• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Konkrečių žmonių gyvenimuose būna daug sprendimų ir poelgių, kuriuos iš šalies stebint sunku suprasti. Mat žmogus – proto ir jausmo būtybė, turinti tik jam vienam žinomus prioritetus ir besirenkantis jo manymu geriausias priemones šiems tikslams pasiekti. Neverta net gaišti laiko, mėginant išsiaiškinti, kodėl kažkas kaip nors nestandartiškai pasielgė. Juolab kad paprastai tai mūsų fiziškai neliečia.

REKLAMA
REKLAMA

Visai kitaip yra su valdžios sprendimais. Visų pirma, negali į juos nekreipti dėmesio, nes valdžios sprendimai betarpiškai yra skirti kitiems žmonėms, tai yra mums. Antra, valdžią rinkome pagal vertybes, programas ir gebėjimą jas įgyvendinti. Jos tikslai buvo deklaruoti, įvardinti net kai kurie sprendimai. Taigi, normalu, kad žmonės nori suprasti valdžios sprendimų logiką ir turėti prognozuojamą ateitį. Tobulo žinojimo niekas net nereikalauja – pakanka valdžios sprendimuose surasti racionalaus grūdo, vertybių, identiteto, kalbų ir darbų atitikimo. Kai taip yra, liberalai gali paaiškinti socialdemokratų sprendimus, socialdemokratai – liberalų, žmonės - valdžios.

REKLAMA

Iki šiol panašiai ir būdavo. Kartais kildavo abejonių dėl kairės - dešinės ideologinio identiteto, tačiau kadangi būdavo nemažai racionalaus grūdo, padėtis buvo labiau prognozuojama, nei neprognozuojama. Šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės priimamus ekonominius sprendimus, jų visumą sunku pavadinti nuosekliais ar prognozuojamais. Yra toks fizikinis reiškinys – Brauno judėjimas. Brauno dalelės visą laiką netvarkingai juda. Pakaitinus kūną, judėjimas suintensyvėja. Nuostabiausia ir neįprasta yra tai, kad šis judėjimas niekada nenutrūksta, ir kad jis yra itin chaotiškas.

REKLAMA
REKLAMA

Pastaraisiais metais vykdyta ekonominė politika primena būtent tokį Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės, didelis intensyvumas. Neveiklumu Seimo ir Vyriausybės tikrai neapkaltinsi – sprendimų daug, kai kurie jų juda ypatingai dideliu greičiu. Tačiau neaiški šių gausių judesių kryptis, ji neaiškėja ir praėjus veiklos metams, racionalumo taip pat nėra. Net jei politikų amžiną populizmą laikytum racionaliu jų elgesiu, racionalumo ir nuoseklumo ekonominėje politikoje vis viena nėra. Interesų buvimą dešiniųjų valdžia neigia, tuo labai norėtųsi ir patikėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Netvarkingoje ir neorganizuotoje Brauno ekonomikos politikoje pasitaiko dešiniųjų ideologiją ir vertybes atitinkančių, racionalių sprendimų. Išsaugotas lito stabilumas, įvykdyta aukštojo mokslo reforma, pirmyn juda apskričių reforma. Jei ant šio aukuro reikėtų sudėti auką, kurią įvardintų valdžia – mielai pasistengtume suprasti jos pasirinktus prioritetus. Tačiau kad įvyktų aukštojo mokslo reforma, nereikėjo pradėti reguliuoti vaistų kainų. Kad būtų išsaugotas litas, nereikėjo sujaukti mokesčių sistemos, jos bazės, nes sujaukimas nedavė pajamų biudžetui. „Sodros“ neišgelbėjo apkarpytos įmokos į kaupiamąsias pensijų sąskaitas, ir įsodrinti autoriai. Ekonominio nuosmukio nesumažino energetikos nacionalizavimas, dominuojančios padėties rinkoje apibrėžimo pakeitimas, atsiskaitymų per trisdešimtį dienų reikalavimas, naktinės prekybos alkoholiu draudimas. Šie sprendimai nuosmukį pagilino, nors valdžia iki šiol tik su krize ir tekovoja. Jei šie dešiniųjų vertybėms prieštaraujantys, racionalumo stokojantys sprendimai priimti ne „mainais“, kaip dažnai nutinka kompromisų pasaulyje, tai paaiškinimo jiems taip ir nėra.

REKLAMA

Kiekvieną netinkamo sprendimo pavyzdį galima nagrinėti atskirai. Pavyzdžiui, ko galėjo siekti liberalų ministras, siūlydamas vaistų kainų reguliavimą? Oficialiai deklaravo, kad mažesnių kainų. Neklausė nei Konkurencijos tarybos, nei ekspertų perspėjimų, kad kainų reguliavimas nėra nei adekvati, nei efektyvi priemonė. Dabar, kai kainų reguliavimu nepasiekti tikslai jau tampa akivaizdūs, kitas liberalų ministras ketina ... apskritai uždrausti pardavinėti dalį vaistų. Principų kova vyksta, o kas pagalvojo apie pacientą, kuris vieną dieną gali vaistinėje neberasti reikalingų vaistų? O juk turėtų būti paisoma vertybinių principų, kad kainų reguliavimo neigiamos pasekmės liberalui turėtų būti žinomos iš anksto, nemėginant kiekvieną kartą lipti ant to paties grėblio, o po to užsigavus į jo dantis įsivelti į kovą „pažiūrėsim, kas ką“.

REKLAMA

Niekaip neįmanoma suprasti valdžios pozicijos žmogaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, dirbančiojo. Kol kas pataikaujama tik profsąjungoms, kurios vienija tik mažą dalį dirbančiųjų, nematoma, kad gelžbetoninį Darbo kodeksą norintys ne politikuoti, o dirbti, darbdaviai ir dirbantieji sutartinai jį ignoruoja. Rūpinamasi nedarbu, o bedarbių, norinčių patekti į darbo rinką, interesai apskritai likę užriby – būtent šiems žmonėms labiausiai praverstų laisvesnis darbo kodeksas. Susidaro įspūdis, kad profsąjungų nomenklatūra yra geriausia Vyriausybės draugė, bet ne žmogus. Tai, kad valstybinį socialinį draudimą valdžia laiko savaimine vertybe, rodo siūlymas didinti pensinį amžių. Žmogui blogai, bet ne sistemą keisime, o žmogų aukosime. Kokia valdžios pozicija verslininko atžvilgiu? Ji deklaruoja verslo skatinimą, tačiau būtent verslą labiausiai apdėjo mokesčiais ir reguliavimais. Ypač smulkųjį - iš Lietuvos verslo žemėlapio šios valdžios dėka išbraukta individuali įmonė Vilties suteikė klaidų atitaisymas, bet ne visos jos ištaisytos, vėl neaišku kaip jos atrinktos taisymui. Yra simptomų, kad užsienio investicijos kotiruojamos aukščiau nei vietinės. Tačiau jei sekant elektros rinkos nacionalizavimo patirtimi analogiškai bus pasielgta su užsienio investuotojais į dujas, tai ir vėl nebeaišku, kokia judėjimo kryptis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Galima būtų suprasti, kad pergalė rinkimuose ir krizė ekonomikoje gali trumam sujaukti protus, bet juk judėjimas Brauno būdu tampa šios Vyriausybės ir Seimo firminiu stiliumi. Praėjo metai, o ant ministrų stalų gula vis nauji Brauno ekonomikos projektai, kurie nepakeliui su vertybėmis, racionalumu, keliamais tikslais, net su populizmu nepakeliui. Pavyzdžiui, numatoma įteisinti fizinių asmenų bankrotą. Kam kalamas šis įstatymas, kuris dar būtų taikomas ir atgaline tvarka? Ar tik ne prasiskolinusiems magnatams, kurių skolos būtų nurašytos rizikuojant bankų indėlininkų saugumu? Ir vėl galima būtų paaiškinti tokią poziciją, jei kas antrą dieną negirdėtume vis naujų Vyriausybės „kovų su oligarchija“. Ant stalo guli ir nauji mokesčiai – vėl progresiniai ir nekilnojamojo turto. Šiemet nuo naujų mokesčių saugo nacionalinis susitarimas, bet kitąmet jie gali būti įvesti. Galima manyti, kad nuo klaidų saugo susitarimai, jei tie patys susitarimai ... nesaugotų nuo pribrendusio sprendimo palengvinti Darbo kodeksą.

REKLAMA

Brauno ekonomikoje gyventi, žinoma, irgi galima. Prie nestabilumo ir neprognozuojamumo žmonės prisitaiko: verslui registruoti pasirenka kitą šalį, santaupas laiko užsienio valiuta, ne banke, pasistengia įgyti kitą pilietybę, emigruoja. Valdžia prikaišiojo pagalių į ratus visiems be išimties, daug kur – visai be reikalo. O juk ekonominė politika – ne fizika, čia ne Brauno dėsniai turėtų būti taikomi.

Rūta VAINIENĖ, LLRI prezidentė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų