Sausio 13–osios įvykiams sukako 20 metų. Nepaisant to, kad kiekvienais metais šiuo metu visur – televizijoje, spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje – skelbiami pastarųjų įvykių liudininkų prisiminimai ir vertinimai, akivaizdu, kad iki šiol neturime vientiso Sausio 13–osios paveikslo. Taip pat ne naujiena ir tai, kad toli gražu ne visi šios dienos įvykių dalyviai susilaukė vienodo valstybės įvertinimo bei visuomenės dėmesio: vienų darbai ir drąsa pagerbta apdovanojimais, kitų net gero žodžio iki šiol nesulaukia.
Todėl šį kartą, norėdami plačiau praskleisti kai kuriuos Sausio 13–osios faktus gaubiantį šydą, į šios visą Lietuvą sukrėtusios dienos įvykius bei jų priešistorę pabandysime pažvelgti Lietuvos policijos pareigūnų akimis. Šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje dalyvauja buvęs policijos generalinis komisaras Petras LIUBERTAS, buvęs vidaus divizijos pulko vadas Stanislovas STANČIKAS, buvęs policijos vyresnysis komisaras Liutauras VASILIAUSKAS, buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas NAVICKAS, buvęs ypatingosios paskirties policijos padalinio kovotojas Henrikas ŠLIAŽAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Atsiminkime, kad Krašto apsaugos departamentas buvo įkurtas 1990 metais, paskelbus Nepriklausomybę, apie liepos mėnesį, ir realiai tuo metu turėjo tik dvi funkcijas: viena buvo reprezentacinė, antra – sienos apsaugos. Realiai per Sausio įvykius Parlamentą – tuometę Aukščiausiąją Tarybą – saugojo apie 800 savanorių. Kas turėjo ginklus, kas ne. O ginklus tikrai turėjo tik Vidaus reikalų ministerijos sistemos vyrai. Petrai, jūs buvote tas žmogus, kuris Sausio įvykių metu vadovavote 35 tūkst. ginkluotų pareigūnų. Ar tikslus šis skaičius?
P.LIUBERTAS: Vidaus reikalų sistemoje tiek buvo. Dirbo 35 tūkst. pareigūnų. Tada milicijos dalis buvo apie 16 tūkst., bet tai buvo visi statutiniai pareigūnai, priklausantys vienai sistemai. Aš dirbau ministro pavaduotoju, ministras buvo Marijonas Misiukonis, vadovavome kaip ir visai sistemai. Manyčiau, kad turėtume akcentuoti ne vien tik Sausio įvykius, bet ir tai, kas buvo iki jų. 1990–aisiais, galima sakyti, Sausio įvykiai vidaus reikalų sistemos darbuotojams buvo kone kiekvieną dieną. Situacijos konfliktinės, jas reikėjo spręsti, jose reikėjo dalyvauti, jas reikėjo neutralizuoti, tad dirbome labai sudėtingomis sąlygomis. Apskritai Sausio įvykiai, kuriuose mes aktyviai dalyvavome, buvo tarsi visų 1990 metų apogėjus.
G.JAKAVONIS. Gerb. Stanislovai, jūs vadovavote divizijai, kuri tuo metu buvo tiesiogiai pavaldi Maskvai. Koks buvo jūsų elgesys per tuos įvykius, kokie buvo jūsų santykiai su Maskva, su Lietuvos vidaus reikalų ministerija? Kokie prisiminimai kyla dabar?
S.STANČIKAS: Reikia pabrėžti, kad ta situacija mums buvo ypatinga. Mes negalėjome būti nuošalyje, be to, reikėjo kaip nors išsaugoti rimtį. Dalinio, kuriam aš vadovavau, tikroji paskirtis buvo užtikrinti viešąją tvarką. Bet 1989–1990 metais buvusios Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos vidaus reikalų ministerijos nuomonės nepriklausomybės klausimu pradėjo skirtis, tad ir jų santykiai atšalo. Tačiau mes, būdami tose gretose, puikiai supratome, kad tas periodas negali būti užbrauktas, nes tarnybiniai santykiai vis dar egzistavo. Mano asmeninė užduotis buvo išsaugoti rimtį ir laukti tolesnių politinių sprendimų. Aš aiškinau, kad mes visi turime eiti teisėtu keliu. Aš asmeniškai nepriklausomybę sutikau su kariais, Tadžikistane, Dušanbė mieste, nes ten taip pat buvo kilę neramumų. Lietuviai kariai klausė: “Vade, ką mes darysime„. Siūlė jie man tokius savotiškus radikalius sprendimus. Aš jiems, žinoma, nepritariau, siūliau spręsti tą klausimą tik teisiniu būdu. Kai grįžome į Lietuvą, taip pat pagrindinis dalykas buvo elgtis teisingai. Svarbiausia, kad vidaus kariuomenės kariai Sausio įvykių dienomis ir po jų nebuvo išsiųsti į kokius nors karinius veiksmus.
G.JAKAVONIS: Ar nebuvo iš Maskvos kokio nors įsakymo, spaudimo?
S.STANČIKAS: Yra toks posakis: istorija nutyli. Nenoriu detalizuoti, nes tai užimtų labai daug laiko. Buvo visko: ir spaudimo, ir reikalavimų, ir grasinimų. Svarbiausia, kad mes pasielgėme taip, kaip pasielgėme ir kad nė vienas vidaus kariuomenės karys nedalyvavo jokiuose prievartos veiksmuose.
P.LIUBERTAS: Gal Stanislovas apie save ir nepapasakos, gal jam kuklu. Jeigu prisimintume vien Sausio įvykius, savanoriai, kurie buvo Aukščiausiojoje Taryboje, neturėjo nei ginklų, nei šovinių, buvo atsinešę kažkokių vamzdžių nuo Pirmojo pasaulinio karo. Stanislovas, tada būdamas pulko vadu, perdavė Aukščiausiosios Tarybos gynėjams visą „cinką“ šovinių. Iš Stanislovo lūpų aš taip pat daug ką sužinojau: mes, vidaus sistemos vadovybė, sužinojome kariškių planus. Per jį sužinojau apie egzistuojantį sąrašą asmenų, kurie turėjo būti išvežti iš Lietuvos, pradedant valstybės vadovais, baigiant ministrais, pavaduotojais. Ir visa tai įvyko Stanislovo dėka.
G.JAKAVONIS: Šiandien negalėjo dalyvauti Marijonas Misiukonis, pirmasis nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, bet jūs kaip tik buvote tas žmogus, kuris labai glaudžiai su juo dirbote. Žinau, kad buvo grasinimų iš Maskvos ir pačiam, ir M.Misiukoniui, buvote įtrauktas į tą sąrašą. Kokie jūsų prisiminimai apie tuos įvykius?
L.VASILIAUSKAS: Kalbant apie Sausio įvykius, visą laiką buvo tokia kontroversiška situacija, jog, be tų politinių batalijų ir nuolatinio įrodinėjimo, kad mes esame tikrai lojalūs Lietuvos valstybei, reikėjo dirbti ir kasdienius darbus tarpuvaldžio metu. Vienu metu reikėjo imtis nuolatinio labai įtempto darbo policijoje, atlikti savo pagrindinę funkciją, o antra – dar šitas dalykas. Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos TSRS vidaus reikalų ministerijos vadovybės buvo laikomos vienintele legaliai ginkluota jėga Lietuvoje. Vyko interesų susidūrimas, nes logistika buvo iš Maskvos, o tarnyba buvo Lietuvoje. Visa tai vyko tarpuvaldžiu, ir visai šiai situacijai daug įtakos turėjo žmonių apsisprendimas. Prisimenu, ypatinga situacija buvo Vilnijos krašte, Vilniaus mieste – labai daug kitataučių tarnavo mūsų sistemoje, ir šis apsisprendimas jiems buvo galbūt dvigubai sunkesnis negu mums, lietuvių tautybės žmonėms. Vilniaus „garnizonas“, milicija buvo lemtinga jėga šalyje. O visokių grasinimų, visokių telegramų, visokių kontaktų, ir formalių, ir neformalių, buvo begalė.
P.LIUBERTAS: Labai apibendrintai nupiešiu situaciją. Centro komiteto pastatas: ten sėdi M.Burokevičius, sėdi ir A.Brazauskas. Saugo kariškiai, saugome mes, milicija, vidaus kariai, vienas kitą stumdome. Dėl finansavimo – vidaus reikalų sistema visus 1990 metus, paskelbus nepriklausomybę, buvo finansuojama iš Maskvos. Tai suteikė pagrindo maskviečiams čia važinėti kaip į tėvoniją, kaip į savo parapiją tvarkytis visokių savo reikalų. Trečias dalykas – bandymas kurti alternatyvią ministeriją. H.Šliažas vėliau papasakos. Skilo ypatingos paskirties OMON ir „Aras“, bet tai buvo tik pradžia steigiant alternatyvią vidaus reikalų sistemą. Turbūt reikėtų pasakyti, kad egzistuoja labai įvairus, nevienareikšmis požiūris į vidaus reikalų sistemą, į M.Misiukonio asmenybę, jo, kaip ministro, figūrą. Iš Lietuvos Respublikos AT tribūnos oficialiai skambėjo taip, sakau iš atminties: Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai reikalinga ginkluota jėga, pavaldi ne Vidaus reikalų ministerijai. Tai reiškia, kad Lietuvoje buvo bandoma sukurti alternatyvią vidaus reikalų sistemą. Tai štai tokiomis sąlygomis teko dirbti.
L.VASILIAUSKAS: Dar vienas niuansas. Tuo metu vidaus reikalų sistemoje buvo susidariusi kontroversiška situacija, nes vadinamoji geležinkelių milicija tiesiogiai priklausė Vidaus reikalų ministerijai, Maskvai, o realiai juk bėgiai, viskas buvo Lietuvos teritorijoje. Galų gale uniformos. Po Sausio įvykių, ypač kai skilo OMON, – kaip žmogus turėjo atpažinti tą savo, tikrąjį, Lietuvos milicininką? Buvo mikliai suorganizuotas emblemų pakeitimas savomis. O visa uniforma liko. Pristatėte mane kaip respublikinės policijos vyresnįjį komisarą, o realiai tuo metu aš buvau su milicijos papulkininkio uniforma ir antpečiais.
G.JAKAVONIS: Iš tikrųjų buvo didelis sovietinių kariškių noras išprovokuoti ginkluotus susidūrimus ir pralietį kraują. Dar atsimenu, kaip tuometis Varėnos policijos komisaras atvažiavęs į Vilnių buvo apšaudytas, bet vyrai rimtį išlaikė, nes žinojo, kad nuo jų daug kas priklauso. Galų gale tie provokatoriai, kurie buvo minioje šalia Parlamento, irgi buvo „tvarkomi“ pirmiausia mūsų policininkų, to meto Lietuvos milicininkų.
V.NAVICKAS: Taip, iš tikrųjų buvo dvi pusės. Gyventojai, piliečiai buvo pasidaliję į dvi dalis. Vieni buvo už nepriklausomybės atkūrimą, kiti, žinoma, kur kas mažesnė dalis, norėjo likti Maskvos pašonėje. Man dirbant viešosios policijos valdyboje viena iš užduočių buvo užtikrinti, kad neįvyktų jokių provokacijų, garantuoti viešąją tvarką. Kalbama ne tik apie Vilnių. Žinote, kas vyko Varėnoje, Alytuje, kiekviename rajone? Mūsų pareigūnai turėjo išlaikyti tą neutralumą, protingą neutralumą. Aš turiu užsirašęs net tuos instruktažus, kurie vyko Vidaus reikalų ministerijoje ir kuriuose vadovai buvo instruktuojami visur laikytis rimties ir vengti provokacijų.
P.LIUBERTAS: Labai svarbu pabrėžti vieną niuansą. Tarybų Sąjungos kariškiai norėjo išprovokuoti šūvius iš mūsų pusės, nes jiems reikėjo legalizuoti savo buvimą. Nesu politikas, bet turbūt daliai Lietuvos politikų irgi norėjosi, kad būtų šūvių. Vadinasi, mums reikėjo išlaikyti tokią poziciją, kad nebūtų patenkinti nei vienos, nei kitos pusės norai. Kaip sakė Stanislovas, rimtis ir dar kartą rimtis. Todėl milicijos pareigūnai, kurie šimtais kiekvieną dieną buvo komandiruojami iš kiekvieno komisariato, net neturėjo ginklų.
G.JAKAVONIS: Pabėgus Boleslovui Makutinovičiui ir pasitraukus jo sėbrams, nepasitikėjimas OMON vis tiek išliko. Jūs, Henrikai, buvote tas žmogus, kuris likote tame lietuviškame ypatingosios paskirties būry. Kaip tada jautėtės, kokios buvo jūsų funkcijos ir santykiai su tais pabėgusiais vadinamaisiais Makutinovičiaus desantininkais, vėliau susidėjusiais su rygiečiais?
H.ŠLIAŽAS: Pradėsiu nuo ankstesnių laikų, nes iki paskelbiant nepriklausomybę 1990 metais padalinys gyvavo daugiau kaip metus, sugebėjo susiburti į vieną monolitą. Dalyvavome daugelyje operacijų ir norėčiau pabrėžti, kad tai buvo vienas iš tų padalinių, kuris 1990–aisiais tarsi jau įgyvendino vidaus reikalų sistemos depolitizaciją. Ypatingosios paskirties policijos padalinys buvo vienas pirmųjų, kuris prisisegė lietuvišką atributiką ir su ja dalyvavo užtikrinant viešąją tvarką Lietuvos miestuose. Todėl būtent tas skilimas sausio 12–ąją labai sukrėtė. Manau, šoką patyrė ne tik tie, kurie atsiskyrė, bet ir tie, kurie liko ištikimi Lietuvos Respublikai. Žinoma, ir anksčiau buvo visokių diskusijų ir visais lygmenimis. Bet ypatingos trinties tarp darbuotojų nebuvo. Nebuvo, nes tai yra vienas branduolys, vienas padalinys, gyvenantis vienodais tikslais, vykdantis vienodas užduotis. Todėl manyčiau, kad kaltinti tą žemesniąją grandį iš mano, kaip to padalinio darbuotojo, pusės būtų tiesiog neetiška. Visus buvo sukausčiusi nežinia. Bet laikas viską sudėliojo į savo vietas.
G.JAKAVONIS: Norėčiau paklausti, iš kur ta priešprieša tuometiniame Krašto apsaugos departamente. Vartant to meto dokumentus, skaitant tuomečio premjero Zigmo Vaišvilos kai kuriuos pasisakymus susidaro įspūdis, kad vieni gynėjai tarsi kažkuo geresni, kiti blogesni. Matau ten ir Jono Gečo pavardę, ir Česlovo Jezersko, o štai tų žmonių, kurių didesnė dalis buvo ginkluoti, kažkodėl negirdėti.
P.LIUBERTAS: Ne 1991–ųjų sausis tai pagimdė. Toks požiūris, nepasitikėjimas. Pasikartosiu: Aukščiausiojoje Taryboje svarstant ir priimant policijos įstatymą deputatai sakė, kad Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai reikalinga struktūra, nepavaldi Lietuvos vidaus reikalų ministerijai ir policijai. Ta nepasitikėjimo sistema dvasia persismelkė ir į 1991–ųjų sausį, ir net po jo. Vadinasi, tas nepasitikėjimas vidaus reikalų sistema, pradedant skilimu vadovaujant M.Misiukoniui, tęsėsi gana ilgai. Sausio įvykiuose – nuo 8 iki 13 dienos, mūsų skaičiavimais, dalyvavo apie 3 tūkst. milicijos darbuotojų, o iš jų apdovanoti tik 245 pareigūnai.
V.NAVICKAS: 2006 metais Policijos departamentui vadovavo Vytautas Grigaravičius, aš dirbau jo pavaduotoju, patarėjas buvo Liutauras Vasiliauskas. Patys pastebėjome, kad liko neapdovanotų, neįvertintų mūsų policijos pareigūnų. Todėl buvo sukurtas Policijos departamento pasižymėjimo ženklas, t.y. Sausio 13–osios atminimo medalis. Žinybinis. Šiuo medaliu buvo apdovanoti 334 policijos pareigūnai. Tačiau man keista, kai sužinojau, jog vėliau įsakymas dėl šio medalio buvo panaikintas. O žmonių, kurie yra nusipelnę, – galbūt jie jau dabar išėję į pensiją, – tačiau taip ir liko savo valstybės neįvertinti, manau, tikrai yra. Dar reikia pasakyti, kad rūpėjo ne vien tik Vidaus reikalų ministerija. Rūpėjo visa padėtis, viešosios tvarkos ir rimties užtikrinimas ir kova su nusikalstamumu visoje šalyje.
L.VASILIAUSKAS: Esu gavęs ir valstybinių apdovanojimų už realiai atliktą darbą tą sausį ginant Parlamentą, nesijaučiu joks išskirtinis ar ką nors išskirtinio padaręs. Mūsų požiūris buvo šiek tiek kitoks. Tiesiog atsidurdamas, ir dėl to esu labai patenkintas, tuo metu ir toje vietoje galėjau dalyvauti šalies gyvenime ir istorijoje. Ką mes atlikome? Savo funkciją. Gynėme žmones nuo žmonių, kariškius nuo kariškių. Gynėjai geresni, blogesni. Priminsiu kalambūrą: jeigu yra gynėjai, turi būti ir puolėjai. Tą kartą, ačiū Dievui, taip neįvyko. Puolėjų nebuvo, bet buvo potenciali grėsmė. O šiaip kuo labiau tolsta karas, tuo daugiau atsiranda didvyrių. Tačiau istorija atsirinks, kas ką padarė.
G.JAKAVONIS: Televizijos bokšto gynybą organizavo Edmundas Kisielius. Koks buvo jo vaidmuo? Jei ne jo vadovavimas, aukų galėjo būti kur kas daugiau. Deja, tas žmogus – vienas iš tų, kurie neapdovanoti jokiais medaliais.
V.NAVICKAS: Situacijai tampant įtemptai tuoj pat reikėjo ieškoti žmogaus, kuris galėtų blaiviai mąstyti, galėtų vadovauti ir spręsti tas problemas. Ministerijos vadovybė priėmė sprendimą pasiųsti E.Kisielių. Jis iškart sutiko. Pamenu, prie bokšto buvo vos ne šimtas policijos pareigūnų. Reikėjo užmegzti kontaktus, palaikyti ryšį, nustatyti užduotį ir vadovauti. E.Kisielius buvo sužalotas, nuo tanko šūvio jam trūko būgnelis. Manau, kad jis neįvertintas ir neapdovanotas nepagrįstai.
G.JAKAVONIS: Jūsų pareiga buvo apsaugoti nuo provokacijų, apsaugoti žmones nuo didelių kraujo praliejimų. Vis dėlto ar buvo tokių žmonių, politinių jėgų, atskirų veikėjų, kuriems buvo reikalingas pralietas kraujas?
L.VASILIAUSKAS: Iš tikrųjų jautėsi tie visi šaltukai, konfrontaciniai momentai tarp naujai gimstančių struktūrų ir jau esamos Vidaus reikalų ministerijos policijos pajėgų. Tačiau darbiniu lygmeniu tuos visus dalykus mes spręsdavome kuo puikiausiai ir su Jonu Geču, ir su Audriumi Butkevičiumi, Zigmu Vaišvila. Beje, dėl OMON dalyvavimo Sausio 13–ąją. Buvo priimtas bendras susitarimas, aš komunikavau ministerijoje, nesvarbu, kaip vyko tie žmonės, tvarkingai, sąžiningai, jie vyko ten, kur priklauso, jie Lietuvai buvo ištikimi.. Čia išėjo kaip ir du lygiai. Vienas lygis su politiniu atspalviu ir antras, kaip visuomet būna, darbinis lygis, kuris sprendė konkrečius klausimus.
P.LIUBERTAS: Dar vienas štrichas, niuansas. Kai Audrius Butkevičius buvo sulaikytas, kas važiavo jo vaduoti? Važiavo P.Liubertas, S.Stančikas dalyvavo. Neginkluotas išvadavimas buvo. Jis buvo paleistas turbūt kitą dieną apie 12 val. Skambučiai į Maskvą, kam tik neskambinta. Štai koks lygis. Dviese nuvažiavome.
L.VASILIAUSKAS: Kas buvo generolas Pilkauskas? Tarybų Sąjungos desantinių pajėgų divizijos vado pavaduotojas. Teko man su juo telefonu kalbėti. Tuo metu man buvo kokie 39–eri. Vaikeli, sako, taigi mes jus sutrinsime. Pirmiausia, sakau, generole, aš ne vaikelis, aš toks ir toks pareigūnas. Ir kalbą pradėjome tokiu lygmeniu. Tų dalykų niekur neišmoksi, jokių instrukcijų neparašysi, tiesiog gyvenimiška išmintis ir didžiulė atsakomybė. Norėčiau pridėti vieną štrichelį dėl tų šūvių ir provokacijų. Mes puikiai supratome, kodėl buvo keliamas tas klausimas dėl ginklų, kam tuos ginklus duoti ir kiek. Iš tikrųjų tai buvome krislas Tarybų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos akyje: jos pagrindinis siekis buvo parodyti, kad mes nesusitvarkome su savo funkcija, ir įvesti čia kokias nors kitas pajėgas. Ar vidaus reikalų kariuomenę, ar iš Minsko miliciją, ar dar ką nors. Tai va, svarbiausia užduotis buvo jokiu būdu nesuteikti tam preteksto. Šiandien, kai į tą laiką jau galime pažvelgti istoriškai, galiu pasakyti, kad mes fantastiškai susitvarkėme su ta užduotimi.
G.JAKAVONIS: Žlugus pučui visą laiką saugojome Aukščiausiąją Tarybą, saugojo būtent Lietuvos policijos padalinys. Tai kur vis dėlto yra tas atsakymas, kad jūsų pavardes istorija nutyli? Yra gynėjai, yra savanoriai, o štai apie visą ginkluotą policijos būrį, kuris, derino visus Vadovybės apsaugos departamento, Krašto apsaugos departamento veiksmus, nei atsiminimuose, nei...
L.VASILIAUSKAS: Aš jums atsakysiu tokia alegorija: gili upė teka tyliai. Spręskite patys. Na kam ta reklama. Viskas atsistos į savo vietas. Aš manau, kad dabar, 20–mečio proga, tas tampymasis, kas ką paminėjo, sakė nepasakė, nežinau, gal mes tokie žmonės. Kita vertus, gal iš tikrųjų reikėtų garsiau kalbėti.
G.JAKAVONIS: Pirmą kartą aš išgirstu iš Petro, kad gerb. Stanislovas teikė šaudmenis gynėjams. Tie dalykai iš tikrųjų labai daug pasako. Kodėl manote, kad esą dar neatėjęs laikas ir istorinė tiesa pagaliau triumfuotų?
S.STANČIKAS: Gerb. generalinis komisaras mus taip stumia į priekį, kad mes atsiskleistume. Padarėme gerą darbą tautai, valstybei, Tėvynei, atlikome savo pareigą. Mano pašaukimas buvo užtikrinti rimtį, taiką, užkirsti kelią žūtims, ir aš, užimdamas tokią poziciją, stengiausi tai daryti. Nežuvo nė vienas mano karys, nė vieno kario rankos nebuvo sužalotos, nežuvo nė vienas žmogus. Dėl to aš jaučiuosi laimingas.
L.VASILIAUSKAS: Mano nuomone, realiai vertinant Sausio 13–oji baigėsi rugpjūčio 28–ąją. Tada iš tikrųjų visiems tapo aišku, kas yra kas. Visas šitas periodas yra Sausio 13–oji. Aš taip įvardyčiau. Ir ne mažiau pavojingas negu tankų važinėjimas.
G.JAKAVONIS: Nesiginčiju, nes, prisimenu, per pučą sovietų kariškių buvo pagrobtas vienas iš Parlamento uniformuotų gynėjų. Buvo bandoma išprovokuoti, kad ginklu bandytume jį vaduoti. O paskui pamatyta, kad Žvėryne pilna mašinų su sovietų kariškiais, kurie to tik ir laukė. Visą laiką kartojosi bandymai pralieti kraują.
P.LIUBERTAS: Vis daugėjo pabėgusių iš tarybinės kariuomenės lietuvių. 1991–ųjų kovo 1 dieną jų buvo 1,5 tūkst. Jie buvo intensyviai gaudomi. Taigi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje buvo globos skyrius, buvo įsteigtas globos skyrius „Raudonajame Kryžiuje“. Atvažiavo desantininkai, 60 žmonių, išdaužė langus, duris, sumušė policininkus ir išsivežė pabėgėlius į Sibirą toliau tarnauti. Mes paskelbėme deklaraciją: palikite sovietinę kariuomenę. O ką toliau daryti? Vaikai paliko ir paskui ką? Slapstėsi pas gimines, pas draugus. Jie buvo gaudomi ir teisiami.
S.STANČIKAS: Mano divizijos štabo skyriaus viršininkas pulkininkas Malininas buvo išskirtinio padorumo žmogus. Tai jis mane įkalbinėjo, kad tuos pabėgusius karius priimčiau į savo pulką. Sunku įsivaizduoti, kiek žmogus tuo metu rizikavo.
G.JAKAVONIS: Vidaus reikalų ministerija buvo pirmoji, kuri pasiskelbė depolitizuota. M.Misiukonis – pirmasis ministras. Iš kur tas nepasitikėjimas šiuo žmogumi? Daugelio amžininkų, daugelio pareigūnų nuomone, aukų būtų buvę daug daugiau, jeigu ne jis. O dabar vėl įvairios istorijos primenamos, menkinamas jo autoritetas.
L.VASILIAUSKAS: Ką patyrė tas žmogus, būdamas kadrinis KGB darbuotojas, prieš tuos įvykius atėjęs dirbti į tą sistemą ir turėdamas anuos antpečius, galima tik įsivaizduoti. Jis buvo puikios orientacijos ir labai šalto proto. Iš tikrųjų buvo visokių kontroversijų dėl jo vyriausybinių pasisakymų, viešųjų ir kitokių. Tiems, kurie nebuvo šalia jo tomis dienomis, tomis savaitėmis ir tais metais, to paaiškinti neįmanoma. Dėkui Dievui, pasisekė šaliai, kad toks svarbus postas tuo metu atiteko tokiam žmogui.
H.ŠLIAŽAS: Man teko garbė po tų įvykių būti su Misiukoniu, turėjome jį lydėti per visas keliones, pasimatymus, susitikimus ir t.t. Netgi po liūdnai pagarsėjusio Latvijos vidaus reikalų ministerijos šturmo sausio pabaigoje gerb. ministras net nedvejodamas nuvažiavo pas Latvijos vidaus reikalų ministrą, nors situacija iš tiesų buvo pavojinga, ypač kelionė, mat tuo metu Latvijos OMON buvo gana agresyvus. Tuomet su ministru važiavome dviese. Manau, tai parodo šį žmogų esant ryžtingą, drąsų, bebaimį ir šalto proto.
Parengė Jovita MILAŠIENĖ
