Gynėjai taip pat mano, kad dėl civilių mirtimis pasibaigusių pastatų užėmimo turėtų atsakyti tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas.
Advokatai abejoja, ar karininkų veiksmus galima vertinti kaip karo nusikaltimus.
Pskovo 76-osios desantininkų divizijos kuopos puskarininkio Aleksandro Cepotos advokatas Vladimiras Vlasovas sako, kad baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje turėjo būti patrauktas M. Gorbačiovas ir kiti asmenys.
„Mano įsitikinimu, prokurorai turėjo sutelkti visas jėgas kaltų asmenų išaiškinimui, deja, to padaryta nebuvo. Mano ginamasis kaltinamas penkiais Baudžiamojo kodekso straipsniais. Susipažinęs su visa bylos medžiaga manau, kad mano ginamojo veiksmuose net nėra nusikaltimo požymių“, – Vilniaus apygardos teismui posėdyje trečiadienį sakė V. Vlasovas.
Gynėjas teigė, kad jo ginamasis 1991 metų sausį, būdamas prie Radijo ir televizijos pastato Vilniuje, S. Konarskio gatvėje, neiššovė nė vieno šūvio, nestumdė ir nemušė susirinkusių laisvės gynėjų. Advokatas pasigedo konkrečių įrodymų jo ginamojo kaltei pagrįsti dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui.
„A. Cepota buvo Sovietų Sąjungos pilietis, jis neturėjo pasirinkimo laisvės, už įsakymo nevykdymą grėsė karo tribunolas. Jis atsidūrė netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Jis nieko nekliudė, nesužalojo, neliepė daryti kitiems, tikiuosi, kad teismas objektyviai įvertins medžiagą ir jį išteisins“, – sakė advokatas.
Kaltinamojo buvusio Vilniaus karinio komendanto Grigorijaus Belouso advokatas Sergejus Pelšas sako, kad byla yra „absoliučiai pavėluota“, o teisingumas dėl kruvinųjų sausio įvykių buvo įvykdytas dar 1999 metais, nuteisus buvusį Komunistų partijos lyderį Mykolą Burokevičių ir kitus asmenis.
G. Belousas Vilniuje tarnavo 1990-1991 metais.
„Nesupratau, kuo kaltinamas mano ginamasis. Pateikė visiems kaltinamiesiems vienodus kaltinimus. Visi kaltinimai paremti prielaidomis, kaltinimai grindžiami, kad tuo metu ėjo pareigas. Turi būti nustatyta, ką jis atliko ar neatliko“, – piktinosi advokatas.
Prisimindamas tuometinio Vilniaus policijos vadovo Vytauto Leipaus liudijimus, advokatas mano, kad su Lietuvos pareigūnais bendravęs komendantas nepelnytai sulaukė kaltinimų baudžiamojoje byloje.
Liudytojas V. Leipus teismui pasakojo, kad teko bendrauti su miesto kariniu komendantu G. Belousu.
„Jis buvo lojalus Lietuvai. Komendantas buvo ne visiškai karininkas, kokį įsivaizduojam. Jis buvo meniškos sielos, skyrėsi iš kitų. Jo dėka išvengėm nemalonių dalykų – jis mus perspėdavo apie planuojamas operacijas“, – sakė V. Leipus. Jis priminė, kad šis komendantas Vilniaus policijai perdavė areštinės pastatą T. Kosciuškos gatvėje, patalpos nebuvo suniokotos.
G. Belousui Sausio 13-osios byloje yra pareikšti kaltinimai, Generalinė prokuratūra mano, kad G. Belousas atsakingas už savo pavaldinių siautėjimą keliuose per komendanto valandą. Kariai stabdė ir baugino civilius, pareigūnus žalodavo, apvogdavo.
„Komendanto valanda įvesta V. Uschopčiko įsakymu, kur nustatyta, kad kariškiai pavaldūs mano ginamajam?“, – klausė advokatas. V. Uschopčikas buvo sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas.
Liudytojas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės signataras Sausio 13-osios byloje liudijo, kad pasitarime dalyvavo Mečys Laurinkus, Vladimiras Uschopčikas, buvo keliami klausimai dėl komendanto valandos, G. Belousas nebuvo paminėtas.
Kitų kaltinamųjų Sausio 13-osios byloje advokatai sako, kad kaltinimų sulaukę jų ginamieji negali atsakyti už savo veiksmus, nes vykdė vadų įsakymus ir visiškai neišmanė Lietuvos istorijos.
Vilniaus apygardos teisme šią savaitę vyksta baigiamieji advokatų pasisakymai Sausio 13-osios byloje.
Gynėjai pasisakymuose akcentuoja, kad Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane gimę kaltinamieji kruvinųjų sausio įvykių metu buvo jauno amžiaus, kai kurie 25-28 metų, neturėjo jokio ryšio su Lietuva, iki sausio įvykių nebuvo joje lankęsi, neišmanė jos istorijos, jie galėjo būti įsitikinę, kad Lietuva tebėra Sovietų Sąjungos dalis, o tuo metu melagingai buvo skleidžiama informacija, kad Kovo 11-osios aktas yra atšauktas ir negalioja.
Advokatai siūlė prisiminti, kas tuo laikotarpiu buvo rašoma istorijos vadovėliuose, sovietų kariuomenė dar nebuvo išvesta iš Lietuvos, o jos nepriklausomybė buvo „trapi“ ir nepripažinta užsienio valstybių.
Generalinė prokuratūra siūlo buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministrą 93 metų Dmitrijų Jazovą pripažinti kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui per Sausio 13-osios įvykius ir įkalinti jį iki gyvos galvos. Iki gyvos galvos taip pat siūloma įkalinti dar penkis kaltinamuosius nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais – tarp jų ir buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą.
Likusius kaltinamuosius, t. y. 61 asmenį, prokurorai prašo teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir skirti jiems laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 20 metų, jas atliekant pataisos namuose.
Anksčiau savo kalboje prokurorai minėjo daugybę tarptautinių teisės aktų, jie sakė, kad Lietuva privalo vadovautis visuotinai pripažintais teisės principais ir normomis, pagarbos tarptautinei teisei principais, vykdyti įsipareigojimus.
Kalbėdami apie karo nusikaltimus prokurorai savo kalboje citavo Niurnbergo tribunolo statutą, Ruandos tribunolo statutą, 1946 metais priimtą karo tribunolo Tolimiesiems rytams chartiją, skirtą karo nusikaltėliams nubausti, Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos rezoliucijas. Prokurorai mano, kad iki 1991 metų buvo priimta daug tarptautinių teisės aktų, numatančių atsakomybę už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kaltinamieji galėjo numatyti, kad jų veiksmai nusikalstami ir jiems gali grėsti atsakomybė.
„Netaikomi jokie senaties terminai nusikaltimams žmoniškumui – ar jie taikos, ar karo metu padaryti“, – sakė prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė.
Ji pažymėjo, kad kaltinamieji ėjo pareigas kariuomenėje, saugumo komitete, jų smurtiniais veiksmais buvo siekiama stabilizuoti padėtį tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
