuoja mokytis į užsienį, manau, sveikintina, nes jaunas žmogus turi susipažinti, turi pamatyti. Kitas dalykas, su kokiu bagažu jis išvažiuoja mokytis, kaip jis yra kaip Lietuvos pilietis išauklėtas, kokioje terpėje ir su kokiomis vertybėmis jis ten išvažiuoja.
Be jokios abejonės, darbo vietomis per mažai rūpinamės. Tačiau tie, kurie šiandien Lietuvoje negali rasti darbo, turi galimybę nuvažiuoti į Angliją, Vokietiją užsidirbti pinigų ir grįžti namo.
Tiems, kurie sako, kaip gerai buvo sovietmečiu, noriu pasakyti, kad sovietmečiu sėdėtumėte LTSR, gautumėte 70 rublių atlyginimą ir visi būtumėte "laimingi", apie jokį išvykimą į užsienį apskritai negalvotumėte.
- Kaip Jūs vertinate 20 metų parlamentarizmo nueitą kelią? Kuo skiriasi, Jūsų nuomone, 1990 metų parlamentaras, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas nuo dabartinio Seimo nario?
- Esame iš principo kito sukirpimo žmonės. Mes buvome idealistai, atėjome atkurti Lietuvos ir ją statyti. Net nesupratome, kad su politine etika gali būti taip, kaip yra dabar. Labai gerai prisimenu, kaip Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai, gaudami labai nedidelius atlyginimus, teturėdami vieną padėjėją, iš savo pinigėlių samdė biurą, mokėjo už telefonus ir elektrą. Tokiu būdu norėjome atsiskirti nuo LTSR deputatų, parodyti, kad iš tikrųjų esame kitokie. Todėl žmonės mumis tikėjo. Pasižiūrėkite, koks buvo pasitikėjimas AT ir dabar Seimu.
Galų gale pačiame parlamente buvo griežtai laikomasi moralinių nuostatų. Jeigu kas nors neįvaldė silpnybės, padarė kažką negero, tuoj pat ir čia pat būdavo išsprendžiama. Nereikėdavo nei etikos komisijų, nei kitų priemonių, nes buvo supratimas, kad aš esu AT deputatas. Aš negaliu šito sau leisti, nes esu viešas asmuo. Dabar, deja, šito jau neliko. Todėl mes turime daugybę anekdotinių situacijų, kurių normalia logika nepaaiškinsi. Tačiau visi tai svarsto, spauda rašo, eteris tuo užimtas ir, pasirodo, kad tai iš tiesų valstybei klausimas Nr. 1.
- Ką siūlote daryti, kad Seimas būtų kokybiškesnis?
- Manau, kad reikia svarstyti, ar pas mus viskas gerai su rinkimų sistema. Ne paslaptis, kad į Seimą patenka žmonės, finansuojami įvairių finansinių grupių. Deja, dabartinė rinkimų sistema suteikia prioritetą partijų sąrašams, o tauta negali rinkti. Asmenybių klausimas baigiasi tuo, kad partija leidžia į sąrašą įrašyti pirmuoju numeriu ar 150. Čia ir prasideda konjunktūriniai dalykai, kurie toliau persiduoda per visą valdžios prizmę į visas kitas institucijas.
Galbūt todėl pas mus kova su korupcija yra tokia beviltiška, nes partijos nėra politiškai subrendusios. Nėra mechanizmo, užtikrinančio, kad į partijų sąrašus patektų ne tik žmonės, galintys organizuoti finansus, aktyvūs, bet ir turintys didelę politinę patirtį, intelektualai, nepriklausomi.
Dabar pas mus dažniausiai partijose veikia žmonės, kurie elementariai yra klusnūs partijos vadovybei. Tą rezultatą ir matome Seime. Čia yra skaudulys, ir turime pagalvoti, kaip tą pakeisti.
Aš jau nekalbu apie tai, kai sukuriama draugų partija be jokios ideologijos. Daugeliu atvejų visoms partijoms pagrindiniai klausimai yra partiniai ginčai, o valstybinio lygio klausimai, deja, nueina į antrą planą.
- Ar praėjus 20 metų signatarų balsas yra girdimas, ar jie bando kaip nors paveikti valdžios sprendimus, patarti jai?
- Noriu pasakyti, kad signatarų balso niekam nereikia, todėl, kad jie turi savo poziciją, jie turi savo supratimą. Visos politinės jėgos mumyse mato konkurentus.
Kuo skiriasi signatarai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo žmonės? Nors šiandien priklausome vienai ar kitai politinei jėgai, mūsų valstybingumo linija yra labai ryški ir labai akivaizdi. Tai yra visų mūsų jungiamoji grandis. Nesvarbu, kad vienas yra kairėje, kitas dešinėje, bet mes tą jungtį visą laiką išlaikome, ko dabar tarp politikų nėra. Ir šita jungtis erzina ne kitus, o politikus.
Juk visos problemos valstybėje turi būti sprendžiamos tik šituo principu ir jokiu kitu. Jokie partiniai principai dar neišsprendė valstybės problemų. Kadangi valstybinė problema yra visų mūsų jungiamoji grandis, tuo mes esame neparankūs.
- Vadinasi, Jūs nesutinkate su Premjero Andriaus Kubiliaus teiginiais, kad signatarai visada buvo mylimi, vertinami ir gerbiami?
- Su A. Kubiliumi mes niekada neturėjome jokių politinių konfliktų, nesupratimų ar kitų panašių dalykų. Bet kalbant visumoje, kaip signatarų patirtis panaudojama, kaip jų sugebėjimai panaudojami, aš konstatuoju faktą, kad jie niekam nereikalingi.
- Prezidentei Daliai Grybauskaitei nepritarus siūlymui apdovanoti signatarus Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Jūs pasakėte, kad signatarai jaučiasi suglumę ir pasipiktinę šalies vadovės sprendimu, parodančiu, kad nesuvokiama Nepriklausomybės Akto svarba. A dalyvausite Prezidentės rengiamoje signatarų pagerbimo ceremonijoje?
- Šią minutę nežinau. Man asmeniškai nereikia jokio ordino, nes aš labai gerai žinau, kad Lietuva 124 signatarus tikrai apdovanos pačiais aukščiausiais valstybės apdovanojimais. Klausimas yra kitas - ar kai aš būsiu gyva, ar kai manęs jau nebus? Atvirai pasakysiu, manęs tai visiškai nejaudina, nes mano pats didžiausias pasiekimas, kurio niekas negali paneigti, yra mano vardinio balsavimo kortelė už Lietuvos valstybės atkūrimą. Šitos 124 balsavimo kortelės už Lietuvos valstybės atkūrimą sugriovė pačią galingiausią imperiją.
Signatarų apdovanojimo klausimas iš tikrųjų yra valstybės etiketo klausimas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo aiškią, konkrečią valstybės etiketo sampratą, kaip šiandien pasakytų diplomatai. Mes esame šitą pametę, praradę tai, todėl pradedame kartais diskutuoti, ar Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras apskritai yra nusipelnęs valstybei.
Norėčiau paklausti, ar yra už valstybės atkūrimą, už sugrąžinimą į pasaulio žemėlapį visuomenei dar didesnis nuopelnas? Ar didesnis nuopelnas yra tai, kad aš parėmiau vieną ar kitą renginį kažkokia pinigų suma, padovanojau milijoną? Atleiskite, bet šiuo atveju tai yra valstybės etiketo klausimas, aš norėčiau, kad apie tai mes pradėtume kalbėti viešai.
Šalies vadovės išsakyta nuomonė yra jos asmeninis reikalas, jos požiūris. Mus ypač įžeidė ne tai, ką ji pasakė, mus labiausiai įžeidė, kad tai buvo padaryta po Vasario 16-osios, nejaučiant laiko, nejaučiant Lietuvos Prezidentės kaip aukščiausio konstitucinio pareigūno žodžio įtakos ir galios. Reikia suvokti vieną elementarų dalyką: žeminant valstybės atkūrėjus, yra žeminama pati valstybė. Aš pasakyčiau šitaip: išmokime kiekvienas iš mūsų, būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, gerbti patys save. Jeigu mes savęs negerbsime, niekas niekada mūsų niekur negerbs. Būkime išdidūs.
- Ar matote tokių idealų, tokių vertybių, kurie galėtų sutelkti šiuo metu susipriešinusią tautą?
- Pas mus dažnai vyrauja nuomonė, kad valstybė turi duoti. Aš noriu pasiūlyti pamąstyti, ką aš kaip pilietis valstybei duodu. Juk valstybė - mes visi. Valstybė nėra mano teta su kapšu, kuri mums kažką turi duoti.
Siūlau mažiau kalbėti ir mažiau niurzgėti dėl problemų, bėdų, nepatogumų. Tenka apgailestauti, kad mūsų žiniasklaidos žinia Nr. 1 yra bėda. Siūlau, kad žinia Nr. 1 būtų geras darbas. Niekada žmogus pesimistas jokio gero darbo nenuveiks, visuomet išlošia optimistai. Konstatuoju faktą, kad pas mus Lietuvoje dar yra optimistų, bet jie yra tiesiog santūrūs.
Reikia baigti niurzgėti ir suvokti vieną elementarų dalyką, kad niekas už mus jokių darbų nepadarys. Mums reikia juos patiems pasidaryti, nes čia yra mūsų namai, mūsų valstybė. Šitas žemės gabaliukas vadinasi Lietuva, ir mes už ją esame atsakingi. Mūsų tauta yra darbšti ir mes nesame kvaili, tačiau visus darbus turime daryti ne su pesimizmu, dantis sukandę ir pikti, o problemą spręsti optimistiškai, su gera nuotaika.
Manau, kad optimizmu vadovaudamiesi ir įdarbinę protą, mes tikrai turime didelį potencialą. Atmetus aimanas, manau, kad mūsų valstybės klausimai sprendžiasi neblogai. Mes per daug save plakame.
- 20 metų vyko valstybės statybos procesas. Jūsų prognozėmis, koks bus mūsų valstybei kitas dešimtmetis?
- Deja, Lietuvoje labai sumažėjo piliečių, kadangi mūsų apskritai yra tik 3,5 milijono pasaulyje. Tačiau tas protas, kuris šiandien išsibarstęs po pasaulį, jau pradeda sugrįžti. Lietuvaičiai iš tos gražios Airijos ar kitur pradeda grįžti namo, nes jie pamato, kad gyvenimo sąlygos, kai susiskaičiuoji aritmetiškai, pasidaro beveik tokios pačios. Vadinasi, šita krizė padės mums susivokti, kad tas auksinis pyragas, tas auksinis veršis, kuris yra ten, Vokietijoje ar Airijoje, po truputį nebeneša tiek pinigų.
Suprantama, kai atidarai narvelį ir išskrenda paukštis, jam reikia apie narvelį daug ratų apsukti, kad susivoktų situacijoje, o paskui pradėtų ieškoti, kur jo lizdas.
Šiuo metu aš nematau tokios rūškanos mūsų situacijos, atmetus niurzgėjimus, liūdesį, nepasitenkinimą, Lietuvos valstybė egzistuoja, Lietuvos valstybė savo namų darbus padaro. Žinoma, padaryti galėtų daug geriau. Pasirodo, ES mes nesame nei visai kvaili, nei paskutinieji, mes sugebame žaisti pagal tokias pat taisykles.
Yra kitas mums labai svarbus klausimas - laiko klausimas, ar mes sugebėsime tą laiką sukti truputėlį greičiau, kad iš tikrųjų tą didelę atskirtį, tarkime, tarp Vokietijos ir Lietuvos, sutrumpintume.
Manau, kad per kitą dešimtmetį mūsų uždavinys ir bus didinti veiklos pagreitį, kad po 10 metų pasakytume, jog Lietuvai pasiekti Vokietijos pragyvenimo lygį liko 5 metai. Esu optimistė ir tikiu, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis, kurią sukursime visi kartu. Su švente, gerbiamieji!
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Jadvyga Bieliavska
