1997-aisiais Klaipėdoje vienas po kito buvo žudomi nusikaltėlių grupuočių nariai ar su jomis susiję verslininkai. Sigitas Gaidjurgis, organizavęs šias žudynes, ilgą laiką sugebėjo išlikti šešėlyje.
Nematė savo budelio
Tuo metu, kai S. Gaidjurgis su Alvydu Juodriu-Benu, Renatu Šadeikiu-Renu kartu su Tulpiniais žudė Mindaugą Bendzalauską-Benzą (g. 1973 m.), Artūras Damkus-Antanas, Saulius Janonis ir Aidanas Simonavičius-Čiukčia sėdėjo automobilyje, kuris stovėjo kelio Klaipėda–Palanga 8-ajame kilometre.
Po kurio laiko S. Janoniui kažkas paskambino ir jų „Passat'as“ pajudėjo į naują susitikimo vietą. Važiavo tylėdami, nes jautėsi nejaukiai. A. Damkus ir A. Simonavičius buvo draugai, o dabar vienas jų važiavo surakintomis rankomis.
Kiek pavažiavus automobilis sustojo. Tuoj prie jo privažiavo kitas, kuriame sėdėjo M. Bendzalausko budeliai. Panevėžiečiai susėdo į savo automobilį ir nurūko namo, o Gaidjurginiai, įsisodinę A. Simonavičių-Čiukčią, pasuko automagistrale Klaipėda–Vilnius. S. Gaidjurgis išlaisvino jam rankas ir pasakė, kad nereikia bijoti. Girdi, Čiukčią ir A. Damkų kuriam laikui apgyvendinsiąs savo sodyboje netoli Trakų, kad jų nerastų policija, nes gali ieškoti.
Pasukus iš automagistralės Kietaviškių link, automobiliai (vienu važiavo R. Šadeikis, A. Juodris, A. Damkus ir A. Simonavičius, o kitu – S. Gaidjurgis) sustojo. A. Juodris žaibiškai uždėjo Čiukčiai ant rankų antrankius, o ant galvos užmovė maišelį. „Kad nematytum kelio į sodybą“, – dar paaiškino Benas.
R. Šadeikis liko prie automobilių, o visi kiti nuėjo gilyn į mišką. Kiek paėjus S. Gaidjurgis nieko niekam nesakęs paėmė iš A. Juodrio pistoletą ir šovė pirmiau einančiam A. Simonavičiui į pakaušį. Šis krito negyvas.
Tada lavonas buvo apvyniotas lipniąja juosta ir nuneštas į bagažinę. Paskui jį nuvežė gilyn į Dergonių mišką. Ten R. Šadeikiui ir A. Damkui S. Gaidjurgis davė komandą iškasti duobę, lavoną nurengti ir užkasti.
Žudikų ginklas
Jau vėliau, kai parodymus ėmė duoti R. Šadeikis ir A. Damkus, buvo surasta šakomis apkrauta A. Simonavičiaus užkasimo vieta. Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad miške netoli kelio Trakai–Semeliškės rastas nuogas lavonas yra tikrai Aidano Simonavičiaus. Jo ir jo motinos DNR tai patvirtino.
Kaip jau įprasta, teisme S. Gaidjurgis neigė savo kaltę, sakė, esą kiti kaltinamieji jį apkalbantys, bet teisėjų kolegija juo nepatikėjo, nes kaltė buvo įrodyta neginčijamais įrodymais. S. Gaidjurgis tyčia nužudė M. Bendzalauską, o vėliau, kaip pavojingą liudininką, – ir A. Simonavičių.
Praeitame numeryje rašyta, kad ginklu, iš kurio A. Juodris nušovė M. Bendzalauską, buvo nušautas ir šiaulietis Algirdas Rimša-Kryžius, ir dar keli žmonės Maskvoje bei Kaliningrade. Kiek užbėgant įvykiams už akių galima parašyti, kad tas ginklas dar bus ne kartą panaudotas. Jau po A. Juodrio nusižudymo tą pistoletą garaže surado jo sūnus Benas Juodris ir atidavė jį Sauliui Skėriui. Kai S. Skėris juo padarė nusikaltimą ir buvo sulaikytas, pas jį tas pistoletas ir buvo surastas. Tik tada nelemtasis pistoletas galiausiai atsidūrė teisėsaugininkų rankose.
Šūviai prie sporto klubo
O dabar vėl sugrįžkime į tuos grėsmingus 1997-uosius, kai Klaipėdoje vienas po kito buvo šaudomi verslininkai, gaujų nariai. Daugelis šių žmogžudysčių ir šiandien neatskleistos, už kitas nuosprendžiai jau paskelbti.
Rugsėjo 26-ąją, 20 minučių po šeštos vakaro, šūviai nuaidėjo prie Minijos gatvėje esančio „Angies“ sporto klubo. Kieme žaidžiantys vaikai ne tik girdėjo šūvius, bet ir viską matė – prie „Volvo 480“, kuriame sėdintis vairuotojas kalbėjosi telefonu, priėjo jaunas vyras, kaip koks filmuose matytas gangsteris iš striukės kišenės išsitraukė revolverį, laikydamas abiem rankomis nukreipė į priekinių durelių stiklą ir, netaręs nė žodžio, kelis kartus iššovė... Tada revolverį įsikišo atgal į kišenę ir paskubomis nužingsniavo Naikupės gatvės link. Po kiek laiko drąsiausias iš vaikų, devynmetis Andrius, priėjo prie automobilio ir pamatė, kad vairuotojas nusviręs į keleivio sėdynės pusę, jam iš kairės veido pusės bėga kraujas.
Šūvius girdėjo ir į laiptinę išėjęs parūkyti Saulius N. Per antro aukšto langą jis matė kieme stovintį automobilį ir šaudantį vyrą.
Arvydas M. nuaidėjus šūviams sportavo „Angyje“. Žvilgtelėjęs per langą jis pamatė, kaip nuo kieme stovinčio automobilio greitu žingsniu nueina apie 176 centimetrų ūgio vyras. Išbėgęs į kiemą Arvydas M. išvydo, kad automobilyje sėdi „Angies“ sporto klubo prezidentas Valdemaras Česnaitis. Tuoj pat iš klubo ir aplinkinių namų subėgo žmonės, atvažiavo greitoji ir policija. V. Česnaitis dar buvo gyvas, tačiau iki ligoninės medikai jo nespėjo nuvežti – jis mirė pakeliui.
Buvęs KGB darbuotojas
Policijai nušautasis buvo neblogai pažįstamas. Tam tikruose sluoksniuose jis buvo žinomas Valdeškos ir Barmalėjaus pravardėmis. Iki 1990-ųjų V. Česnaitis dirbo KGB Klaipėdos skyriuje, turėjo praporščiko laipsnį, o darbas buvo susijęs su žvalgyba.
Išėjęs iš „kontoros“ V. Česnaitis įregistravo individualią sporto paslaugų teikimo įmonę. Pats pasiekęs neblogų sportinių rezultatų karatė srityje, kurį laiką V. Česnaitis dirbo Klaipėdos moterų krepšinio komandos „Žuvėdra“ antruoju treneriu. Kalbama, kad buvo didelis azartinių lošimų mėgėjas.
Nuo 1991 metų jis pastebėtas aktyviai bendraująs su S. Gaidjurgiu ir kitais žinomais uostamiesčio nusikaltėliais. 1994–1995 metais užfiksuoti V. Česnaičio ryšiai su Sergejumi Bėgliku.
Nušautojo automobilyje kriminalistai surado telefoną ir faksogramą. Tuoj pat buvo išsiaiškinta, kad prieš pat jį nušaunant, o gal ir per pačius šūvius, Valdeška kalbėjosi su buvusia bendradarbe. Apklausta ji sakė vienu momentu pajutusi, kad jos niekas nesiklauso, ir išjungusi telefoną. Matyt, tuo metu V. Česnaitis pamatė į save nukreiptą ginklą ir nutilo.
O štai faksograma sukėlė įtarimų. Ji buvo adresuota ne V. Česnaičiui, bet pasiųsta iš vienos Kaliningrado įmonės, kurią Lietuvos teisėsauga įtarė besiverčiant ginklų prekyba. Todėl imta tirti versiją, kad ir Barmalėjus bus prikišęs nagus prie šio biznio. Šiaip jau policijai buvo žinoma, kad pagrindinis V. Česnaičio pajamų šaltinis – kontrabandinės degtinės verslas. Visų tų versijų tyrimas atvedė į aklavietę – žudikas, nors ir nesislapstė, dingo be pėdsakų.
Prisidėjo prie gaujos
Ta byla iš archyvo buvo ištraukta, kai parodymus ėmė duoti S. Gaidjurgio parankiniai. Artūras Damkus papasakojo, kad praėjus 4–5 dienoms po Mindaugo Bendzalausko ir Aidano Simonavičiaus nužudymų S. Gaidjurgis pradėjo kalbėti, kad, girdi, reikia „užversti karatistą“, nes šis bendraująs su S. Bėgliko grupuote. Sakydamas „karatistą“, S. Gaidjurgis turėjo omenyje V. Česnaitį.
Nužudyti su konkuruojančia grupuote bendraujantį Barmalėjų S. Gaidjurgis patikėjo A. Damkui bei Mariui Marijošiui.
M. Marijošius buvo naujas tarp Gaidjurginių ir tik rugpjūčio 11-ąją išėjęs iš įkalinimo įstaigos. Į Pravieniškes Klaipėdos rajono teismo nuosprendžiu M. Marijošius (g. 1971 m.) buvo dešimčiai metų patekęs už išžaginimą. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas M. Marijošių į laisvę lygtinai išleido 2 metais ir 11 mėnesių prieš terminą.
Grįžęs į uostamiestį M. Marijošius jau pirmomis laisvės dienomis susitiko su Sauliumi Čiuželiu, Aldu Pociumi, Artūru Damkumi. Su pastaruoju 1993–1995 metais buvo kartu kalėjęs, tad jiedu buvo gerai pažįstami. Pamatęs, kad panašūs tipai laisvėje gyvena kaip kokie turtuoliai, M. Marijošius nedvejodamas nusprendė prisidėti prie gaujos. Pirmoji užduotis jam ir buvo nužudyti V. Česnaitį-Barmalėjų.
Iš pradžių planuota V. Česnaitį papjauti, vėliau S. Gaidjurgis apsigalvojo ir A. Damkui davė revolverį su šoviniais. Tą ginklą jis tą pačią dieną perdavė M. Marijošiui. Šis beveik savaitę sekė V. Česnaitį, sužinojo jo darbotvarkę ir nusprendė, kad patogiausia nužudyti bus prie „Angies“ sporto klubo.
Vieną pavakarę A. Damkus su M. Marijošiumi, atėję prie to klubo, pamatė netoliese stovintį V. Česnaičio automobilį. Jame sėdėjo ir mobiliuoju telefonu kalbėjo pats V. Česnaitis. Nieko nelaukdamas, nepaisydamas nei kieme žaidžiančių vaikų, nei praeivių, M. Marijošius priėjo prie automobilio ir iš arti šovė į V. Česnaitį. Padaręs tą kruviną darbą, nužingsniavo namo. Savo ruožtu A. Damkus nieko nelaukdamas irgi spruko iš Minijos gatvės.
Vakare abu susitiko prie „Vingio“ parduotuvės. M. Marijošius atidavė A. Damkui revolverį ir pasakė, kad visi penki šūviai pataikė į galvą. Kitą dieną ginklą A. Damkus grąžino S. Gaidjurgiui.
Kitą šeštadienį portale Balsas.lt skaitykite:
R. Makausko nužudymas
Žilvinas VIZGIRDA