Kad Lietuva neliktų tik lopinėlis Europos žemėlapyje, o būtų valstybė, kurioje gyvena laisva, savo kalbą ir kultūrą puoselėjanti tauta, privalome atsigręžti į šeimos vertybes. Tai interviu „Respublikai“ pabrėžia socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas DAGYS, kurio vadovaujama ministerija ragina priimti nacionalinį susitarimą dėl šeimos politikos.
- Ne vien Lietuvoje, bet ir kitur Europoje šeima, kaip institutas, šiandien patiria krizę. Kuo tai gresia mūsų nedidelei tautai?
- Vienas iš nedaugelio Europos Sąjungos (ES) trūkumų, mano galva, yra tai, kad ji neturi aiškios ir nuoseklios šeimos politikos. Atskirai rūpinamasi vaiku, moterimi, žmogaus teisėmis, o konkrečių priemonių, kaip stiprinti šeimos institutą, bent jau aš pasigendu. Netgi kalbėti apie šeimos stiprinimą kai kur jau tampa nemodernu.
Ir Lietuvoje pastaraisiais metais tradicinės šeimos sąvoką buvo bandoma „išplauti“, pakeisti neaiškiais tarpusavio įsipareigojimais, besiremiančiais žmonių buvimu kartu ar bendromis paskolomis. Tačiau tie brukami pakaitalai nėra šeima. Kartais jų šalininkų kalbose net galėjai išgirsti šiek tiek perfrazuotų proletariato vado Lenino minčių iš jo traktatų apie bendrabutines šeimas ir bendras žmonas. Tų užmojų net bolševikams įgyvendinti nepavyko. O mes juk esame demokratinė visuomenė, turime ir teises, ir pareigas. Tarp jų turi būti balansas.
Šeima yra įsipareigojimas prieš kitą asmenį ir prieš visuomenę. Taip pat ir atsakomybė. Jei akcentuojame tik savo teises, o užmirštame pareigas šeimai, valstybei ir savo tautai, mums gresia išnykimas. Ar jūs norite, kad Lietuva išmirtų arba būtų apgyvendinta imigrantų? Aš nenoriu. Ir manau, kad mūsų siekis 2050 m. turėti 4 mln. gyventojų nėra ambicija. Tai tautos išgyvenimo klausimas. Norime, kad Lietuva išliktų su lietuviais - turėkime daugiau vaikų, auginkime juos šeimose, atkurkime pagarbą joms. Tai - ir valstybės, ir visuomenės uždavinys.
- Jauni žmonės atidėlioja vaikų gimdymą dėl karjeros. Gal jie teisūs, vertindami šiandienę ekonominę situaciją?
- Tokį požiūrį lemia ne vien ekonominė padėtis, bet ir vertybių krizė.
Visuomenei reikia iš naujo įvertinti, kas gerai, o kas - blogai. Karjera - gerai, tik daugelis mūsų jos viršūnę įsivaizduoja vos ne prezidento kėdėje. O tai, kad esi doras tėvas ar motina, užauginusi gausią šeimą - jau ne karjera! Štai taip vertybės ir apverčiamos aukštyn kojom. Visuomenės problemos kyla iš to, kad akcentuojami tik profesiniai laimėjimai, uždirbti pinigai. Tai užgožia kitas gyvenimo sritis. Mes gydome žaizdas, bet pačios visuomenės iš esmės nesiimame gydyti, nes praradome esminį suvokimą, kas mums yra gerai. Vienas iš mūsų šeimos koncepcijos elementų - tikrųjų vertybių atkūrimas. Šeima ir jos funkcijos turi būti vertinamos taip pat kaip ir visi kiti dalykai, atnešantys naudą mūsų valstybei ir tautai.
- Ką iš tiesų vertina valstybė, galima numanyti iš jos finansuojamų socialinių programų ir paramos...
- Kai valstybė materialiai remia asocialias šeimas, galima suprasti, kad taip gyventi yra priimtina. Kai išmokos skiriamos vienišoms mamoms, kurių vaikai gimė ne santuokoje, o kitoms - neskiriamos, žmonės mato, kad auginti vaikus nesusituokus naudingiau. Skandinavijos šalyse dauguma šeimų yra būtent tokios - tai yra iškreipto valstybės supratimo apie šeimą padariniai. Mes neskatiname tokių ryšių ir turime kitų prioritetų. Žinoma, neatsisakome remti tų, kam iš tiesų reikalinga parama, pavyzdžiui, vaikų. Bet norime remti ir skatinti būtent šeimą, o ne atskiras jos dalis.
Arčiau šeimos norime pakreipti ir visą globos bei rūpybos sistemą - skatinti įvaikinimą, senelių globą šeimose. Iki šiol tai daugiausia daroma valdiškose įstaigose, kur globa kainuoja gerokai brangiau. Bet svarbiausia - net ir labai puiki globos įstaiga neatstos vaikui gyvenimo šeimoje ir neišugdys tokio gyvenimo įgūdžių, senelis, globojamas šeimoje, jausis nepalyginti geriau nei prieglaudoje. Mūsų Vyriausybės tikslas - sudaryti sąlygas globai šeimoje finansiškai artimas toms, kurios taikomos institucinei globai.
- Kaip sieksite, kad vaiko auginimas būtų iš tiesų laikomas reikšmingu darbu?
- Žmogus - socialinė būtybė. Materialūs dalykai - pinigai, pastogė - jam labai svarbu. Bet ne mažiau svarbus ir socialinis statusas. Vadinasi, žmogui nuolat tenka balansuoti: turėti mažiau materialinių vertybių, bet būti gerbiamam, ar siekti kuo daugiau materialinių vertybių ir rizikuoti sulaukti mažiau pagarbos. Jei atvirai - tarp labai turtingų žmonių nesu sutikęs labai laimingų. Nepaisant savo turimų materialinių išteklių, jie dažnai tebeieško savo antrosios pusės ir vietos gyvenime. Ir ne visi randa. Taigi ir mūsų šeimos programoje yra dvi pusės: viena - per valstybės paramą skatinti vaikus auginančias šeimas, kita - atkurti moralines šeimos vertybes, kad savo šeimai besiaukojantis žmogus būtų kuo labiau gerbiamas ir vertinamas visuomenės.
- Jūsų šeimoje išaugo 3 sūnūs, jaunesnysis dar moksleivis, o abu su žmona dirbate. Kuriam tenka labiau aukotis?
- Kiek įmanoma, stengiamės vienas kitą pavaduoti, bet, aišku, svarbiausi nuopelnai - žmonos Reginos. Man vis tenka daugiau laiko sugaišti kitiems reikalams. Bet visą laisvalaikį ir kasmetes atostogas tradiciškai praleidžiame kartu, net ir dabar, kai vyresnieji sūnūs gyvena savarankiškai.
Nors tokį požiūrį kai kas palaikys nemoderniu, manau, kad moteris natūraliai gali skirti vaikams daugiau dėmesio. Tai nėra diskriminacija. Manau, lygybės nepasieksime, jei dirbtinai versime vyrus daryti moteriškus darbus, ir atvirkščiai. Lygybė, mano galva, yra požiūris, kad abi pusės ir jų darbai yra vienodai reikšmingi.
- Jau keletą metų gimstamumas Lietuvoje didėja. Ar sąlygos auginti vaikus tapo palankesnės?
- Motinystės atostogos - 2 metai - pas mus yra ilgiausios iš ES šalių.
Valstybei tai kainuoja bemaž tiek pat, kiek metinis krašto apsaugos sistemos biudžetas. Bet šios išlaidos to vertos, nes augančiam piliečiui iki 2 m. užtikrinama tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia - saugumas, motinos globa ir priežiūra.
- Tačiau daugelis mamų stengiasi kuo greičiau įbrukti vaiką į darželį ir grįžti į darbą, kad neprarastų kvalifikacijos, darbo vietos.
- Iš tiesų grįžimas į darbą po motinystės atostogų nėra toks paprastas, nes per 2 m. daug kas gali pasikeisti. Todėl ir reikalingos išskirtinės apsaugos priemonės. Vaikus paauginusios mamos grįžimo į darbą mechanizmas turi remtis, kaip aš vadinu, pozityvia diskriminacija - užtikrinant jai geresnes darbo sąlygas, išsaugant tą patį atlyginimą ir t.t.
Jei vaikų auginimą mes vertiname kaip visuomenei reikšmingą darbą, tai turi atsispindėti ir senatvės pensijoje. Žmonės, pilnoje šeimoje užauginę dorus, problemų visuomenei nekeliančius vaikus, turėtų gauti mokesčių lengvatų. Yra ir kitų skatinimo priemonių, numatytų Seime užregistruotame Šeimos įstatymo projekte, kuris dar bus tobulinamas. Per krizę, kai didėja nedarbas, pirmiausia turime pasirūpinti šeimomis, kuriose abu tėvai netenka darbo.
- Verslo grupės turi savo lobistus, remia partijas - joms lengviau siekti savo tikslų. Kas, be jūsų vadovaujamos ministerijos, būtų šeimos sąjungininkai?
- Diskutuoti dėl šeimos politikos, teikti pasiūlymus kviečiame visus visuomenės sluoksnius. Ieškome šeimos ambasadorių - ne politikų, kurie gal ir nebūtų nieko prieš šia veikla pasididinti reitingus, o žinomų žmonių, gerbiančių tradicinės šeimos vertybes ir norinčių padėti atkurti jas Lietuvoje. Tikiuosi, dar iki vasaros pasieksime nacionalinį susitarimą dėl šeimos politikos ir bus numatytos ilgalaikės bei trumpalaikės šeimos rėmimo priemonės.
- Ko gero, bus sunkiau atkurti šeimos prestižą visuomenės sąmonėje?
- Turiu pabrėžti, kad iš Vakarų atėjusių naujų madų mėgdžiojimas daugiau yra dalies mūsų politinio elito problema, o daugumos žmonių požiūris į šeimą normalus, tik jų nesigirdi. Per šeimos ambasadorius norime padaryti girdimus ir matomus tuos žmones, kurie rūpinasi savo šeimomis, aukojasi dėl jų. Tai jie turėtų puikuotis prestižinių žurnalų viršeliuose, o ne abejotini turtuoliai, besituokiantys ar besiskiriantys kažkelintą kartą, pamiršę savo vaikus ir besigilinantys vien tik į savo išgyvenimus.
Pasaulyje yra įvairių tautų, gyvenančių skirtingomis ekonomikos sąlygomis. Daugelio jų gyvenimas skurdesnis nei Lietuvoje, bet demografinės problemos joms negresia. Ten, kur šeima yra vertybė, yra pakankamas gimstamumas, ir net emigracija nekelia tokių skaudžių problemų kaip pas mus. Deja, to nepadarysi jokiomis ekonominėmis sankcijomis. Šeimos politika - ne vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas. Visi turime įsisąmoninti, kad tie minėti 4 mln. lietuvių yra mūsų visų išgyvenimo laidas. Ir šeimos vertybių atkūrimas - taip pat visų mūsų bendras reikalas, nesvarbu, kokie būtų ministrai ir kokios partijos būtų valdžioje.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Alia Zinkuvienė
