1941 m. birželio 14 -ąją iš Lietuvos į Sibirą iškeliavo pirmieji 17 ešelonų su tremtiniais. Tarp jų daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Istorikai teigia, kad šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka.

Daug metų jau prabėgo nuo tų skaudžių okupantų savivalės, nusikaltimų mūsų tautai įvykių, tačiau pamiršti jų nevalia. Ši Lietuvos istorijos dalis yra svarbi ne tik todėl, kad labiau vertintume taiką, laisvę bei demokratiją, bet ir kad pasipriešintume bet kokiam terorui ir žudynėms.

Dalia Grinkevičiūtė savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rašė: "Buvo iškviesti kaliniai, kad padėtų laidoti nuo epidemijų mirusius žmones Trofimovsko saloje. Tarp tų kalinių mes buvome du lietuviai – aš ir policininkas iš Nedzingės Vaitulionis. Pagal visus reikalavimus reikėjo amžinojo įšalo sukaustytoje žemėje kalti ir kasti duobes, kad galima būtų į jas versti lavonus, bet tų duobių įšalusioje žemėje iškasti buvo tikrai neįmanoma. Tada garsusis lagerio prižiūrėtojas Artemjevas visą tą lavonų laidojimą darbą labai greitai „racionalizavo“ – liepė mums iškirsti didelę pailgą eketę ir lavonus tiesiog skandinti. Bet kaip tuos lavonus pakišti po ledu? Juk įšalę lavonai yra lengvesni už vandenį ir tiesiog neskendo. Todėl buvo padarytos ilgos kartys, pailginta eketė, ir lavonai būdavo šaute pašaunami po ledu. Kartais lavonai įstrigdavo. Vieną kartą iš tos lavonų krūvos išriedėjo nuo sušalusio lavono atlūžusi moters galva gražiais šviesiais lino spalvos plaukais. Teko pašauti po ledu mažą, gal šešių metukų mergytę, kuri sustingusioje rankoje dar laikė skudurinę lėlytę... Matote, kaip buvo laidojama"...

REKLAMA

Nebūdamas tos kartos žmogumi, o tokius vaizdus matęs nebent kino filmuose, gali tik įsivaizduoti, ką Lietuvos žmonės patyrė. Todėl atidžiai įsiklausykime į dar gyvų liudininkų mums, jaunajai kartai, primenamą istoriją, jų išgyvenimus apie vergijoje praleistą savo jaunystę, Sibiro platybėse suluošintą sveikatą.

Negaliu pamiršti žiaurią tremtį patyrusios savo močiutės Adelės pasakojimų. Būdami vaikai kartu su broliu įdėmiai klausydavome skausmu persmelktų jos prisiminimų. Tada atrodė, jog tokie dalykai negali pasikartoti. Negali pasikartoti  įvykiai, dėl kurių negalėjau pamatyti savo prosenelių, kurie 1914-1938 m. Varnių valsčiuje, savo namuose, leido apsistoti kunigams, mokantiems katekizmo ir puoselėjantiems Lietuvos kultūrą.

Deja, po daugelio metų aidu atsiliepė tragiški 1991 m. sausio 13 – osios įvykiai.  Todėl ir keista, ir protu nesuvokiama, jog Lietuvoje atsiranda politikų, kurie leidžia sau kliedėti bei tyčiotis iš tų, kurie už Laisvę paaukojo gyvybę. A. Paleckis praėjusią savaitę dar kartą pakartojo, kad 1991 m. sausio 13- ąją „savi šaudė į savus“. Nejaugi Lietuvoje nėra institucijos, sugebančios įvertinti tokį „politinį manifestą“?

Nei šis, nei daugelis kitų politikų iki šiol nesiėmė veiksmų, galinčių atskleisti mūsų tautai padarytą žalą. Ar turi teisę tokie jaunimui kalbėti apie tautiškumą ir vienybę?


Rašyti komentarą...
J
Justas
2011-06-14 21:49:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tokius buvusius ivykius skaitau pirma karta. Net nesusimasciau, kad taip musu tautieciai tokius dalykus dare, o dabar vargsais dedas.
Atsakyti
0

T
T
2011-06-15 12:46:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Man būna labai šlykštu, kai klausaisi žmonių kurie dedasi nuskriausti, o iš tikrųjų patys buvo skriaudikai. Pagaliau mes prakalbome apie tai, bet kalbėti neužtenka, reikia kuo skubiau tas pavardes paviešinti ir atimti nuskriaustųjų statusu iš jų.
Atsakyti
0

R
R
2011-06-15 22:53:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokie prasmingi ir ismintingi zodziai is jauno ir verzlaus Seimo nario lupu.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų