Pažado nesilaikyta: Lietuvos moterys nepasirašė Nepriklausomybės akto

Kiekvienas mokinukas istorijos vadovėlyje gali perskaityti, kad vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 vyrų, kurie gūdų ir šaltą vasarį susirinko Vilniaus Pilies gatvės 26 name ir padėjo parašus po svarbiausiu Lietuvos dokumentu. Ne retas pastebi, kad tarp 20 parašų nėra nė vienos moters parašo. Kyla klausimas, kodėl? Jos nesidomėjo politika? Buvo neraštingos? Netroško laisvės? Istorikai sako, kad buvo visai ne taip.

Moterys tuomet buvo aktyvios, drąsios ir būtų mielai suraičiusios parašą po Lietuvai svarbiu tekstu. Joms tiesiog nebuvo duotas toks šansas, o protestai vėliau nieko nepakeitė. Moterys, pasak specialistų, pyko, bet vėliau susitaikė ir visą tarpukarį tyliai tūnojo politikos paraštėse, nepakviestos, neįvertintos, bet realios. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Tai, kad lietuvės negalėjo padėti savo parašo po Nepriklausomybės aktu yra laikmečio, politinių tradicijų ir vyrų kaltė. Dar XX amžiaus pradžioje lietuvės, kaip ir moterys Europoje ar Šiaurės Amerikoje, ėmė kovoti dėl savo teisių, dalyvavo politikoje, leido žurnalus, buvo delegatėmis Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., o po dvejų metų suorganizavo ir pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, dalyvavo ir Petrapilio Seime 1917 metais.

Būtent čia buvo pasirašyta deklaracija, kad renkant būsimąjį Seimą moterys jame turės lygias teises su vyrais. Visgi lietuvės nebuvo pakviestos į 1917 metų Vilniaus konferenciją, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Petrapilyje duoto pažado nesilaikyta.

Tiesa, vėliau žadėta, kad jos bus kooptuotos į Tarybą, tai yra – įtrauktos be rinkimų, bet tai taip pat neįvyko. Nebūdamos Taryboje jos negalėjo ir padėti parašo po Nepriklausomybės aktu ir taip kartu su Lietuvos vyrais pareikšti tautos moterų valią. Moterys protestavo, mitingavo, ėjo pas Lietuvos Tarybos pirmininką Antaną Smetoną, parengė peticiją, kurią pasirašė 20 tūkst. žmonių, bet situacija nepasikeitė. 

REKLAMA

Tiesa, yra vertinimų, kad toks nelemtas moterų likimas jas ištiko ne dėl lietuvių vyrų kaltės, bet dėl kaizerinės Vokietijos, kuri iš dalies „dirigavo“ Tarybos surinkimui ir Vilniaus konferencijai, „nuopelnų“. 

Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo vien vyrai, vyko Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lenkų Pohuliankos teatro salėje. Erdvę dalyviams užleido vokiečių karinė vadovybė, okupacijos metais pastatą perėmusi savo reikmėms.

Tai, kad reikia tokios konferencijos ir „Patikimųjų Tarybos“, taip pat nutarė kaizerinė valdžia, kuri karo eigai krypstant nepalankiai suskubo užsitikrinti lietuvių paramą. Skelbimas, kviečiantis jungtis į Tarybą, ir visa tarybos idėja buvo skirta vyrams, kaizerinė valdžia moterų politikoje neįsivaizdavo.

Jų nebuvo Vokietijoje, todėl naivu tikėtis, kad jie būtų norėję moterims suteikti daugiau teisių savo okupuotose teritorijose. Taigi, lietuvės moterys tapo istorijos aukomis, istorijos, kurios nepakeitė net protestai. 

Neįvertintos, bet svarbesnės už vyrus

Istorikas Algirdas Kasparavičius, kalbėdamas apie moteris, stebėjusias nepriklausomybės aušrą, tikina, kad jos nebuvo nustumtos, jos tiesiog liko patriarchalinės visuomenės užnugaryje, ten, kur jas pastatė Lietuvos vyrai ir negailestinga, moterims itin griežta kaizerinė okupacinė valdžia. 

„Jos nepateko tarp tų laimingųjų, kurie pasirašė Nepriklausomybės aktą, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo nustumtos ar apgautos. Maža grupelė moterų, kurios aktyviai dalyvavo politikoje, o ir šiaip tuo metu nebuvo daug politikoje dalyvaujančių žmonių, išties buvo aktyvios. Tiesa, kodėl taip atsitiko, kad nė viena taip ir nepadėjo parašo po nepriklausomybės aktu?

Taip nutiko dėl ilgalaikių istorinių aplinkybių: pirmiausiai dėl tradicinės patriarchalinės visuomenės, kuri tuomet buvo būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Dar aktualesnis momentas tas, kad moterų judėjimai buvo daugiausiai kairieji. Dešinieji, kurie turėjo tampresnį ryšį su Bažnyčia, šiame procese nebuvo tokie aktyvūs.

REKLAMA

O dar svarbesnis, konkretus momentas buvo Lietuvos okupacija. Keliauti į suvažiavimus, sostinę, kitas apskritis ir kitur yra sunku, o keliauti moteriai – beveik neįmanoma. Vokiečių karinė administracija į moterų dalyvavimą politikoje rimtai nežiūrėjo, jei ir tarėsi tai tik su vyriškąją puse“, – pasakojo istorikas. 

Anot jo, moterys tuo metu buvo visuomenę aptarnaujantis personalas. Lietuviškoji politinė inteligentija, vyrai tikrai nepergyveno dėl to, kad Krašto taryboje, Vilniaus konferencijoje ar Nepriklausomybės akto pasirašymo metu nebuvo moterų. Priešingai, jau po nepriklausomybės paskelbimo, kai formuojama vyriausybė ir nuskamba nedrąsus kairiųjų pasiūlymas priimti moteris į vyriausybę, garbūs signatarai, šviesuoliai ir politikai, dauguma – dešiniųjų, ima aiškinti, kad tokių dalykų Lietuvos visuomenė, ypač vyrai, nesupras. 

Buvo aiškinama, kad tokiems pokyčiams dar per anksti, nors Lietuvių mokslo draugijos ir lietuvių moterų suvažiavimas vyko tais pačiais 1907 metais, taigi neteisinga sakyti, kad moterys sukruto vėliau arba buvo neaktyvios, nedrąsios. Visgi užgriuvęs karas jas nustūmė į antrą planą, jos ėmė rūpintis svarbesniais dalykais, tokiais kaip našlaičių priežiūra, slauga, sužeistųjų gelbėjimas, o ne politiniais siekiais.

O ir siekti išsilaisvinimo Lietuvoje buvo sunkiau, nes kaizerinėje Vokietijoje ir jos okupuotose dalyse moterys labai sunkiai judėjo emancipacijos link. Visiškai priešingai, nei tai nutiko Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur moterys drąsiai išėjo į pirmas gretas, ėmė nešioti kelnes, atsikratė korsetų. Bet Lietuvoje tie dėsniai neveikė, moterų padėtis tarsi užšalo ir tęsėsi beveik 30 metų, nes antrasis moterų suvažiavimas įvyko tik 1937 metais. 

Tiesa, kai moterims nebuvo suteikta galimybė prisidėti prie nepriklausomybės paskelbimo, jos pyko, mitingavo, parašė porą protesto laiškų. Visgi pakeisti situacijos jos negalėjo. 

REKLAMA

„Tiesa, pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos seimuose moterų buvo, nors nedaug, bet jos ten pakliūdavo. Visgi vėliau oficialus jų vaidmuo menko, aukštų pareigų tarpukario Lietuvoje jos negavo, ministrėmis netapo, aukšto rango valdininkėmis – taip pat. Jos atliko pagalbininkių vaidmenį, tą, kurį joms skyrė patriarchalinė visuomenė, vyrai. Aktyviau į politikos areną jos išeina tik prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Europa jau gyvena jo nuotaikomis, o Prancūzijos, Ispanijos moterys ima bruzdėti. Tai susiję su kairiųjų politine ideologija, moterys ir Lietuvoje ima organizuotis“, – aiškino A. Kasparavičius.

Istorikas sakė, kad tarpukariu moterys Lietuvoje buvo neįvertintos, nepakviestos, joms buvo paliktas tik labai tradicinis šeimos moters vaidmuo, o darbo rinkoje jos užėmė tik žemesnes pareigas, buvo sekretorės ar šifruotojos. 

Tiesa, aktyvių moterų politikių tarpukario Lietuvoje būta, bet jos buvo komunistės ir dažniausiai – žydų tautybės aktyvistės. Politinė kairė daug mieliau priėmė moteris į savo glėbį, leido joms reikštis. 

Visgi vos atgavusi nepriklausomybę Lietuva moterims įteikę dovaną, kurios neturėjo daugelis Europos moterų – balsavimo teisę. Istorikas įsitikinęs, kad moterys, atgaunant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, suvaidino itin svarbų vaidmenį, tikrai ne mažesnį, o gal net didesnį, nei vyrai. 

„Tai, kad jos nedalyvavo Krašto taryboje ar pasirašant Nepriklausomybės aktą, tik parodo to meto situaciją. Visgi kažkas yra teisingai pasakęs, kad už kiekvieno didelio vyro stovėjo didelė moteris. Nebūtinai žmona, galėjo būti ir motina, nes daug vyrų, kūrusių, stačiusių šalį, buvo kunigai“, – pasakojo istorikas. 

Be šeimos ir artimųjų palaikymo didelė asmenybė nesusiformuoja, negali dirbti. Moterų vaidmuo tuo laikotarpiu buvo tikrai didelis, o, tarkime, karo metais sanitarijos, socialinės apsaugos „frontą“ ant savo pečių laikė moterys, rinko paramą ir gelbėjo tuos, kurie vėliau kūrė valstybę. 


Rašyti komentarą...
T
Taikliai pastebėta
2020-02-16 18:11:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Pagarba Lietuvos moterims.
Motinoms, Žmonoms. Dukroms.
Šeimos ir Tėvynės patriotėms.
Jos politikos pradžia ir pabaiga.
Atsakyti
-3

P
Palyginam
2020-02-16 21:45:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tada visokių oželyčių ir juknevięienių nebvo...
Atsakyti
-2

P
Palyginam.
2020-02-16 21:42:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Bet tada visokių oželyčių ir juknevičienių įsiveisusių nebuvo...
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų