Istoriją iš naujo prisimename ne todėl, kad siektume aitrinti kraujuojančią artimųjų žaizdą. Apie tai prabilti prašo patys artimieji, kurie nepamiršta ir nelaimę išgyventi padėjusių žmonių gerumo. Į svečią šalį parsivežti velionio važiavę šilutiškiai nori su skaitytojais pasidalyti neįtikėtino geranoriškumo ir žmogiškumo pavyzdžiais, kuriuos patyrė vos porą dienų pabendravę su Airijos policijos pareigūnais ir laidojimo paslaugą teikiančiais žmonėmis.
Jie nori tarti nuoširdų AČIŪ tiems šiltiems tolimiems žmonėms, kurie aukojo savo laisvą nuo tarnybos laiką, o į klausimą, kuo lietuviai galėtų jiems atsidėkoti, atsakė, jog geriausias atlygis bus, jei pavyks bent kiek palengvinti jų sielvartą...
Laidojimo namuose - šviesios spalvos ir lengvos formos
Žinia apie nelaimę Airijoje žaibo greičiu pasklido liepos 9-ąją. Tuomet uolėta Airijos Donegalo įlankos pakrante pasivaikščioti išėjusi tenykštė šeima pamatė aukštai ant uolų pakibusį žvejų laivą ir apie tai pranešė valstybės institucijoms. Netrukus tarp uolų buvo rastas vieno žuvusiojo kūnas ir nustatyta, jog tai - 16 metų Airijoje gyvenęs juknaitiškis, 57-erių veterinarijos gydytojas R.Barauskas. Radę vyro telefoną, pareigūnai susisiekė su giminėmis.
Kito žvejo kūną Atlantas atidavė kiek vėliau.
Nelaimės dieną kai kurie Šilutės rajone gyvenantys R.Barausko artimieji buvo namuose, kiti atostogavo užsienyje. Netekties sukrėsti du jo broliai, trys seserys ir brolienė per porą dienų gavo bilietus ir susiruošė kelionėn į Airiją - atsisveikinti su a.a. Rimantu ir parvežti jo palaikų urną gimtinėn.
Velionio brolis Česlovas Barauskas su žmona Audrone pasakoja, jog pirmiausia didelį įspūdį paliko tenykščiai laidojimo namai. Juose, anot šilutiškių, šviesios spalvos, lengvos formos, daug paveikslų - kalnų ir vandenyno vaizdų, bet labai mažai gėlių - gėlėmis airiai mirusiųjų neapkrauna. Ypač apgalvota viskas, kas galėtų palengvinti artimųjų skausmą: atvykusiuosius pasitinka pats laidojimo namų direktorius, palydi juos į kambarius, kur jie gali persirengti po kelionės, tada pats lydi į šarvojimo salę.
Po šv. Mišių artimieji išlydėjo velionio karstą kremuoti, o kitą dieną pasiėmę urną išvyko į už 200 kilometrų esančią nelaimės vietą. „Tiesiog norėjome pamatyti tą vietą“, - sako jie.
Vandenynas pasiglemžia ne vieną
Už nuoširdžią pagalbą, dėmesį, jautrumą Č.Barauskas labai dėkingas Airijos pareigūnams Paul McCrosann, Kevin Gilgunn ir Tom Mitchell.
Barauskai pasakoja, jog Donegale juos pasitiko vandens bei sausumos policijos pareigūnai Paul McCrossan, Kevin Gilgunn, Tom Mitchell ir palydėjo į nuovadą. Čia šilutiškiams ir velionio šeimos, gyvenančios Airijoje, nariams buvo pareikšta užuojauta, pasiūlyta kavos. Vienas pareigūnų, tądien turėjęs laisvadienį, sužinojęs, kas atvyko į jų miestelį, neprašomas atvyko į nuovadą ir iki pat vėlaus vakaro taip pat buvo su šilutiškiais.
Pareigūnai pasakojo ir žemėlapyje lietuviams rodė visą jų artimojo kelionės į žvejybos vietą kelią, pasakojo apie vandenyno galybę ir staigius bei nenuspėjamus tenykštės gamtos pokyčius. Anot jų, tokios žvejų žūtys šiame regione - labai dažnos, o lietuviams belieka dėkoti nebent už tai, jog vandenynas iš viso atidavė jų artimojo kūną, nes taip būna ne visada.
Vandenyno įlanka, kurioje žvejojo lietuviai, pasak vietinių, tikrai išskirtinai žuvinga. Bet kartu - labai pavojinga, nes čia „vandenynas alsuoja“ - viena su kita susikerta priešingos povandeninės srovės. Šioje vietovėje oro sąlygos keičiasi staiga, tad žmonės niekada negali žinoti, kada užtems dangus ir pakils galingas vėjas. O jis, pasak vietinių, į ramų vandenyno paviršių akimirksniu išplėšia iš gelmių tą povandeninę jėgą ir sukelia bangas, kurios pasiekia 6-7 metrų aukštį. Tokia iškilusi banga bet kurį laivelį tiesiog teškia į uolas.
Spėjama, kad taip nutiko ir laisvadienį žvejojusiems lietuviams.
Anot Airijos pareigūnų, būta savaičių, kai toje vietoje žūdavo po dvi dešimtis žvejų, ir ne visų kūnus vandenynas grąžino.
Vandenynas - tarsi sirenos šauksmas
R.Barausko žūties vietoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, šeimos nariai padėjo gėlių ir nusifotografavo.
Šilutiškiai prisipažįsta Donegalo įlankos pakrantėje jautęsi tarsi dulkelės prieš nevaldomą atšiaurios gamtos galybę. Vėjas tiesiog vertė iš kojų, tuo tarpu pareigūnai sakė, jog tai - visai nestiprus vėjas...
Todėl šilutiškiai džiaugiasi, kad prieš kelionę pareigūnai pasirūpino juos tinkamai aprengti: atnešė kiekvienam svečiui tinkamus batus, su kuriais galima laipioti uolomis, atidavė net savo tarnybines striukes su specialiaisiais ženklais. O tada patys lydėjo juos keliasdešimt kilometrų iki įlankos.
Įvykio vietoje Airijos pareigūnai papasakojo, kaip specialiosios tarnybos atliks sudėtingą sudužusio lietuvių laivo nukėlimo nuo uolų operaciją.
Vienas pareigūnų sakė pats esąs nepataisomas žvejas, ir prisipažino, jog kartą išbandžius vandenyno stichiją mintys nepaliaujamai grįžta į šią vietą - tokia nevaldoma yra vandenyno trauka. Tarsi mitologinės sirenos, savo dainomis viliojančios jūrininkus, šauksmas...
„Kiekviename Airijos pareigūnų žingsnyje ir žodyje jautėme pagarbą, atjautą ir geranoriškumą: jie nuolat klausinėjo, ar mes gerai jaučiamės, ar norėtume sužinoti dar ką nors, klausinėjo apie šeimą, pasakojo apie Airiją, apie save. Jie visą laiką ėjo priekyje, o lipant per uolas tiesė ranką, jaudulio minutę siūlė nosinaitę, pasiūlė mus nufotografuoti“, - pasakojo šilutiškiai.
Darbo valandų nepriminė
Vėliau būrį artimųjų pareigūnai nuvežė ir į tą vietą, iš kurios lietuviai išplaukė žvejybon. Visa tai jie darė kartu vykdydami ir tiesiogines savo pareigas - ryšio priemonėmis nepaliaujamai derindami kitų tarnybų ir pareigūnų darbus.
Dar vienas netikėtumas lietuvių laukė jau artėjant vidurnakčiui, grįžus į policijos nuovadą. Airiai pareigūnai už savo pinigus lietuviams užsakė sočią vėlyvą vakarienę - 11 porcijų, vaišino saldumynais ir kava.
O išgirdęs klausimą, kuo lietuviai galėtų jiems atsidėkoti, vienas pareigūnų atsakė: „Gal kada nors mus ar mūsų šeimas ištiks nelaimė, ir tada jūs mums padėsite. Jei savo pagalba mes galėjome bent kiek sumažinti jūsų sielvartą, tai viskas, ko norėjome, ir tai geriausias atlygis“...
Ir nė vienas policininkas nė žodeliu neužsiminė apie tai, kad jų darbo valandos baigėsi jau prieš 6 valandas.
„Buvome apstulbinti. Toks elgesys liudija aukščiausią pareigūnų profesinę kompetenciją, tai turėtų būti pavyzdys daugeliui mūsų šalies policininkų, valdininkų, medikų ir kitų profesijų atstovų. Belieka viltis, kad kada nors ir mes visi išmoksime taip suprasti ir atjausti kitą žmogų“, - taip savo ir artimųjų įspūdį apibūdina A.Barauskienė.
Palaidojo Juknaičių kapinėse
Airių pareigūnų pradėtas tyrimas rodo, kad nelaimės dieną į vandenyną išsiruošę abu lietuviai buvo tinkamai pasirengę žvejybai atšiauriomis gamtos sąlygomis. Desantininkų tipo, pripučiamais šonais, todėl neskęstanti valtis su ypač galingu varikliu, pasak pareigūnų, buvo visiškai tinkama žvejybai tokiame regione. Čia plaukiojant privalu būti prisisegus, lietuviai buvo įvykdę ir šį reikalavimą. Vaizdo kamerų užfiksuotos išplaukiančių žvejų nuotraukos rodo, kad abu jie buvo su gelbėjimosi liemenėmis.
Tyrimas dar tęsiamas.
Į Lietuvą grįžusių R.Barausko artimųjų jau laukė Juknaičių bendruomenė. Čia atsisveikinimui buvo parengta bendruomenės salė, laidotuvėmis ir artimaisiais rūpinosi seniūnas Alfredas Gaubys, bendruomenės pirmininkė Laima Barkauskienė ir šeimos draugė Lijana Gatelienė.
„Visiems šiems ir daugeliui kitų žmonių, atėjusių ištarti mums šiltą atjautos žodį, esame neapsakomai dėkingi, ir tikime, kad jų gerumas sugrįš jiems patiems“, - sako Barauskų šeimos nariai.
Urna su R.Barausko pelenais palaidota Juknaičių kapinėse, šalia jo tėčio.
Vilija Budrikienė, „Šilutės naujienos“
