VL žurnalistas Arūnas Daugėla
Neišrinkti į Seimą, vadinasi, praradę tautos pasitikėjimą Jonas Šimėnas ir Saulius Pečeliūnas prašo signatarų rentos. Jie nenori dirbti visuomenei naudingo darbo ir yra įsitikinę, kad iki gyvenimo pabaigos apsirūpino parašę ant Kovo 11-osios akto. Kitas šviežias „rentininkas“ – Česlovas Juršėnas – rinkimuose nedalyvavo.
Renta mokama ir signatarų našliams. Štai pačioje sausio pabaigoje socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė kreipėsi į Vyriausybę, kad ši priimtų nutarimą skirti pernai mirusio signataro Jono Mačio našlei valstybinę signataro našlių rentą. Matyt, skirs, negi gaunantiesiems ministrų algas būtų gaila? Signataro renta šiuo metu – 2 764 Lt, signataro našlio pensija – 731 Lt 63 ct. Iš viso yra 124 signatarai, 19 iš jų jau mirę.
Visi mokame signatarams rentas už tai, kad naudojamės neva jų iškovota Nepriklausomybe. Esame nuomininkai, o jie – valstybės įkūrėjai, taigi, šeimininkai. Turime mokėti.
Kad gražiau skambėtų, gana dažnai istorinis Kovo 11-osios dokumentas vadinamas Nepriklausomybės aktu. Iš tikrųjų taip derėtų vadinti 1918 m. vasario 16-osios aktą (originale – Nutarimą), o 1990-aisiais pasirašytas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas.
Beje, didelio 1990-ųjų Akto signatarų skaičiaus galėjo ir nebūti, jeigu ne anuomet labai aktyvus politikas Virgilijus Čepaitis, vėliau pagarsėjęs kaip KGB agentas „Juozas“, kuris tuoj po istorinio balsavimo pasiūlė dokumentą pasirašyti visiems Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatams. Tikrieji signatarai yra du – AT pirmininkas Vytautas Landsbergis ir AT sekretorius Liudvikas Sabutis. Tuo nesunku įsitikinti ir pažiūrėjus į Akto dokumentą, kuriame šių politikų parašams numatytos aiškios vietos. Visi kiti pasirašinėjo kur papuolė, net paraštėse.
Kitas įdomus dalykas, kurį kažkodėl praleidžia istorikai ir labai nenoromis prisimena teisininkai bei apžvalgininkai, yra tai, kad Akto pasirašymas iš tikrųjų buvo laužimasis pro atviras duris, nes dar Sovietų Lietuva suspėjo paskelbti, kad jos įstatymai yra aukščiau sąjunginių. Be to, ji pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir paskelbė, nei daug, nei mažai, kad sovietų kariuomenė yra okupacinė ir turi būti išvesta. O 1991 m. vasario 7 d. paskelbė kitą labai reikšmingą dokumentą, kad 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į SSRS įstatymas neteisėtas ir teisiškai negaliojantis. Taigi, jau Sovietų Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė valstybė, ką įrodo ir pirmi tikrai demokratiniai rinkimai. Pirmi žodžiai, nuskambėję 1990 m. kovą išrinktoje AT, buvo tokie: „Gerbiamieji deputatai! Respublikos rinkimų komisijos vardu sveikinu jus su sėkmingu išrinkimu į aukščiausiąjį ir svarbiausiąjį Respublikos valdžios organą – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą!“ Ir plojimai. Komiška, bet pirmas svarstytas įstatymo projektas skamba taip: „Dėl LTSR AT reglamento papildymo“.
Faktiškai ši LTSR AT turėjo skelbti rinkimus į Atkuriamąjį Seimą ir pasileisti. Tada nebūtų kvailų dviprasmybių. Aiškinama, kad skubėta todėl, jog jau kitą dieną Maskvoje prasidedantis Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas ketino priimti Lietuvos nepriklausomybės siekiams trukdančius sprendimus. Tai diskutuotinas pasiteisinimas, nes joks okupavusios valstybės dokumentas negalėjo trukdyti nepriklausomybės siekiams vien todėl, kad priklausė okupantui.
Faktiškai parlamentarai nuo pat pradžių elgėsi taip, lyg jie būtų aukščiau už Konstituciją. Tik 1996 m. lapkričio 28 d. trečias atsikūrusios Lietuvos Seimas priėmė deklaraciją, kuria pakeitė istorinės AT pavadinimą į „Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas“. Lietuvoje dažnai įstatymai taikomi atgaline data. Iki šiol Seimas nevykdo net keliolikos Konstitucinio Teismo nutarčių. Parlamentarai juk yra pusdieviai.
Beje, visi istorinės AT deputatai buvo išrinkti vienmandatėse apygardose – tuomet sąrašų nebuvo. Tik vėliau prireikė ieškoti prieglobsčio partijų sąrašuose, nes nemažas jų būrys, kaip dabar S.Pečeliūnas ir J.Šimėnas, prarado tautos pasitikėjimą, o sėdėti parlamente ir būti svarbiam juk taip norisi.
Ar reikia signatarams rentos? Matyt, reikia, jei jauniausias istorinės AT narys signataras Gintaras Ramonas 1997 m. nusižudė, taip ir nepajėgęs įveikti savo ego ir gyventi taip, kaip gyvena nemaža dalis tautos – vos sudurdama galą su galu. Vienas tų pusdievių – Nikolajus Medvedevas – yra viešai piktinęsis: „Negi jūs norite, kad signatarai badautų?“ Jiems, matote, badauti nedera, tai mirtingųjų priedermė.
