„Pakelkim galvą į viršų dabar. Pagrindinis šio pastato akcentas yra rombo formos įstiklinimas. Ar kyla kokių nors minčių, ką architektas norėjo pasakyti su šiuo įstiklinimu?“, – tokiu klausimu gidas Žygimantas pradeda ekskursiją prie 1983 metais pastatyto Medžiotojų ir žvejų draugijos pastato. Ir iškart išduoda jį projektavusio architekto Virgilijaus Kačinsko sumanymą.
„Šis rombo įstiklinimas simbolizuoja mažo paukštelio pravertą snapelį, prašančio mamos maistuko. Projektuojant šį pastatą, architektas nusprendžia, kad pagrindiniu akcentu tampa mažas paukštelis kurio medžiotojai negali medžioti.“
Pirminis šio pastato pavadinimas buvo „Gamtos namai“, tad ir viduje daugybe detalių su aliuzija į gamtą.
Iš viso 15 išskirtinių architektūriniais sprendimais, skirtingų epochų ir stilių pastatų Šiauliuose šį savaitgalį atvėrė duris lankytojams. Kiekviename jų laukė nemokamos ekskursijos, vedamos gidų. Taip pat vyko ekskursija jau nebeveikiančioje centrinio pašto salėje.
„Visi atitinka mūsų iškeltus kriterijus: pastato pozityvumas, reikšmė miestui, architektūrinė kokybė ir kartais ir dažnai uždarumas. Tai reiškia, kad šio festivalio metu mes pamatom vietas, kurios dažniausiai būna visuomenei uždarytos“, – sako „Pastatai kalba“ organizatorius Kristijonas Murauskas.
Dar vienas, bene gausiausiai savaitgalį lankytų pastatų Šiaulių vandentiekio bokštas, vienas aukščiausių miesto statinių, apie kurio paslaptis žino ne kiekvienas:
„Nebuvau girdėjusi kaip jis buvo pradėtas statyti, kaip statomas, kokios aplinkybės, viską, galima sakyti, pirmą kartą išgirdau ir nesitikėjau, kad paliks tokį įspūdį.“
„Įspūdžiai puikūs, negalvojau, kad yra meno kūrinių mūsų dėstytojų, verta aplankyti, gražu, esu maloniai nustebinta.“
„Vandentiekio bokštą aplankėm, visą gyvenimą svajojau aplankyti, įsivaizdavau, kad ten daug vandens, džiaugiuosi. Pasiėmiau vaiką, juokavom, kad įsidėjom maudymukus ir ėjom į vandentiekio bokštą.“
Viena iš pastato paslapčių – kryžius, kuris nuo visuomenės buvo slepiamas ilgus dešimtmečius ir atvertas tik prieš pora metų.
„Darbininkai išmūrijo šitą kryžių ir buvo represuojami, tai čia jau sovietinis laikas. Valdininkai bandė uždengti kalkėmis iš trečio aukšto patalpų. Ir iki 1963 metų šis kryžius taip stovėjo, kol pastatas buvo pilnai nutinkuotas ir liko paslaptis“, – sako architektė, gidė Dalia Traškinaitė.
Tiek patys šiauliečiai, tiek miesto svečiai specialiai atvykę apžiūrėti atvertų pastatų, sako, kad ir Šiauliai gali nustebinti.
Architektūrinis festivalis „Pastatai kalba“ mažesniuose miestuose Lietuvoje pradėtas organizuoti prieš porą metų – pirmasis įvyko Panevėžyje, pernai – Palangoje, o kitais metais pastatai prabils Druskininkuose.
