Pasak mitybos specialisto prof. Rimanto Stuko, jei palygintume šiandien ir prieš 50 metų išaugintų daržovių cheminę sudėtį, pamatytume akivaizdžius pokyčius – biologiškai aktyvių medžiagų čia aptinkama mažiau. Be to, gerokai pasikeitė produktų sudėtis, gamybos technologijos, o ir pagundų pasirinkti mažiau maistingus produktus – apstu.
Plačiau apie tai, kodėl net sveikatai palanki mityba šiandien gali neužtikrinti reikalingų maisto medžiagų kiekio, kokios to priežastys ir galimos pasekmės organizmui, naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktoriumi prof. Rimantu Stuku.
Vartojame dirbtinai „pasendintą“ maistą
Atrodytų, paradoksalu, parduotuvių lentynos kaip niekada nuklotos produktų gausa, tačiau vis garsiau kalbama apie tai, kad mūsų mityba dažnai gali būti nepakankama. Kas labiausiai nulemia vadinamą paslėptą maisto medžiagų badą?
Galimybė rinktis šiandien išties labai didelė, tarp tų produktų yra ir daug jau vartoti paruošto maisto – žmogui tereikia parsinešti į namus ir gali iš karto valgyti. Taip pat yra tokio maisto, kuris paruoštas iš dalies, parsinešus jį namo dar reikia pasišildyti arba atitirpinti ir kažką gaminti.
Bet biologiškai žymiai vertingesnis yra tas maistas, kuris paruošiamas ir iš karto suvalgomas. Puikus pavyzdys čia galėtų būti koks nors gaminys, maisto patiekalas ar produktas, kurio sudėtyje yra bulvių – ta pati mišrainė su bulvėmis ar kokie žemaičių blynai. Išvirus bulvę joje būna gana nemažai vitamino C. Jeigu bulvės atšalo, jose vitamino C sumažėja maždaug 50 proc., nes jis oksiduojasi ir nėra stabilus. Jei bulvių nesuvalgėme ir pasidėjome į šaldytuvą kitai dienai, nors jos saugios vartoti, skanios, vitamino C praktiškai neturės. Taigi biologinė paruošto vartoti maisto vertė daugeliu atvejų būna sumažėjusi.
Gamintojų tikslas į rinką tiekti saugų maistą, bet kartu siekiama, kad jis būtų tinkamas valgyti kuo ilgiau. Juk ir namie pagaminti kai kurie produktai tinkami vartoti vos dieną kitą, o įsigyto parduotuvėje pagaminto maisto tinkamumo vartoti terminas gali būti ir penkios, septynios dienos.
Kitaip sakant, sintetiniai maisto priedai kaip konservantai, oksidantai, stabilizatoriai prailgina produkto vartojimo laiką, taip produktas išlieka saugus, bet tai yra dirbtinai „pasendintas“ maistas, kurio biologinė vertė jau gali būti sumažėjusi. Tad sveikatai pats palankiausias yra šviežiai pagamintas maistas.
Tai čia yra maisto produktų biologinės vertės klausimas, kalbant apie žmonių mitybos visavertiškumą, turime žiūrėti į maisto produktų asortimentą – ką jie valgo ir kiek kokių maistinių medžiagų gauna.
Kur čia žmonės dažniausiai suklumpa?
Daug viešojoje erdvėje girdime, kad reikia valgyti mažiau riebalų, angliavandenių, o baltymai kartais lieka kaip ir neaptarti. O baltyminis visavertiškumas yra labai svarbus. Tačiau baltymai baltymams nelygu. Jų galime gauti ir su įvairiu augaliniu maistu, ankštiniais produktais (žirniais, pupelėmis, lęšiais, pupuolėmis), bet augaliniai baltymai neturi visų aminorūgščių, kurios yra būtinos ne vien tik raumenų, bet ir imuninių ląstelių statybai, kas ypač aktualu šaltuoju metų laiku.
Žmogaus organizmas yra pritaikytas valgyti įvairų mišrų maistą. Ir jeigu mityba yra kažkokia nevisavertė, vienpusė, kažkas eliminuojama, jau organizmas gali negauti vienų arba kitų medžiagų.
Gyvulinės kilmės baltymai tuo metu turi visas aminorūgštis. Pavyzdžiui, baltymo etalonu yra pripažintas virto kiaušinio baltymas. Taip pat geras baltyminis produktas yra žuvis, vištos krūtinėlė. Tiesa, ir mėsa mėsai nelygu: palyginus vištienos krūtinės ir šlaunelės baltymus, lygybės ženklo dėti negalime, nes krūtinėlėje esantys baltymai yra žymiai vertingesni. Pieno produktai savo sudėtyje taip pat turi baltymų, tačiau rauginto pieno produktai virškinami žymiai lengviau.
Patys atsisako tam tikrų produktų
Didelė mitybos nepakankamumo rizika, jei žmogus sąmoningai atsisako kažkokio maisto, pavyzdžiui, tampa vegetaru?
Dabar išties paplitę įvairūs mitybos variantai – vieni mėsos nevalgo, kiti dar išbando kažką kitokio. Bet žmogaus organizmas yra pritaikytas valgyti įvairų mišrų maistą. Ir jeigu mityba yra kažkokia nevisavertė, vienpusė, kažkas eliminuojama, jau organizmas gali negauti vienų arba kitų medžiagų. Nors žmogus iš karto gali ir nepajausti jų stygiaus, pavyzdžiui, jeigu negaus to paties vitamino C, gali susilpnėti imuninė sistema, atsirasti tam tikri kraujagyslių pakitimai, valantis dantis iš dantenų gali pakraujuoti.
Ką rodo tyrimai, žmonės vartoja nepakankamai grūdinių, pilno grūdo produktų, rupaus malimo miltų duonos, tada gali trūkti vitamino B2, ką išduoda skilinėjantys lūpų kampučiai. Būdingas vienų ar kitų medžiagų stygiaus simptomas gali būti bendras nuovargis, silpnumas. Bet tai yra tokie nespecifiniai reiškiniai, tad žmogus to kartais su nevisaverte mityba gali ir nesusieti. Jeigu negauna skirtingų medžiagų, taip pat gali pradėti šerpetoti oda, slinkti plaukai. Vėliau gali būti pažeisti ir organai, ypač susilpnėti nervų sistema, tada žmogus tampa jautresnis, nervingesnis.
Jeigu žmogus valgo pakankamą kiekį žalios spalvos daržovių, pavyzdžiui, brokolių, špinatų, jie savo sudėtyje turi didelį magnio kiekį, kuris saugo mūsų nervų sistemą nuo streso. Todėl ir reikia valgyti kiek galima daugiau daržovių, ypač lapinių, žalios spalvos. Beje, žalieji žirneliai net ir konservuoti turi daug magnio, nereikėtų išpilti ir skysčio, kuriame jie yra – jį galima išgerti ar panaudoti kokiai sriubai.
Vis daugiau kalbama apie tai, kad dėl nualinto dirvožemio net geriausi produktai ant mūsų stalo patenka jau su gerokai mažiau naudingų elementų.
Jeigu palygintume šiandien ir prieš kokį 50 metų išaugintos daržovės cheminę sudėtį, pamatytume, kad yra tam tikri pokyčiai ir galime rasti mažiau biologiškai aktyvių medžiagų. Įvairūs dirvožemio apdorojimo metodai, įvairus tręšimas, beje, tie patys rūgštieji lietūs neišvengiamai daro poveikį dirvožemiui. Vienas iš gerų pavyzdžių būtų mikroelementas selenas. Tai yra puikus antioksidantas, kuris mums būtinas ir įprastai turėtų būti randamas dirvožemyje, tad su augaline produkcija turėtume jo gauti. Bet ne tik Lietuvoje, visoje Europinėje dalyje seleno dirvožemyje praktiškai nėra, nes, manoma, didžioji jo dalis buvo išplauta ledynmečiu, o ta likusi dalis faktiškai išnyko dėl rūgščiųjų lietų ir įvairių žemės apdorojimo metodų.
Kokių medžiagų labiausiai trūksta lietuviams?
Tai iš kur tuomet gauname seleno?
Jei vartojame jūros žuvį ar braziliškus riešutus – užtenka suvalgyti 2 bertoletijų riešutus – gauname reikiamą seleno dozę. Be to, jeigu javai, iš kurių pagaminti kepiniai, yra importuoti iš Kanados, jos dirvožemyje yra gana daug seleno. Bet jei žmogus valgo mažai jūros žuvies ir braziliškų riešutų, seleno gali ir trūkti.
Kitas elementas, kurio vargiai gauname, yra jodas – ne veltui yra rekomenduojama vartoti juoduotą druską. Lietuva yra endeminėje zonoje, kur jodo mažai, todėl didžiausią jodo kiekį turime gauti su maistu. Juoduotos druskos yra dedama į duonos ir batono kepinius, viešojo maitinimo įstaigose.
Taigi realybė tokia, kad iš esmės galime, atrodo, maitintis sveikai, gal net kažką užsiauginti savo lysvėje ar įsigyti turgeliuose, bet tiesiog susidurti su tam tikrų medžiagų nepritekliumi?
Taip jau yra, kad kai kurių medžiagų gali būti per mažai. Aišku, kaip minėjau, jų kiekis priklausys nuo bendro mūsų asortimento, ar žmogus valgo pakankamai šakniavaisinių daržovių (esame pamiršę ropes, kurios iki Kolumbui į Europą atvežant bulves buvo pagrindinė daržovė), rupaus malimo grūdų arba košių (grikių, avižinių dribsnių), skaidulinių medžiagų.
Ką rodo tyrimai, žmonės vartoja nepakankamai grūdinių, pilno grūdo produktų, rupaus malimo miltų duonos, tada gali trūkti vitamino B2.
Tyrimai rodo, Lietuvos gyventojai su maistu gauna maždaug pusę rekomenduojamo maistinių skaidulų kiekio. O jos, kaip žinia, ne tik palaiko žarnyno motoriką, bet yra svarbios gerosioms žarnyno bakterijoms, žarnyno mikrobiotai. Gerųjų bakterijų maistas yra skaidulinės medžiagos, be jų dalis bakterijų badauja arba jau yra „nusibaigusios“, taigi gali sutrikti virškinimo procesas.
Taip pat įrodyta, kad nuo gerųjų bakterijų gyvybinės veiklos priklauso ir mūsų nuotaika, organizmo psichoemocinė būsena, vidinė darna, nes 95 proc. laimės hormono serotonino yra sintezuojama žarnyne ir tik 5 proc. smegenyse, taigi viskas yra susiję.
Kokių maistinių medžiagų lietuviams trūksta labiausiai?
Labiausiai trūksta antioksidaciniu poveikiu pasižyminčių medžiagų, ypač polifenolių, flavonoidų, kurie randami augalinėje produkcijoje – vaisiuose, uogose. Ne veltui jie yra labai įvairių spalvų – tą spalvą suteikia tie bioflavonoidai arba antioksidantai. Polifenolių, kurie saugo mūsų organizmą nuo laisvųjų radikalų žalojančio poveikio, taip pat yra alyvuogių aliejuje. Jie pasižymi ir kraujotakos sistemą tausojančiu poveikiu, saugo nuo cholesterolio pertekliaus.
Svarbus yra biologinis mitybos visavertiškumas, nes, pavyzdžiui, jeigu žmogus renkasi aukščiausios, pirmos arba antros rūšies dešrą, patyrinėjęs etiketę išvys ryškius skirtumus – kai kur tos mėsos praktiškai gali ir nebūti, o vien odelės, pažandės, šnervės.
Tai – pirmoji interviu dalis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
