Visi statistiniai duomenys Rusijai tokie nepalankūs, kad ne veltui buvo sukurta milžiniška sąmokslo teorija apie Ameriką, bandančią sužlugdyti Rusiją. Lyg yra ką žlugdyti: dujotiekio ir vandentiekio ten vis dar neturi trečdalis gyventojų.
Kremlius puikiai supranta, jog Rusija niekuomet nebus demokratiška ir ekonomiškai stipri, todėl visom išgalėm bando įrodyti, kad demokratija ir ekonominiai pasiekimai – nieko verti. Ir tai daug kam patinka. Viso pasaulio varguoliai, kvailiai ir nevykėliai žavisi Rusija. Žavisi jos apsimestine kova su kapitalizmu, Vakarais ir bet kokia pažanga. Šiems žmonėms malonu, kad žlugdoma pasaulio ekonomika, žudomi ukrainiečiai ir Ukraina. Jie randa absurdiškiausių pateisinimų V. Putino politikai. Arba naudoja idiotišką taktiką neigdami, kad egzistuoja gėris ir blogis. Neva visos šalys, o ypač Amerika, vykdo imperialistinę politiką. Todėl gėrio pasaulyje negali būti. Tai akivaizdus melas. Tokiais teiginiais apie gėrio nebuvimą pirmiausia bandoma tušuoti Rusijos nusikaltimus, kurie vėliau – kažkokiu stebuklingu būdu – imami laikyti gerais. Iš pradžių, kai Rusija pradeda karą, gėrio nebūna, vėliau, kai okupuojamas Krymas, gėris atsiranda. Ar verta ieškoti logikos kliedesiuose? Ne. Tačiau nerimą kelia tai, kad tie, kas meluoja, laimi informacinį karą. Visokie pseudokairieji, pseudointelektualai ir šiaip padugnės pamatė, kad Vakaruose nėra kam kietai atsikirsti į jų kliedesius, ir, kaip būdinga menkystoms, ėmėsi iš visų jėgų tuo naudotis.
Kiekvieną dieną pilasi tonos šlykščiausio melo: tai smerkiami Maidano kovotojai, tai išrandamas melas, kad jie fašistai, tai dėl visko kaltinama Amerika, kuri neva sukėlė karą Ukrainoje, tai ES, kuri irgi sukėlė karą, tai virkaujama, kad nereikia kištis į kitų šalių reikalus (gaila, tai netaikoma Rusijai, kuri vienintelė čia kišasi). Tas advokatavimas agresoriui ir terorizmo rėmėjui toks šlykštus, kad neįmanoma ilgai jo pakęsti, – norisi nematyti nei tai darančiųjų, nei „argumentų“, kuriuos jie pasitelkia. Ypač čia, Lietuvoje, kur sovietinis dvokas vis dar labai stiprus ir kur jo niekaip nepavyksta išvėdinti.
V. Putinas tai jaučia, tuo džiaugiasi ir naudojasi. Jis mato, kaip milijonai vakariečių, nesugebėjusių pasinaudoti laisve ir susikurti laimingą gyvenimą, trokšta atkeršyti „sistemai“. Kaip jie naiviai ir aklai gina Rusiją, kuri yra blogiau už bet kokį kapitalizmą, už bet kokį amerikietišką imperializmą, už bet kokį vakarietiškumą. Kuri yra blogiau už patį blogį: niekas kitas nekariauja iš neturėjimo ką veikti, neokupuoja tik dėl aukštesnių reitingų.
Mums reikia vieną kartą garsiai ir drąsiai pasakyti: Rusijos advokatai yra ne tik laisvės, žmogaus teisių išdavikai. Jie yra žmonės, kurie nori atimti visų mūsų laisvę ir gerovę mainais į savo kompleksų patenkinimą. Dažnai pasigirstantis kaltinimas, kad tie, kas gina savo šalį, yra „sistemos“ aukos, tėra paskutinis šiaudas, kurio griebiasi nesugebantys pateikti savo gero gyvenimo alternatyvos. Nes jokios alternatyvos jie neturi. Nevykėliai neturi jokių alternatyvų.
Rusija suteikė pretekstą ir tribūną tinginiams, marginalams, valkatoms, visokio plauko piktiems ir pagiežingiems žmonėms ne tam, kad jiems sukurtų gerovę, o tam, kad jais pasinaudotų ir atimtų gerovę iš visų kitų. Todėl abejingumas čia yra nusikaltimas. Vakarai nemoka kalbėti su Rusija jos kalba. Nemoka suprasti jos dostojevskiškos nevilties ir fanatiško fatalizmo. Nemoka suprasti jos gyvensenos ir pasaulėžiūros. Vakarai nė nenujaučia, kokie beviltiški šiame pasaulyje jaučiasi rusai. Kaip jie pavydi Vakarams. Nes tik pavydus žmogus gali džiaugtis, kad griūna visa pasaulinė ekonomika. O juk rusai džiaugiasi. Jie mano, kad pavyks nuskurdinti Vakarus. Ir tai yra vienintelė jų laimė. Kuo didesnę nesąmonę padaro V. Putinas, tuo aukštesni tampa jo reitingai.
Susidūrę su V. Putino valdomos šalies žiaurumu ir agresija Vakarų lyderiai sutriko. Sutriko ne tik jie, sutriko ir paprasti žmonės, kurie nori gyventi geriau. Kuriems svetimas šovinizmas ir dar svetimesnis mazochistinis siekis nubausti kitus, baudžiant save patį. Tai jokiam sveikam žmogui nesuprantama. Jei Rusija nori kovoti su kapitalizmu – tai labai sveikintina. Pirmyn. Bet tegul pirma atsisako visų jo gėrybių. Tegul nustoja siųsti savo vaikus mokytis į užsienį, tegul nustoja pirkti nekilnojamąjį turtą Vakaruose.
Vakarai irgi darė daug klaidų – bandė mokyti rusus demokratijos, kėlė Rusijos ekonomiką, bandė ginti žmogaus teises toje šalyje, nors to jų niekas neprašė. Dabar sulaukia padėkos: atviro karo. Karo, kuriame žmonės šluojami be pasigailėjimo. Karo, kuriame pasaulis žlugdomas be menkiausio sąžinės priekaišto. Lyg būtent karas būtų žmogaus gyvenimo esmė ir didžiausias siekis.
Nieko kito iš seno kagėbisto V. Putino ir nebuvo galima tikėtis. Šis caras tenkina pačias šlykščiausias, žemiausias žmogiškas aistras – neapykantą, pyktį, pagiežą, nusivylimą ir keršto troškimą. Viskas čia sukasi apie kerštą. Keršyk Vakarams, kad nesi turtingas, kad nesi laimingas, kad nesi pripažintas, kad esi niekas. Keršyk dėl paties keršto.
Albertas Einšteinas puikiai pastebėjo, kad A. Hitleris į valdžią atėjo surinkęs Vokietijos gatvėse visus driskius ir valkatas. Ir mes žinom, kuo tai baigėsi. V. Putinas žengia toliau: jis bando suvienyti viso pasaulio driskius bei valkatas ir kartu su jais žlugdyti pasaulį.
Kuo tokios pastangos gali baigtis, jei ne pačios Rusijos susinaikinimu? Manote, vieną dieną V. Putinas atsipeikės ir pripažins, kad yra ligonis, ir nustos kariauti, griauti Rusijos bei pasaulio ekonomiką? Na, tada jūs blogai mokate istoriją. Niekada nuo žmonijos atsiradimo joks diktatorius nesustojo, kol nebuvo sunaikintas, nemirė arba nesusinaikino pats.
Vakarai nepradės atviro karo prieš Rusiją, nes tai būtų blogai visiems. V. Putinas, atrodo, nežada greitai mirti. Todėl vienintelis variantas yra jo ir jo valdomos baudžiauninkų valstybės susinaikinimas. Kuris jau prasidėjo. Žemės ūkio produktų embargas milžiniškai pakels maisto kainas. Baudžiauninkai taps dar piktesni, dar desperatiškesni. Įvairiausi V. Putino įkvėpėjai ragins pulti ne tik Baltijos valstybes bei Lenkiją, bet ir visą pasaulį, mėtyti atomines bombas. Rusijos ekonomika anksčiau ar vėliau grius. Ir pasekmes jaus visas pasaulis. Kuo anksčiau Lietuvoje tai supras visi parsidavę kaikariai – tuo geriau.
Grobuoniška Romos imperija, gyvenusi nepalyginamai geriau nei dabartinė Rusija, nors gyvavo nepalyginamai anksčiau, griuvo panašiai: kai dingo bet koks racionalumas, kai įsivyravo nesveikų troškimų viešpatija. Tas pats tinka ir vėlesnėms imperijoms. Jos galingos, kol siekia turtų, bet vos tik užsimano nerealių dalykų, žūsta.
Dabar, kai Rusija suteikia progą viso pasaulio nevykėliams „keršyti“, mes neturėtume lengvai leisti jiems tai daryti. Jeigu jiems labai patinka Rusija – gali ten vykti ir gyventi. Bet čia, Vakaruose, atiduoti viešą erdvę idiotams – labai bloga mintis. Mūsų visų noras kalbėti korektiškai galiausiai atsigręžia prieš mus pačius. Su Rusija ir jos fanų klubu reikia kalbėti jų žargonu – kalėjimo žargonu, keiksmažodžių prokalbe. Kitaip jie nieko nesupras. Nesupras, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi. Nesupras, kokią grėsmę kelia aplinkiniams. Nes jie šventai tiki, kad kovoja už tiesą, teisingumą ir daugiapolį pasaulį. Nes jie neieško argumentų, už juos kalba jų jausmai. Jų žlugusių gyvenimų patirtis. Jų nerealizuotos svajonės ir sudužusios viltys. Bet kokia laisvė baigiasi ten, kur prasideda advokatavimas vergijai. Neva – „bet tuomet nors visi turėjo darbo“. Tai tas pats, kas advokatauti prievartautojui ir sakyti: „Bet gal moteris norėjo, tik nedrįso pasakyti.“ Mes a priori pasmerktume advokatavimą prievartautojui, bet bandome būti korektiški, kai advokataujama masiniam prievartos mechanizmui.
Su šalimi, kuri pasiryžusi geriau susinaikinti nei sustoti naikinusi, neįmanomas joks dialogas, jokia žmoniška diskusija. Žinoma, liūdna, kad taip nutiko XXI amžiuje, bet geriau skaudžias pamokas išmokti anksčiau. Kad netektų dar labiau gailėtis vėliau.
Niekada nepritariau jokiam karui – nei Amerikos karams Afganistane ir Irake, nei Rusijos karams Čečėnijoje ir Gruzijoje. Šie karai – reikia pastebėti – nesulaukė didelio palaikymo ir visame pasaulyje. Tačiau kai Rusija atvirai ėmė organizuoti ir remti skerdynes Rytų Ukrainoje, siųsdama ten ne tik samdomus žudikus, bet ir karinę techniką, įvyko esminis moralinis lūžis pasaulio sąmonėje – buvo pradėta ieškoti pateisinimų tokiam žingsniui. Ir pateisinimų ėmė ieškoti žmonės, kurie prieš tai save vadino pacifistais, anarchistais ar žmogaus teisių gynėjais. Mes dar ilgai bandysime suvokti, kokia neviltis privertė padorius žmones tapti primityviais niekšais. Nors būtų geriausia pripažinti, kad tai greičiausiai nulėmė bendra visuotinė nejautra kitų skausmui, bendras nesugebėjimas iš karto radikaliai pasmerkti bet kokį smurtą. Dabar jau per vėlu dėl to gailėtis – pragaro vartai praverti, jau nieko nestebina raginimai skersti ukrainiečius, nušluoti Baltijos šalis ir Lenkiją. Mes visi turime sutikti: tai yra vakarietiško abejingumo ir individualizmo pasekmė. Kai nesuvokiama, kad jei esi abejingas ir vaidini neutralų, pritari nusikaltimui, jį pateisini ir leidi jam vešėti toliau. Užteko mažo abejingumo ir baimės neteisingai apkaltinti Rusiją momento, kai nebuvo visiškai aišku, kas ir prieš ką kovoja, kad smurtas įgautų teisėto diskusijų objekto statusą, ir žmonės, kurie visada troško „legaliai“ nekęsti kitų bei kenkti jiems, išlaisvino ir ėmė realizuoti šiuos niekingus ir – kaip pasirodė – labai stiprius troškimus.
Turime sutikti su Aleksandru Solženicynu: „Riba, skirianti gėrį ir blogį, eina ne tarp visuomenių ir klasių ar grupių, bet per kiekvieno žmogaus širdį.“ Rusija yra veidrodis – mūsų visų širdims.
