Ką reiškia, jeigu nepopuliari politikų grupė, ilgai tvirtinusi viena, staiga ima keisti plokštelę, kad patiktų liaudžiai? Atsakymą pakuždės Seimo rinkimų kalendorius.
Būnant valdžioje ir priimant nepopuliarius sprendimus, gana naivu tikėtis, kad piliečiai tave išrinks dar kartą. Taigi politikai pasitelkia įvairių priemonių, kad tik pelnytų rinkėjų pasitikėjimą.
Valdantieji keičia nuomonę
Politiniu triuku galima laikyti socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko neseną prašymą, kad Trišalė taryba apsvarstytų minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo klausimą. Ne paslaptis, kad valdantieji buvo didžiausi MMA didinimo priešininkai ir trejus metus ramia sąžine stebėjo, kaip vargo Lietuvos gyventojai.
„Gal pagaliau A. Kubiliui ir D. Jankauskui nušvito protas, ir jie suvokė, kad būtent Lietuvos žmonės buvo didžiausi jo naktinių mokesčių eksperimentų ir antikrizinės politikos klaidų rėmėjai? <...> Bet ar ne pati Vyriausybė pirmiausia kaišioja pagalį į ratus, kad to trišalio susitarimo nebūtų, kad MMA nepadidėtų ir kad tik Lietuvos žmonėms šiek tiek lengviau nepasidarytų gyventi“, – svarstė socialdemokratas Algirdas Sysas.
Beje, politiko samprotavimus apie valdančiuosius taip pat galima laikyti kabinamais makaronais prieš rinkimus. Juk varžovo diskreditacija – vienas populiariausių politinių triukų.
Laikotarpis prieš rinkimus painus tuo, kad politikai ima energingiau reikšti savo požiūrį. Užuot darniai dirbę, jie nevengia progų sukritikuoti oponentus, o kartais net ir savo paties bendražygius. Visoje toje vaidybos, kaltinimų ir politinių jausmų jūroje darosi sunku atskirti, kas tikra, o kas iš tiesų tėra gerai apgalvotas mulkinimas.
Vardo žinomumas – raktas į sėkmę
Rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistas Mindaugas Lapinskas savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ priminė, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje politinę sėkmę lemia vardo žinomumas, o šio tikslo pasiekimui pasitelkiama daugybė įvairiausių triukų – pradedant nuo keisčiausių įstatymų pataisų, kad būtų pritrauktas kuo didesnis dėmesys, ir baigiant dalyvavimais įvairiuose šokių projektuose ir laidose.
„Čia ne taip svarbu, kokiame kontekste pasirodai, kiek svarbu, kad tavo vardą žmonės atsimintų. Labai tikėtina, kad tą tiesos sekundę, kai rinkėjas atsistos prie biuletenio, būdamas vienas balsavimo kabinoje ir pamatys Kazlauską, Petrauską ir Valinskienę, jis nelabai prisimins, kas ta Valinskienė, bet pagalvos „ai, gal visai ir protingas žmogus yra„ ir balsuos už ją“, – svarstė pašnekovas.
M. Lapinskas pabrėžė, kad didžioji dalis rinkėjų politika nesidomi ir apie ją žino tik epizodiškai, t.y. išmano ją taip pat, kaip vidutinis Lietuvos vyras išmano apie Lietuvos ledo ritulio žaidėjus: retas kuris galėtų įvardinti, kas yra numeris antras ar trečias, bet Zubrą prisimina daugelis.
Kaip siekia žinomumo?
Viešųjų ryšių specialistas teigė, kad dalis politikų žinomumo siekia įprasta politine veikla, siūlydami alternatyvas, sprendimus ir panašiai, tačiau tie, kurie keturis metus Seime miegojo, imasi tokių veiklų kaip šokiai ar raginimai važiuoti į Garliavą – taip daro, pavyzdžiui, Saulius Stoma.
Geopolitinių studijų centro ekspertas Vadim Volovoj papasakojo, kad norėdami laimėti rinkėjų nuolankumą, politikai ima daryti ir kalbėti tai, kas sutampa su visuomeninėmis nuotaikomis ir prioritetais, taip pat daugiau tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, organizuoja jiems įvairius renginius, bandydami sukurti įvaizdį, pagal kurį jie yra tarsi iš tautos ir supranta jos lūkesčius. Pasak jo, lengviausia yra kritikuoti oponentą ir taip didinti savo, kaip „tiesos balso“, reitingą.
Slidi riba tarp veiklos ir reklamos
Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino, kad prieš rinkimus neretai pasitaiko ir rinkimų įstatymo pažeidimų, tačiau niekas to nepripažįsta, o įrodyti pažeidimus labai sunku.
Pasak jo, daugiausia pažeidimų pasitaiko rinkiminėje agitacijoje, kai nepažymima politinė reklama arba rinkėjai skatinami dovanomis.
Itin paini situacija dėl politikų dalyvavimo televizijos projektuose, kai beveik neįmanoma išsiaiškinti ir įrodyti, ar kandidatas sumoka pinigus už tai, kad jį kviečia dalyvauti, nes nei televizija, nei kandidatai to nepripažįsta.
„Sunku surasti ribą, kur įprastinė politinė veikla pereina į tą pažeidimą. Paprastai yra ginčijamasi, samdomi neblogai apmokami advokatai, kad įrodytų, jog jokio pažeidimo nebuvo“, – teigė Z. Vaigauskas.
Taip pat pašnekovas prisiminė ir komišką pažeidimą, kai kandidatas rinkėjus vaišino alumi, o vėliau bandė įrodyti, kad tai ne jis rinkėjus vaišino alumi, o rinkėjai surengė susirinkimus ir tą kandidatą pasikvietė su jais alaus atsigerti.
Neįprasti pažadai
Prieš rinkimus atsiranda ir neaiškių „pažadukų“. Sociologas Vladas Gaidys juokdamasis prisiminė prieš Savivaldos rinkimus nuskambėjusį pažadą, kad kiekvieno vilniečio vidutinis atlyginimas bus lygus 6000 Lt.
„Man atrodo, daugumai žmonių tai pasirodė apgailėtina, be fantazijos ir kaip visiškas politinis išsisėmimas“, – teigė jis.
V. Gaidys prie rinkiminių triukų taip pat priskyrė ir Tautos prisikėlimo partiją (TPP), kurią įkūrė Arūnas Valinskas.
„Jie surinko savo šoumenus ir žadėjo, kad jeigu juos išrinks, Seime bus linksma, paerzins politinį elitą, bus liaudiška opozicija. Faktiškai gavosi kitaip – iškart po rinkimų prasidėjo ekonominė krizė – ankščiau buvo linkę pasijuokti, o čia ne juokai, jie tapo valdančiąja partija ir mokesčius žmonėms kėlė. Norėjo pajuokauti, o pateko į valdžią ir teko surimtėti“, – konstatavo jis.
Svarbu, kas žada
Anot M. Lapinsko, politikoje yra svarbiau, kas žada, negu tai, ką žada. „Tas pats rinkiminis pažadas skirtingų politikų lūpose ir priklausomai nuo to, koks yra tavo pirminis požiūris į tą politiką, skamba visiškai skirtingai“, – pabrėžė rinkodaros specialistas.
Jo teigimu, jei dabartinį Viktoro Uspakicho vadovaujamos Darbo partijos šūkį „Mes žinome kaip“ panaudotų naujai atsiradusi Lietuvos žmonių partija, vadovaujama Vladimiro Romanovo, iškart atsirastų daugybė kritikų, kurie piktintųsi, kodėl už tokius turėtų balsuoti. O dabar, pamatę plakatuose žinomus žmones, daugelis galvos – jie yra kompetentingi.
Nebijojimas išsiskirti iš kitų
M. Lapinsko manymu, laimi tas, kuris yra žinomas, o žinomas yra tas, kuris kažkuo išsiskiria. „Jeigu tu, kaip politikas, turi drąsos būti kitokiu, aplink tave susirinks krūva įvairiausių žmonių. Vieni sakys, kad taip elgtis negalima, tačiau išskirtinės savybės nusvers visas kitas“, – dėstė jis.
Kaip pavyzdį, pašnekovas pateikė Petrą Gražulį ir Julių Veselką, kurie yra ryškios asmenybės, nebijo pasirodyti, kvailioti, todėl žmonės juos atsimena ir tai yra sėkmingų politikų pavyzdžiai, surenkantys per rinkimus daug balsų.
Vėlimasis į skandalus
Pašnekovo minėtas politikų noras išsiskirti skatina juos veltis į skandalus.
„Skandalas, kaip ir krizė – tai pavojus ir galimybės. Bet labiau tai rizika, nes skandalo gali nepavykti pasukti savo naudai viešojoje erdvėje. Todėl geriausi yra savo, o ne kieno nors kito sugalvoti, inicijuoti ir valdomi skandalai. Kitokių skandalų reikia vengti, nes skirtingai nuo šou verslo, jie gali pakenkti“, – dėstė savo nuomonę V. Volovoj.
V. Gaidys sutiko su nuomone, kad skandalai vertingi ir reikalingi, nes jie padeda politikui būti pastebėtam – nesvarbu teigiamame ar neigiamame vaidmenyje.
Neseniai galima buvo stebėti įsiplieskusį skandalą dėl Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo, kuris automatiškai įžeibė konfliktą valdančiojoje koalicijoje. Tada sujudo, sukruto visi – ir tie, kas susiję su konfliktu, ir šiaip įvairūs „ekspertai“, kurie ėmė siūlyti savo išeitis iš susidariusios padėties.
V. Gaidžio vadovaujamo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa dėl FNTT skandalo parodė, kad dauguma žmonių šioje istorijoje nežinojo, ką palaikyti, nes paprasčiausiai nesuprato, kas ten konkrečiai vyksta. Pasak sociologo, daugelis matė, kad vyksta politiniai žaidimai, bet kas, už ką ir kodėl – daugumai buvo visiškai neaišku.
Be viešųjų ryšių – niekaip
Stebint daugybę iš anksto rinkėjams paruoštų triukų, kuriais siekiama juos patraukti savo pusėn, kyla klausimas – ar šiais laikais įmanoma be gerų viešųjų ryšių tikėtis didelio rinkėjų palaikymo vien už gerus darbus? Visi specialistai vienbalsiai atsako ne.
„Ar galima gerai dainuojant tapti žinomu dainininku vien dėl to, kad gerai dainuoji? Tikriausiai ne“, – konstatavo M. Lapinskas.
Pasak jo, į politikų patarėjus, konsultantus ir viešųjų ryšių specialistus reikėtų žiūrėti kaip į asmenis, kurie juos papildo ir padeda siekti tikslo, tačiau jei politikas neturi duomenų, tai per vienus rinkimus galbūt ir pavyks iš jo ką nors „išpūsti“, tačiau tikėtis ilgesnės karjeros vien konsultantų jėgomis yra beviltiška.
V. Volovoj patikino, kad net gerus darbus būtina reklamuoti. „Šiuolaikinėje politikoje, kurioje dažniausiai dominuoja demagogija (tariami darbai ir pažadai), tai sunkiai įmanoma. Laimi tai, kas geriau pristatyta, nepriklausomai nuo realybės“, – tikino ekspertas.
„Jeigu tavęs nežino, tavęs ir nėra“, – trumpai apibrėžė V. Gaidys. Jo teigimu, gerų darbų nepakanka, o skandalinga ar negatyvi informacija taip pat patraukia dėmesį, nes ji tiesiog yra įdomesnė.
Statistika rodo, kad brandžios demokratijos šalyse nuomonę nuo rinkimų iki rinkimų pakeičia 15–20 proc. rinkėjų. O Lietuvos rodikliai kitokie – maždaug 50 proc. Būtent dėl šių 50 proc. mūsų tautos išrinktieji neretai politinę areną paverčia cirku, kovos lauku ar dar neaišku kuo, būtent jiems vilioti ir galvojami rinkiminiai triukai, kurie lemiamą akimirką padeda priimti vienokį ar kitokį sprendimą, o geras jis ar ne, sužinoma tik vėliau.
