Šiek tiek apie planuotą latvių „išdavimą“ ir kitas baisenybes

Dinkit iš čia, lenkofilai. Neškit savo rūras į Vroclavą arba Poznanę.

Gerai, kad dar yra blaiviai mąstančių žmonių, ačiū autoriui už straipsnį.

Pan Sisinsky eilini karta bando prastumti Lietuvos padalinima. Visada reikia prisiminti pries teritorini padalinima eina kulturine atskirtis. Butent to ir siekia ČIČINSKIO (oi atsiprašau Meljano) šeimininkai. Geriau parašyk Meljanai kiek sidabrinių kainuoja tavo paslaugos, gal mes visi susimesime ir sumokėsime tiek pat, kad tik tau taip vargti nereikėtų. Karta prisimenu Raimondas Šilanskas pasakojo, kad sumokėjo Vilniaus stoties prostitutėms, kad tik jos nors vieną naktį pailsėtų.

Dieve, kiek aistrų, ir dėl ko? Na įteisinkime tuos lenkiškus gatvių pavadinimus jų kaimuose ir miesteliuose, ko mes taip bijomės iš tikrųjų? Iš kur tos kvailos fobijos, tas noras kovoti ten, kur nėra dėl ko kovoti?
Žinoma, autoriui irgi nevertėtų vadinti oponentų "Talibanu".

Yra tai, kas tinka momentui ir vietai, ir tai, kas netinka.
Maironis rašė savo emocingą eilėraštį tada, kai moderni lietuvių tauta dar tik formavosi. Norint sustiprinti naują (etnolingvistinę) lietuvišką tapatybę, reikėjo atsispirti nuo senosios (istorinės), kuri buvo neatsiejama nuo bendrystės su lenkais jausmo. Kaip bežiūrėtum, vis dėl to tai 500 metai bendros istorijos, bendrų kančių ir bendrų pergalių.
Nesiaiškinkime čia, kiek tai buvo moralu, juolab ar atitiko šitie Maironio vertinimai istorinę tikrovę (kiekvienas rimtesnis istorikas atsakys, kad ne). Bet kuriuo atveju Maironį galima iš dalies pateisinti "laikmečio reikalavimais", t.y. tuomet buvusia politine konjunktūra.
Kokia ši konjunktūra šiandien? Lenkija jau seniai yra ne priešininkė, o sąjungininkė (kaip ir XIV - XIX a.), viena pagrindinių (po JAV) mūsų geopolitinių partnerių. Vilnius priklauso ne Lenkijai, o Lietuvai, o Lietuvos lenkai yra ne "nutautėję ponai", siekiantys sulenkinti lietuvius, o kompaktiškai gyvenanti Lietuvos tautinė mažuma.
Aš suprantu, kad įvaryti pleištą tarp lietuvių ir lenkų labai reikia Maskvai, bet kodėl to taip reikia tau, "cituotojau"? Ar visas paaiškinimas tame, kad tu "skleidi lietuvybę" iš Rusijos ambasados Latvių gatvėje?

Kaip matau, oponentai faktiškai neturi kuo dengti. Ar tik ne iš kokios nors "Vilnijos" draugijos būsite, ponuliai?
Kaip rašė autorius, tesugebate "rodytis špygomis ir liežuviais", daugiau nieko.

Lenkai - pati juokingiausia tauta Europoj :) Gerai Volteras sakė - du lenkai, tai muštynės, o penki, tai jau lenkų klausimas :)

Teko augti prie Nevėžio su šituo gaiduku :) Buvo kompleksuotas, viusų užčiūchintas durniukas, net mergos subinę spardė :) Tai dabar dideliu ir kietu dedasi :) Juokinga :)

Girtas išsiblaivo, gi durnas - niekados.
O nicką pasirinkai tiksliai - pagal tavo pažiūras, taip?

Štai ką apie tokius rašė Maironis:

Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę štai geležinę
Dabar jums metu į akis!

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,
Jūs kūnai be dvasios, be žado!
Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės,
Širdies neberas, kaip nerado.

Bet argi tylėsiu, kad prisikėlimo
Giesmė sopulinga netiks?
Miegoste? Tegul gi dėmė prakeikimo
Ant jūsų per amžius paliks!

Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,
Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!
Kur motina jūsų? Nuraudus pati
Nedrįs besisavint apuoko.

Kur jūsų tėvynė? Ne Vilnius? Warszawa?
Žinau ir suprantu dėl ko:
Tam balet, teatry, tam Corso zabawa!
O ko dar sulaukste ryto!

Ten dukters po pensijas mokos sklandžiai
Rojalį daužyti ir šokti,
Kalbėti prancūziškai, juoktis gražiai…
Ir ko ten negali išmokti!..

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėti
Ar austi, ar braukti rasas,
Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti,
Bet… užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės,
Barzdos nebijos net ir popo;
Sau vyrą sugaus ir garsiai ištekės,
Ir siūdinsis lopą ant lopo.

Užstatę į banką tėvų palikimą,
Puotaus kaip kiti per naktis;
Užkinkęs pratėgminiais per įpratimą,
Vežėjas bepauškins dar vis.

Kai grašio „prie dūšios“ nebliks jau visai,
Kai niekas neskolins ant galo,
Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!..
Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:
Nuo Volgos mužikai ateis;
Už banko skolas, be derybų draugingų,
Nuo žemės nustums jus pečiais.

Tada „abrusėnija“ kaltinta bus,
Ne jūs, savo dvarą užstatę
Paskui net kalmukų pamėgste ratus,
„Krakiškius chomontus“ pametę.

Juk štai jau ne vienas persiveža pačią
Nuo Tulos ar Viazmos namo;
Maišyti jų sūnūs po Lietuvą plačią
Tradicijoms girsis ryto.

O gal ir sveikiau bus tėvynei tada:
Bent aiškūs tai bus jau maskoliai;
Suprasme, kodėl tai kalba jų kita
Ir kas tie vadinami „broliai“!

Suprasme, kodėl jie be Dievo gyvena,
Bažnyčiose bijo maldos,
Kodėl jie paniekino pavardę senę
Dėl blizgančios lenkų mados.

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj,
Pakampiais „danosus“, šmeižimą.
Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj,
Pasiekę net tolimą Rymą.

O gal ta naujoji karta atėjūnų
Taip mūsų kaip lenkai neskriaus;
Gal vietą užėmę sūnų-palaidūnų,
Bent vylium prieš mus nekariaus.

Gal metais jie naują tėvynę pamėgs,
Kaip josios vaikai susipratę,
Ir siaust pinigų į Paryžių nelėks,
Miškus į lombardą užstatę.

Gal jie nesakys, kad vilties atgimimo
Nebėra iš mūsų tautos;
Nekrūpčios kaip pragaro pasišventimo,
Ir saulė ant jų neraudos.

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,
Apsvaigę nuo lenkiško tvaiko:
Sudieu gi tada, jūs vardai be garbės!
Šešėliai, užklydę lig laiko!..