Lietuvoje ketinama įteisinti lytinių ląstelių donorystę ir banką, o privačių nevaisingumo klinikų paslaugas, nepriklausomai nuo jų kokybės, apmokėti valstybės lėšomis.
Seime antradienį po pateikimo pritarta ir siūlymui leisti dirbtiniame apvaisinime lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą, ir tai drausti. „Skirtingų požiūrių“ klausimas bus sprendžiamas gruodžio 21 dieną.
Liberalcentristo Algio Čapliko siūlymui leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą po pateikimo pritarė 49 parlamentarai, prieš balsavo 14, susilaikė 23 Seimo nariai.
Priešingam siūlymui – drausti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą – pritarė 61 parlamentaras, prieš balsavo 3, susilaikė 30 Seimo narių.
Žudys prisidengdami įstatymu
D.Mikutienė siūlo įteisinti moteriškų lytinių ląstelių šaldymą ir kitas dirbtinio apvaisinimo procedūras, kurias valstybė apmokėtų iš biudžeto tik nevaisingoms šeimoms susilaukus sveikų kūdikių.
A.Čaplikas, savo parengtą teisės aktą pavadinęs Pagalbinio apvaisinimo įstatymu, siekia įteisinti jau susiformavusios gyvybės – embrionų šaldymą bei lytinių ląstelių laikymo, paruošimo ir apvaisinimo apmokėjimą už mokesčių mokėtojų pinigus neatsižvelgiant į galutinius rezultatus.
Buvusio sveikatos apsaugos ministro siūlomas projektas vien dėl embrionų šaldymo ir vėlesnio sunaikinimo gali sulaukti itin griežtos Bažnyčios kritikos bei sunkių teisinių pasekmių.
Remdamiesi mokslininkų tyrimais dvasininkai yra pripažinę, kad žmogaus gyvybe laikoma zigota – apvaisinta moters kiaušialąstė.
Europos teisinėje praktikoje jau žinomos kovos dėl staiga nusprendusių išsiskirti sutuoktinių teisės į užšaldytą embrioną procesų, pasiekusių net Europos Žmogaus Teisių Teismą. A.Čapliko įstatymo projekte sakoma, kad embrionai gali būti laikomi iki 5 metų, tačiau koks tolesnis jų likimas, nenurodoma.
„Žinau, kad yra sąmokslo teorija dėl nereikalingų embrionų panaudojimo. Kur juos dėsime? Įstatymas numato tai naikinti, – „Respublikai“ sakė A.Čaplikas. – Jeigu žiūrėsime vien į etiką, medicinoje daug ko negalėtume daryti. Ar embrionas yra gyvybė – tai jau filosofinis klausimas“.
Lobistiniai siekiai
„Mano nuomone, A.Čaplikas atstovauja lobistiniams privačių vaisingumo klinikų interesams pasitelkęs net Vaisingumo asociaciją, kurios nariai tose klinikose gauna nuolaidas. Akivaizdu, kad šie dalykai susiję, – kolegos projektą kritikavo D.Mikutienė. – O apie paslaugų kokybę A.Čaplikas neužsimena nė žodžiu. Būtent todėl šiandien tos klinikos ir turtėja iš nelaimingų porų. Nepavykus vienam bandymui susilaukti vaikelio, procedūros kartojamos, o jos kainuoja tūkstančius litų, kurie juk nėra grąžinami“.
„Šiandien pagalbinis apvaisinimas yra turtingųjų privilegija, todėl šią gydymo procedūrą arba bent jos dalį būtina apmokėti iš biudžeto. Susirgę mokesčių mokėtojai turi teisę gauti nemokamą gydymą, o norint apmokėti iš biudžeto reikia įstatymo, – teigė A.Čaplikas. – Manau, kad tai būtų nedidelės sumos. Kokios? Bandėme skaičiuoti, bet tai padaryti sunku – viskas priklausytų nuo šeimų apsisprendimo, kokia procedūrų dalis būtų kompensuojama. Manau, šiandien valstybė tuščiai išleidžia gerokai daugiau“.
Šiandien Lietuvoje veikiančios privačios vaisingumo klinikos dirbtinio apvaisinimo procedūras atlieka už 8–12 tūkst. litų ir brangiau.
Šios firmos lyg susitarusios savo reklama klaidina klientus, nes teigiama, kad nevaisingų porų sėkmės šansas yra apie 40–45 proc. Išties tai tėra paties apvaisinimo, bet ne sėkmingų gimdymų skaičius.
Gimstamumo po dirbtinio apvaisinimo rodiklis Lietuvoje yra vienas žemiausių ES – apie 6–7 proc., todėl dažnai nelaimingos poros po kelių nesėkmingų bandymų susilaukti kūdikio patiria ne tik moralinę bei psichologinę traumą, bet ir didelę finansinę žalą.
Kokybę nustatyti sunku
„Manau, kad iš valstybės finansuojamas dirbtinis apvaisinimas tikrai nepagerins vaisingumo klinikų paslaugų kokybės, o tik suteiks joms galimybę dar daugiau uždirbti iš nesėkmingų procedūrų, – sakė D.Mikutienė. – Jeigu valstybė turi pinigų, ji gali finansuoti tokią paslaugą, bet tik tuo atveju, jei ji pasiteisina – gimsta žmogus. Be to, dirbtinis apvaisinimas nėra gydymo metodas, nes po tokios procedūros moteris vis tiek lieka nevaisinga“.
„Priėmus mano įstatymą, vaisingumo procedūrų kokybės kontrolė kaip tik pagerėtų – viską galės patikrinti medicinos auditas. Kiekvienas pacientas, kuris buvo gydomas už biudžeto lėšas, turi teisę skųstis medicinos auditui. Dabar taip nėra – apvaisinimo procedūros atliekamos pusiau nelegaliai ar net nelegaliai, o pasiskųsti nėra kam“, – sakė A.Čaplikas.
„Aš žinau atvejų, kai moterys Lietuvos klinikose bandė pastoti 3–4 kartus, o užsienyje joms pavyko per pirmą kartą, – tikino D.Mikutienė. – Kas gali paneigti, kad tai nėra daroma piktybiškai, siekiant išvilioti kuo daugiau pinigų jau ir iš taip nuskriaustų žmonių. Tačiau nei Valstybės kontrolė, nei medicinos auditas juk neįlįs į mėgintuvėlį ir nepasižiūrės, ar viskas buvo padaryta kvalifikuotai“.
Akių ir odos pasirinkimas
D.Mikutienė taip pat pastebėjo, kad A.Čapliko siūlomo įstatymo projekte yra ir nacistinių užuominų. Nusprendę pasinaudoti donorų lytinėmis ląstelėmis partneriai įgis teisę žinoti ir pasirinkti svetimo žmogaus odos, akių, plaukų spalvą, ūgį, svorį, kraujo grupę ir amžių.
„O kodėl tėvai negali pasirinkti? Jeigu moteris nori susilaukti kūdikio, ji gali turėti teisę žinoti ir rasę, ir odos spalvą“, – paaiškino A.Čaplikas.
Parlamentaras A.Čaplikas siūlo anoniminę lytinių ląstelių donorystę, kurios ES šalys po truputį atsisako. Toks procesas prasidėjo Bendrijoje ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Jos 7 straipsnis sako, kad vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.
Papildomo apvaisinimo įstatymu gali pasinaudoti ir ES šalių donorai bei asmenys, kurie savo lytines ląsteles jų banke Lietuvoje saugotų gerokai pigiau.
Šiandien už kiekvienus lytinių ląstelių saugojimo metus privačios vaisingumo klinikos ima apie 2–4 tūkst. litų mokestį. Įsigaliojus siūlomam teisės aktui šią sumą turėtų padengti ligonių kasos.
Gražina Bogdanskienė, Privačios vaisingumo klinikos vadovė:
Nevaisingumo gydymo Valstybinė ligonių kasa negali kompensuoti tol, kol nėra įstatymo. Lietuvoje veikiančios vaisingumo klinikos už nepavykusias procedūras pinigų negrąžina, nes apie 40 proc. kainos sudaro medikamentai, o kita – personalas, brangios darbo priemonės ir t.t.
Koks turi būti embrionų likimas? Jeigu jie neįleidžiami moteriai atgal į gimdą, jie turi žūti. Kas yra embrionas? Ar gyvybė? Na, gyvybės pradžia, nors nežinia, ar taip galima vadinti. Kur dedami nereikalingi embrionai? Toli gražu ne visiems pacientams jie lieka, o jei ir lieka – labai mažai.
Mano nuomone, jeigu esame ES dalis, lytinių ląstelių donorystė turi būti anonimiška kaip ir pažangiose valstybėse. Sakote, kad britai panaikino anonimiškumą? Tai gal ir mums teks anonimiškumo atsisakyti. Jeigu, žinoma, norėsime eiti britų pėdomis.
Angelija Valančiūtė, Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Histologijos ir embriologijos katedros vedėja:
Embrionas yra gyvybė – besivystantis žmogus. Embrionas jau turi visą genetinę informaciją. Embriono stadija trunka nuo apvaisintos kiaušialąstės iki aštuonių savaičių nėštumo. Tuo metu jau formuojasi žmogaus organai, jų sistemos, vėliau tai tik auga.
Embrionų šaldymas kelia labai didelę etikos problemą. Jeigu vyras ar moteris rengiasi chirurginei operacijai, chemoterapiniam gydymui, kuris galėtų sutrikdyti lytinę funkciją, galima šaldyti tik pačias kiaušialąstes ar vyriškas lytines ląsteles. Bet jokiu būdu ne pradėtą gyvybę – embrioną.
Yra didelis pavojus, kad ir donorų lytinės ląstelės tokioje mažoje valstybėje kaip mūsų plačiai išplis. O kas patikrins, ką bloga jos neša, kokias paveldimas ligas ar net kraujomaišos pavojų?
Julius GIRDVAINIS
