Prezidentės metinis pranešimas jau „taršomas“ visokiausio plauko politologų, politikų, svarstomas ir eilinių žmonių. Ar šis pranešimas duos rezultatų, parodys ateitis. Tačiau kirba mintis, kam jis buvo skirtas? Smulkiau paanalizavus peršasi išvada, kad metinis pranešimas, skaitytas Seime, didžiąja dalimi ir skirtas tik Seimo nariams. Ir labiau buvo panašus ne į pranešimą nuo žodžio pranešti(žinią), o į pranešimą nuo žodžio nešti(krovinį).
Savo kalbos pradžioje Prezidentė lyg ir pasiteisino, kad Konstitucija ją įpareigoja apžvelgti padėtį šalyje, tačiau vėliau pati atsisakė šios pareigos teigdama, kad „atsisakiau tradiciniu tapusio žanro – įprastinės šalies gyvenimo sričių apžvalgos“.
Vėlesnė kalba ir parodė, kad Prezidentė tikrai žaibišku greičiu „prasinešė“ Lietuvą kankinančių problemų paviršiumi. Gal kiek labiau užkliuvo už sąvokos „žmogus“. Taip, taip sąvokos. Nes be abstrakčių padejavimų, kad kažkas pamiršo žmogų, vėl nunešė mintis į tą patį jos kritikuotą „ekonomizmą“. Beje, atsisukti į žmogų dar 2003 metais savo metiniame pranešime kvietė ir Prezidentas Valdas Adamkus.
Dar labiau nustebina, kuomet išgirsti, kokie yra Prezidentės kadencijos prioritetai
- „aktyvi ir dalykiška tolesnė eurointegracija bei nuoseklus šalies interesų gynimas Europos Sąjungoje;
- euroatlantinės darbotvarkės įgyvendinimas, kartu - aktyvi veikla, stiprinant Lietuvos teritorinį, energetinį ir technologinį saugumą, maksimaliai išnaudojant tarptautinių organizacijų galimybes;
- konstruktyvūs santykiai su kaimynais, grįsti abipuse pagarba ir abipuse nauda.“
Tai kur gi čia žmogus? Ir prie ko čia tolesnė eurointegracija? Ar negana mums integruotis, kuomet beveik pusė milijono lietuvaičių gyvena ne Lietuvoje?
Abejonių kelia ir blogų įstatymų rengimo priežasties įvardijimas. Neva, vadovaujantis vertybiniu principu „Žmogus - Valstybė – Ateitis", būtume apsisaugoję nuo daugybės pastarųjų metų klaidų ir akivaizdaus įstatymų leidybos broko.
Toliau Prezidentė vėl kalba apie piliečių nusivylimą partijomis, politikais, pačia valstybe. „Prasineša“ ir minėdama emigracijos problemą, pakritikuodama teismų darbą.
Taigi konstatuodama faktus, ir tik tuos, kurie emociškai veikia eilinius rinkėjus, Prezidentė net nebando analizuoti, iš kur tos problemos kyla, kaip joms užkirsti kelią ateityje. Juk visa tai, ką mes turime, yra pasekmė. Priežastys glūdi giliau.
Nei žodžio neišgirdome apie jaunosios kartos ugdymą, švietimą. Kartos, kuri turės pakeisti tuos, kurie pridarė ir daro šių laikų problemas. Be švietimo, patriotinio auklėjimo, meilės savo tautai ugdymo, problemų išspręsti negalėsime, o tik jų padauginsime. Kaip čia neprisiminti V.Adamkaus minėtame pranešime skambėjusių žodžių: „Būtent švietimas, tvirtindamas mūsų vertybines nuostatas, lavindamas mūsų gebėjimus, turi šiandien kloti pamatus veikliai pilietinei visuomenei. Švietimo paskirtis - padėti mūsų vaikams, jaunimui, suaugusiems savarankiškai ir kūrybingai gyventi laisvos rinkos, nuolat kintančio darbo pasaulio ir atviros pilietinės visuomenės sąlygomis. Tik stiprindami švietimą, šiandien įstengsime saugoti ir kurti savo tapatybę, pajėgsime įsitvirtinti Vakarų erdvėje kaip savarankiška, ori ir kūrybinga tauta.“
Būdama Lietuvos valstybės vadove D.Grybauskaitė NEI VIENU žodžiu neužsiminė apie lietuvių tautą. Jei tūlas svetimšalis perskaitytų šią kalbą, jam sunku būtų susidaryti įspūdį, kokios šalies žmogus ją sakė. Ar kalbėjo Lietuvos pilietis, ar kalbėjo kažkokios sąjungos komisaras, o gal tik vienas iš pasaulio apžvalgininkų, kritiškai nusistačiusių Lietuvos atžvilgiu? Negi šalies vadovei tolimos Marijos Gimbutienės mintys "lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio. Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršumi metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų bent moralinį svorį tautų bendruomenėje." Deja, Prezidentės kalboje nei tautos, nei švietimo, nei kultūros klausimai nebuvo paliesti. Tik skundas.
Ar tamsūs piliečiai sukurs modernią Lietuvą? Ar nekultūringi žmonės sugebės atgauti prarastą tautinę savigarbą, ar bemoksliai galės susikurti garbingą gyvenimą sau ir savo vaikams? Ar išliks tauta? Gaila, bet Prezidentei šie dalykai tikriausiai nerūpi. Gal ir teisus vienas Seimo narys, pavadindamas šią kalbą „dar neregėto negirdėto žanro pasisakymu“. O gal tai buvo tik Konstitucijos įpareigojimo vykdymas „varnelei“ padėti? Jei taip, tai tikėtis pokyčių po tokių šalies vadovės „metinių pasisakymų“ kažin ar verta.
Mindaugas Šimkūnas
Lietuvių tautinio centro valdybos pirmininkas
