Per Jonines viešėkime ir vaišinkime

Nak­tį į sek­ma­die­nį su­lauk­si­me trum­piau­sios me­tuo­se nak­ties – švę­si­me pa­go­niš­ką­sias Ra­sas ar­ba krikš­čio­niš­ką­sias Jo­ni­nes. Kur­šė­niš­kė ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo me­to­di­kos ir kul­tū­ros is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vi­ta Plės­kie­nie­nė mis­ti­nį me­tą ra­gi­na pa­mi­nė­ti ne ma­si­niu „ulio­ji­mu“, o nuo­šir­džiu bend­ra­vi­mu su ar­ti­mu ir gam­ta.

Be šaš­ly­kų ir alaus

Ci­tuo­da­ma Si­mo­ną Dau­kan­tą, V. Plės­kie­nie­nė sa­ko, kad vi­sos lie­tu­viš­kos šven­tės yra vie­šės (nuo žo­džio „pa­vie­šė­ti").

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Jo­ni­nės ir šian­dien lie­tu­vių gy­ve­ni­me yra kaip pa­si­vie­šė­ji­mas: ne­svar­bu, kur – prie Rė­ky­vos eže­ro ar Ven­tos upės“, – sa­ko Vi­ta.

Pa­sak pe­da­go­gės, nuo 2003-ių­jų „iš­lais­vin­tos“ Jo­ni­nės ta­po ma­si­niu „ulio­­ji­mu“.

Pe­da­go­gė ra­gi­na pri­si­min­ti tra­di­ci­jas, ti­kė­ji­mus, pa­vel­dė­tus iš pro­tė­vių. Be šaš­ly­kų ir alaus. Kad skam­bė­tų liau­dies dai­na, kad deg­tų lau­žas, kad bū­tų nuo­šir­di žmo­gaus ir gam­tos vie­no­vė.

Pa­gar­bą Jo­ni­nėms V. Plės­kie­nie­nė pe­rė­mė iš šei­mos. Prieš pen­ke­rius me­tus ana­pi­lin išė­jęs tė­ve­lis bu­vo Jo­nas. V. Plės­kie­nie­nei Jo­ni­nės sie­ja­si su ši­lu­ma, tra­di­ci­jo­mis. Tė­tis, ger­bia­mas bend­ruo­me­nės žmo­gus, per Jo­ni­nes už­deg­da­vo lau­žą.

Vai­šių sta­las – va­sa­riš­kas

Daž­nai sa­ko­ma, kad Jo­ni­nės – la­biau Jo­nų, Ja­ni­nų šven­tė, Ra­sos – apei­gų, tra­di­ci­jų šven­tė.

Pa­sak V. Plės­kie­nie­nės, pa­go­ny­bės lai­ku Ra­sos bu­vo šven­čia­mos 14 die­nų, lie­tu­viai gar­bi­no Die­vą ne verk­da­mi, o juo rū­pin­da­mie­si, švęs­da­mi, links­min­da­mie­si.

„Lie­tu­viai gar­bi­no ir vai­šin­da­mi vie­ni ki­tus, kvies­da­mi į sve­čius. Ir ki­to­se šven­tė­se svar­bi bend­ra­vi­mo iš šir­dies tra­di­ci­ja. To kar­tais pa­si­gen­da­me, lie­ka tik: „Po kiek alus, ar bus kep­tos duo­nos ir šaš­ly­ko?“ Vi­sai kas ki­ta, jei sa­ky­tu­me: „Iš­ke­piau duo­nos, no­riu ta­ve pa­vai­šin­ti“. Tai bū­tų vie­šės: vie­šiu ir vai­ši­nu“, – sa­ko V. Plės­kie­nie­nė.

Jo­ni­nės ar Ra­sos šven­čia­mos svar­bio­je bend­ruo­me­nės suei­gų, su­si­ti­ki­mų vie­to­je.

Vai­šių sta­las per Jo­ni­nes, pa­sak V. Plės­kie­nie­nės, bū­na va­sa­riš­kas. Tin­ka me­dus, sū­ris, gi­ra, mi­dus.

Ši šven­tė – kar­tu ir pa­dė­ka se­no­lių vė­lėms bei pra­šy­mas ge­ro der­liaus, pil­no sta­lo, svei­kų vai­kų, dar­nos šei­mo­je.

“...it būt kaip koks tė­vas pe­rą iš­gū­žęs (iš­pe­rė­jęs), pa­lei­dęs į pa­sau­lį, ką te­ga­lė­jo at­lik­ti to­kiu lai­ku, ku­ria­me ne­pa­gaiš­tų pa­sau­ly....“ – žo­džius apie šv. Jo­no die­nos orą iš 1540 me­tų kny­gos ci­tuo­ja V. Plės­kie­nie­nė. Šie žo­džiai – apie lai­ką, tin­ka­mą pra­dė­ti nau­jai gy­vy­bei.

Švie­sa ir ši­lu­ma

Pa­sak P. Plės­kie­nie­nės, ne­svar­bu, ar šven­tė krikš­čio­niš­ka, ar pa­go­niš­ka, svar­bus vai­ni­kas – ra­to sim­bo­lis. Mer­gai­tės ku­po­liau­ja, bu­ria­si, pi­na vai­nikus, juos ban­do už­mes­ti ant ša­kos, pluk­do.

Kiek tu­ri bū­ti au­ga­lų puokš­tė­je, pri­klau­so nuo re­gio­no. V. Plės­kie­nie­nei te­ko švęs­ti Jo­ni­nes Ig­na­li­no­je. Bū­rė­jos atei­tį pra­na­ša­vo ne pa­gal tai, kiek au­ga­lų su­rink­ta, o pa­gal tai, ko­kie rin­kė­jai bu­vo prie šir­dies.

Dar vie­nas vai­ni­kas – ąžuo­lo la­pų. Ąžuo­las lie­tu­viui – svar­biau­sias tvir­ty­bės, il­gaam­žiš­ku­mo sim­bo­lis. Ir per Jur­gi­nes ąžuo­lui au­ko­ja­mas kiau­ši­nis dėl sėk­mės, ge­ro der­liaus.

Jo­ni­nių lau­žų tra­di­ci­ja atė­ju­si iš Ra­sų, vai­ni­ko, va­sa­ros pra­džios, sau­lėg­rį­žos šven­tės.

„Sa­ko­ma, kad ug­nis yra pra­džia, su­tei­ku­si gy­vas­tį. Ši­lu­ma pa­de­da ir žmo­gui, ir au­ga­lui, per Jo­ni­nes vi­sa gam­ta ža­liuo­ja. Šv. Jo­nas bu­vo svar­bus Jė­zaus Kris­taus, ku­ris va­di­na­mas Mei­le, Švie­sa, – gy­ve­ni­me. Ug­nis sklei­džia švie­są, ši­lu­mą", – sako pašnekovė.

V. Plės­kie­nie­nės tei­gi­mu, šo­ki­nė­ji­mo per lau­žą iš­ta­kos atė­ju­sios iš gy­vu­lių au­ko­ji­mo, ti­kin­tis, kad me­tai bus ge­ri. Šo­ki­nė­ji­mas per ug­nį sim­bo­li­zuo­ja su­si­tai­ky­mą ir ap­si­va­ly­mą.

Su­ras­ti žie­dą

Jo­ni­nės šven­čia­mos iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo: su­lau­kia­ma trum­piau­sios nak­ties pa­bai­gos. Ry­tas išauš­ta iš­ku­po­lia­vus, su­ra­dus žie­dą. Šis lai­kas svar­bus ir mis­ti­nis – tiek pa­go­niams, tiek krikš­čio­nims.

Jo­ni­nių nak­tis – ste­buk­lin­ga. Pa­par­čio žie­das – mis­ti­nė sie­kia­my­bė. Žmo­gus jo ne­ran­da, tai – sim­bo­lis. Daž­niau­siai ei­da­vo pa­par­čio ieš­ko­ti mer­gi­na ir vai­ki­nas, jų su­ras­tas pa­par­čio žie­das – mei­lė.

Įvai­rūs ti­kė­ji­mai pri­klau­so nuo re­gio­no. Vie­šė­da­ma Si­mo­no Dau­kan­to mu­zie­ju­je, V. Plės­kie­nie­nė su­ži­no­jo apie dar vie­ną pa­pro­tį, su­sie­tą su bib­li­niu epi­zo­du, ku­ria­me Jė­zus Kris­tus plo­vė sa­vo apaš­ta­lams ko­jas. S. Dau­kan­tas fik­sa­vęs pa­pro­tį, kad po­nas plau­da­vęs ko­jas sa­vo tar­nui, taip pa­ro­dy­da­mas, kad jie yra ly­gūs.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ