Šiandien Lietuvos energetikos sistemai vadovauja neprofesionalai. Ypač tai ryšku Energetikos ministerijoje. Jos ministrui Arvydui Sekmokui Seime buvo reiškiamas nepasitikėjimas, jį buvo bandoma atstatydinti. Tačiau netgi atstatydinimas vargu ar būtų pakeitęs varganą mūsų šalies energetikos, kuri šiandien tapo ne sritimi, kurioje rimtai dirbama, o politinio šou dalimi, būklę. Šitaip išskirtiniame interviu „Respublikai" teigė garsus energetikos ekspertas, buvęs Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) vadovas, buvęs energetikos ministras Saulius Kutas.
Energetikai neturi vadovauti politika
– Kad šalies energetikos sektoriui vadovauja patirties ir žinių šioje srityje stokojantys žmonės, teigėte viename iš savo straipsnių. Ar ne per griežtas toks vertinimas? – “Respublika" klausė energetikos eksperto Sauliaus KUTO.
– Negaliu tylėti matydamas, kas šiandien darosi Lietuvos energetikoje. O juk tai svarbiausia, strateginė ūkio šaka. Tuo tarpu mes su ja elgiamės taip, tarytum ji mums reikštų tiek pat kiek ir, sakykime, eilinis batų fabrikėlis.
Viename iš įtakingos Pasaulio energetikos asociacijos kongresų buvo skelbiama, kad reikia vengti galimo politinio kišimosi į energetikos klausimus. Visais laikais politika buvo, yra ir bus cikliškas dalykas, taip pat ir Lietuvoje. Vienu metu valdo viena partija, paskui – kita, ją vėl keičia pirmoji arba atėjusioji nauja iš šalies. Ir jeigu kiekviena iš tų politinių jėgų pradeda kištis į energetiką, gero nelauk. Šitaip tampa labai sunku energetikoje išlaikyti ilgalaikį energetinį planavimą.
– Kuo energetikai svarbus toks planavimas?
– Jau sakiau – energetikos sektorius nėra batų fabrikėlis. Sunkiai palyginsi jį ir su kitomis ūkio šakomis. Jei kitur galima suplanuoti plėtrą trejiems ar penkeriems metams, ir ta plėtra sėkmingai vyks, energetikoje toks dalykas neišdega. Kad energetikos šaka būtų sėkmingai rutuliojama, būtina turėti jos viziją mažiausiai 20–25 metams. O pas mus energetika virto politinio šou dalimi. Vos nauja politinė jėga ateina į valdžią, iškart tiesia rankas prie energetikos. Ir kol mes blaškomės, iš mūsų duonos kąsnį jau taikosi atimti rusai, baltarusiai. Pirmiausia, žinoma, čia turiu omenyje atominę energetiką.
Todėl energetikos sektoriui privalo vadovauti profesionalai, o ne politikai. Dabar yra taip, kad profesionalai nustumti į šalį, o energetika atsidūrusi politinių partijų rankose ir šios ja naudojasi kaip ginklu politinėje kovoje. “Jei mums nepritarsite, elektros kainos bus didesnės", – sutartinai tokią mintį žmonėms bruka visi, kas naujai stoja prie valdžios vairo. Tokios kalbos tėra politinio šou dalis.
Be energetikos strategijos toli nenukeliausime
– Kokią didžiausią žalą toks politinis šou yra padaręs mūsų energetikai?
– Mes niekaip nesugebame pasirinkti, koks energetikos valdymo modelis mums yra pats priimtiniausias. Tai turi būti numatyta energetikos strategijoje, deja, iki šiandien jos nėra. Iš čia ir didžioji dalis visų mūsų bėdų.
Civilizuotame pasaulyje valdant energetiką egzistuoja du kraštutiniai modeliai – kai energetiką centralizuotai valdo valstybė ir kai energetikos pagrindiniai svertai yra privačiose rankose. Pirmasis modelis giliausiai prigijęs Prancūzijoje, antrasis – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir abiejose šalyse modeliai gerai veikia.
Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo šiuo klausimu blaškosi. Kai dar buvome Tarybų Sąjungos dalis, energetika pas mus buvo valdoma labai centralizuotai. Centralizavimo laipsnis, aišku, buvo daug didesnis, nei dabar yra Prancūzijoje, todėl tarybinės energetikos valdymo sistema buvo laikoma netobula.
Vėliau buvo nutarta į šią atkurtos Lietuvos ūkio šaką pritraukti privataus kapitalo, įkurtas “Leo LT„. Paskui naikinama privataus kapitalo elektros įmonė, griaunamas “Leo LT“. Pakišus visą elektros energetiką po Visagino atominės elektrinės vėliava, iš esmės grįžome prie centralizuoto valdymo.
Kam reikėjo ardyti “Leo LT"? Ar pasiūlėme ką nors geresnio? Labai abejoju. Pavyzdžiui, teigta, kad, valstybei grąžinus savo įtaką energetikos sektoriui, pasistūmės Visagino atominės elektrinės reikalai. Ar jie pasistūmėjo? Matome, kad ne.
– Kas lemia tokį blaškymąsi?
– Pirmiausia, žinoma, aiškios strategijos neturėjimas. Strategija yra aukščiausio lygio dokumentas, kurį tvirtina Seimas. Taip ir turėtų būti. Bet pas mus šiandien viskas priklauso nuo to, kokia partija laimės rinkimus. Kaip sakau, su kiekvienais rinkimais atsiranda vis nauja energetikos strategija. Šitoks mūsų partijų ir apskritai valstybės elgesys su strategine ūkio šaka prie gero nepriveda.
– Kodėl partijos taip elgiasi? Siekia susodinti į šiltas vietas savus – kaip Energetikos ministerijoje?
– Tai dar būtų pusė bėdos. Tarp savų irgi dažnai atsiranda savo srities profesionalų. Jokiu būdu nesakau, kad prie energetikos vairo negali būti vienos ar kitos partijos žmonės. Bet jie pirmiausia turi būti dori.
Tačiau Energetikos ministerijos vadovai pasirinko kitą tikslą. Jiems reikalingi paklusnūs vykdytojai. Nesvarbu, kad neprofesionalai. Tai nėra labai geras principas.
– Ar galėjo padėtį pakeisti Seime surengta interpeliacija A.Sekmokui, jeigu jis būtų buvęs atstatydintas?
– Nesakau, kad dėl to blaškymosi kaltas vienas A.Sekmokas. Vienas žmogus čia nieko neišspręstų. Kalta sistema. Visus veiksmus, kurie turėtų būti daromi, privalu daryti ta kryptimi, kuri vienąkart jau buvo pasirinkta. Tada energetika funkcionuotų aktyviausiai. Tą pasiekti ir turėtų būti pagrindinis valdžios tikslas. Bet to nedaroma.
Interpeliacija yra diskusijos forma. O jos tikslas – pasiekti tam tikrą rezultatą. Niekad nemaniau, taip pat ir dabar nemanau, kad vienintelis teigiamas interpeliacijos rezultatas yra atleisti žmogų. Pirmiausia reikėjo žiūrėti, kas dedasi energetikos sektoriuje. Tačiau būtent apie jos padėtį interpeliacijos metu taip ir nepavyko pasikalbėti. Vietoj to įvyko politinis šou, kuris tikrai niekuo negali padėti energetikai.
Įstatymus būtina vykdyti
– Kaip permainų gausa veikia vartotoją?
– O kas pasakys, kiek kainavo visos pertvarkos? Aišku, kad nemažai. Ir juk viskas atsispindi galutinėje elektros energijos kainoje.
Turime labai aiškiai apsispręsti, kokiu būdu bus valdoma energetika. Tam reikalinga strategija. Tai nereiškia, kad vienąkart sukurta ji galios šimtui ar tūkstančiui metų. Bet energetikos perspektyvos privalo būti numatytos bent 20 metų. Per tokį laiką jau įmanoma ką nors padaryti.
Ir jeigu kartą nutarėme daryti taip, o ne kitaip, užsibrėžtos linijos ir privalome laikytis.
Jei jau buvome nutarę privatizuoti energetiką, reikėjo apsispręsti, kiek ir kaip. Tačiau kažkodėl sustojome ir pasukome atgal. Deprivatizavomės, viską pradėjome iš naujo – čia ir yra didžiausias blogis. Tai nesugebėjimo tvarkytis požymis.
Dėl to į mus kreivai žiūri investuotojai. Sakykite, kam būtų įdomu dėti pinigus į šaką, kurios perspektyvos nuolat kaitaliojamos?
Suprantu, kad “Leo LT" buvo išardyta ir dėl kitų, ne visai su energetikos sektoriumi susietų įtarimų. Bet jeigu iš tikrųjų vykdant energetikos sektoriaus privatizavimą, kitaip tariant – tuo metu egzistavusį strateginį tikslą, atsirado nusikaltėlių arba buvo bandoma įkišti išplautą kapitalą ar dar kas nors buvo daroma, tuo turėjo užsiimti teisėsaugos institucijos. Bet tai nereiškia, kad reikėjo keisti tuo laiku egzistavusią energetikos strategiją.
– O kaip dėl Visagino atominės elektrinės – ar po visų blaškymųsi šis projektas vis dar turi nors mažiausią perspektyvą?
– Mūsų veiksmai ir nenuoseklumas žlugdo geros idėjos įgyvendinimą. Manyčiau, reikėtų atsigręžti į naujos atominės elektrinės įstatymą. O jame aiškiai pasakyta, kad atominė elektrinė bus statoma. Jeigu Lietuvoje yra priimtas įstatymas, kuriame nurodyta statyti elektrinę, vadinasi, turime laikytis įstatymo. Galime ginčytis, geras tas įstatymas ar blogas, tačiau jo ignoruoti negalime. Antraip kils klausimas – ar iš tikrųjų gyvename teisinėje valstybėje, kurios visuomet siekėme?
Visagino atominės elektrinės statybos sėkmės laidas yra tam tikros lenktynės su laiku. Kad jas laimėtume, turime būti susitelkę ir aiškiai suprasti siekiamą tikslą.
Vidmantas UŽUSIENIS
