Formaliai žvelgiant, Lietuvoje egzistuojanti savitvarkos sistema kone ideali. Turime iš įvairių valstybių surankiotų fragmentų ir Etikos kodeksą, kuriam nėra ko prikišti. Tarsi viskas surašyta teisingai, tačiau bėda ta, kad viskas kabo ore. Visa tai nuleista iš viršaus, nukopijuota, negalvojant apie Lietuvos realijas. Tai, deja, įprasta Lietuvoje. Ką reiškia formaliai patvirtintas Etikos kodeksas, kai žmogus, kuris dirba žurnalistu, neturi vertybių? Mes apskritai pernelyg sureikšminame formalias taisykles.

kadaise aktorius Lukošius yra pasakęs, kad teatras yra ne veidrodis, bet švyturys. Mano įsitikinimu, šie žodžiai puikiai tinka ir rašytojams ir žiniasklaidai. Manyčiau, jog žurnalistai neturi vien pataikauti savo skaitytojams, klausytojams, žiūrovams, bet turi taip pat skatinti juos pasitempti, augti. Tai nereiškia, kad žurnalistai turi primesti savo atsakymus, vertybes, tačiau jie turėtų siūlyti ir naujų alternatyvų, plėsti, o ne siaurinti diskusijų lauką, prisidėti prie kritiško mąstymo ugdymo.

vyt lauk visokius dievus ir pranasus is zmoniu galvu, troliais kaskokiais iditai tiki

Kertinis akmuo ne kultūra, o religija. Meninykai...

Pas Pūka tik ka nenueitu:)

kultūrinis parazitukas.

gerbiu si zmogu

Išminčius