Gelbėjęs ne tik masinėse nelaimėse ar gaisruose nukentėjusiuosius, bet ir karo sužeidimus patyrusius žmones, 56-erių gydytojas konstatuoja, kad laikai keičiasi – civilizuotuose kraštuose masinių gaisrų pasitaiko rečiau, saugesnė pasidarė tiek darbo aplinka, tiek buitis. Vis tik būti pasiruošus įvairioms ekstremalioms situacijoms – būtina.
Kita vertus, gydytojas pastebi, kad tokio paties pobūdžio sužalojimams nereikia ir karo kaimynystėje: „Žmonės gaminasi petardas, susižaloja su jomis, papuola į autoavarijas, nukenčia darbo metu statybose, ir cheminėmis medžiagomis nudega, karštomis smalomis, remontuodami elektros prietaisus.“
Apie gydytojo darbo kasdienybę, profesinius iššūkius ir šiuolaikines plastikos chirurgijos galimybes – pokalbis su buvusiu ilgamečiu Kauno klinikų Plastinės chirurgijos klinikos vadovu, rankos mikrochirurgijos padalinio Kaune su kolegomis įkūrėjo, daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autoriumi, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju prof. dr. R. Rimdeika.
Išgirdus apie plastinę chirurgiją, dažnas pirmiausia pagalvoja apie estetinio pobūdžio operacijas. Kaip iš tiesų atrodo plastikos chirurgo darbo rutina?
Tikrai yra gana daug plastinės chirurgijos veiklos sričių. Estetinė chirurgija sudaro tik vieną nedidelę dalį, bet ji yra svarbi, reikalinga, naudinga valstybei ir jos piliečiams. Vis tik nepelnytai yra nuvertinamos kitos plastinės chirurgijos sritys. Čia visų pirma reikia paminėti klasikinę mikrochirurgiją, nedidelėse valstybėse tai daugiausiai yra plaštakos chirurgija – visų pirštų prisiuvimai tiems, kurie juos susižeidžia, nusipjauna, rankų prisiuvimai. Taip pat mikrochirurgija reikalinga persodinant sudėtingus mikrochirurginius komplektus po įvairių traumų, žmonėms, persirgusiems vėžiu, kada jis yra šalinamas chirurgiškai ir susidaro defektai, kurios prireikia rekonstruoti. Taigi mikrochirurgija plastikos chirurgo kaip specialisto apibrėžtoje veiklos normoje sudaro didelę dalį.
Kita dalis būtų onkologinė chirurgija – plastikos chirurgai labai dažnai kaip komandos dalis arba savarankiškai dalyvauja įvairių onkologinių susirgimų operacijose. Čia pažymėtinas melanomos, kitų odos piktybinių auglių – bazaliomos, plokščių ląstelių karcinomos ir kitų – šalinimas ir, jei reikia, rekonstrukcijos kažkokiais plastinės chirurgijos metodais.
Dar viena labai svarbi sritis yra nudegimų ir jų pasekmių gydymas. Nudegimų civilizuotose šalyse mažėja ir tai yra labai gerai. Lietuvoje per pastaruosius 30 metų irgi įvyko labai didelis pasikeitimas – sunkių nudegimų, gydomų ligoninėse, sumažėjo nuo 10 tūkst. iki maždaug tūkstančio. Plastikos chirurgai dalyvauja šiame gydyme, padeda rekonstruoti nudegusius audinius, gydyti įvairius randus po nudegimų, įvairias sąnarių kontraktūras, tai yra sutrauktus sąnarius tada, kada tai atsitinka kaip nudegimo rando komplikacija.
Plastikos chirurgai rekonstruoja ir įvairias žaizdas, pragulas, daug dirba gydydami įvairius rankos ir plaštakos defektus, kada reikalingas mikrochirurginių metodų panaudojimas, tai – įvairių nervų, sausgyslių atkūrimas, kada tai susiję rankos ar buvusiais kitais sužalojimais. Taigi veiklos sričių labai daug ir rekonstrukcija turbūt yra pagrindinė dalis. O estetikos sritis irgi yra reikalinga bet kuriam dirbančiam chirurgui, nes juk rekonstruojant audinius po ligos ar traumos vis tiek siekiama ir estetinio rezultato. Taigi estetinės chirurgijos ir medicinos procedūrų valdymas bet kuriam plastikos chirurgui labai svarbus.
Į kurias iš šių veiklos sričių šiandien esate paniręs labiausiai?
Šioje vietoje reikėtų pasakyti, kad mikrochirurgija kaip metodas reikalauja labai didelės koncentracijos ir labai dažnai chirurgas, profesinį kelią pradėjęs kaip rekonstrukcinis chirurgas, mikrochirurgas turi savo „galiojimo pabaigą“, kuris ateina maždaug apie 55 metus. Taip nutinka dėl įvairių fiziologinių pokyčių, atsirandančių chirurgo organizme, mažėja jo gebėjimai atlikti sudėtingas operacijas.
Apie tai labai daug kalbama ir tarptautiniuose kongresuose. Ir tuomet žmonės, įgiję patirties mikrochirurgijoje, eina į kitas sritis. Nepavadinčiau jų lengvesnėmis, tačiau jos kiek kitokios, kur nereikia dalyvauti tokiose ilgose operacijose, taip dažnai budėti, taigi amplua kiek keičiasi.
Savo veiklą pradėjęs kaip nudegimų rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, paskui kartu su kolegomis kūrėme rankos mikrochirurgijos padalinį Kaune – iki tol čia tokios operacijos nebuvo atliekamos. Apie 2000 m. paleidome visą parą veikiančios rankų mikrochirurgijos budėjimo postą. Dabar gi po truputį einu kiek kitokio profilio link – onkologinės chirurgijos, šių ligų defektų rekonstrukcijos ir estetinės chirurgijos, kurios poreikis šiandien yra labai didelis.
„Labai dažnai chirurgas, profesinį kelią pradėjęs kaip rekonstrukcinis chirurgas, mikrochirurgas turi savo „galiojimo pabaigą“, kuris ateina maždaug apie 55 metus.“
Ir turbūt turėčiau pažymėti, kad žmonės, pradėję karjerą kaip rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai, įgauna labai didelės patirties gydant sudėtingus sužalojimus, matydami audinių infekcijas. Tad kai žmogus kreipiasi dėl estetinės chirurgijos paslaugų, gydytojas kiek kitaip elgiasi su audiniais, daro atsargiau, labiau tausojančiai, žinodamas, kad perteklinė drąsa gali būti žalinga pacientui. Taigi į estetinę chirurgiją einantys žmonės turėtų būti sukaupę pakankamai didelę rekonstrukcinės chirurgijos patirtį, kad atsitikus komplikacijoms galėtų jas išspręsti arba išvis neleistų atsirasti.
Kaip tuomet vertinate tas kolegas, kurie tiesia galva neria vien į estetikos chirurgijos vandenis?
Žmonės yra skirtingi, visi praeina plastinės chirurgijos rezidentūrą, kuri trunka 5 metus, kas yra pakankamai ilgas laiko tarpas, kad išmoktum bazinių įgūdžių. Neabejotina, kad jauni žmonės, kuriuos gyvenimas automatiškai pastato į piniginius rėmus – turi mokėti už medicinos studijas, vėliau – rezidentūrą, turi kažkur gyventi, imti paskolą, – tikrai galvoja ir apie piniginius dalykus. O estetinėje chirurgijoje dirbančio gydytojo darbo užmokestis yra gerokai, kartais didesnis nei viešajame sektoriuje.
Dalis žmonių ir lieka čia dirbti, ir aš juos labai gerbiu, kurie bent dalimi savo darbo laiko skiria viešajam sektoriui taip kaip ir atiduodami tam tikrą duoklę visuomenei. Tokių chirurgų yra – tokia veiklos sritis labai priimtina ir sveikintina, aš pats stengiuosi taip dirbti. Žinau užsienyje plastikos chirurgų, kurie kategoriškai neina į estetinę mediciną ir dirba vien tik rekonstrukcinį darbą. Ir tokių žinau gana daug. Deja, yra chirurgų, kurie, kaip ir kitų profesijų atstovai, orientuoti vien į finansinius dalykus ir jie stačia galva neria į perspektyvoje matomus pinigus.
Bet, kaip minėjau, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimo kelias. Mūsų, kaip visuomenės, užduotis yra padaryti taip, kad žmonės galėtų save rasti, nebūtų atstumti viešosios srities medicinos arba kitų viešųjų sričių, kad galėtų prisidėti prie visuomenės gerėjimo, turėtų leisti jam dirbti ne vienoje įstaigoje ir priimti tą normaliai.
Grįžkime prie jūsų ilgamečio darbo gelbėjant žmones po nudegimų, patyrusių kitas traumas. Kas labiausiai įsiminė?
Iššūkiai atsiranda tada, kai vienu metu atveža labai daug nukentėjusių asmenų. Tokių masinių sužalojimų Lietuvoje yra buvę, pavyzdžiui, gaisras Jonavos azoto gamykloje, taip pat 1993 m. gaisras Plungės rajone – tuo metu kariniame Šateikių miestelyje metalo ieškotojai ardė karinius sviedinius ir netyčia užsidegė parakas, turėjome 12 nukentėjusių žmonių. Tada po kažkurio laiko, apie 1998 metus, įvyko sprogimas Kauno vandenvaldos įrenginiuose, kada irgi buvo 13 sužalotų, nudegusių žmonių. Dar anksčiau yra Kaišiadorių rajone Žąsliuose įvykusi traukinio avarija ir gaisras, iš kurio atvežė labai daug nukentėjusiųjų. Tai tų masinių sužalojimų buvo ne vienas ir čia atsiranda iššūkis, kai budinčiam chirurgui vienu metu tenka priimti 10, 12, o kartais ir daugiau pacientų.
Net civilizuotuose šalyse tokių gaisrų būna, yra neseniai nuskambėję atvejai, kai naktiniuose klubuose yra įvykę gaisrai, o jie dažniausiai yra kažkur rūsiuose, uždarose patalpose ir jei naudojant kažkokias degias medžiagas įvyksta gaisras, žmonių išėjimas iš patalpos būna sudėtingas. Taigi tokių situacijų yra atsitikę įvairiose šalyse, tad neatmestina, kad jų gali pasitaikyti Lietuvoje.
Kuo specifiniai tokie atvejai, gydymas sudėtingas būna vien dėl pacientų gausos?
Viskas vyksta skubios medicinos principu – reikalingas ligonių rūšiavimas, kurie nukentėję labiausiai, kurių pažeidimai gyvybiškai svarbūs, jie gydomi pirmiausiai, o kurie gali šiek tiek palaukti, laukia valandą ar kelias. Pabandoma ligonių srautą išskirstyti per keletą tuo metu budinčių specialybių. Daliai tų pacientų chirurginė pagalba nereikalinga, bet reikalinga reanimacinė pagalba, labai daug čia padeda anesteziologai, patyrusios slaugytojos.
Kaip ir įvairios žaizdos, taip ir nudegimai – ir karo kasdienybė. Neseniai dalinotės unikalia patirtimi, kai teko operuoti Ukrainoje nukentėjusį karį. Tai – išskirtis atvejis?
Tai nėra išskirtinis dalykas, esu gydęs pakankamai nemažai ukrainiečių, nes žmonės ieško pagalbos įvairiose šalyse, užklausos potrauminių defektų ir sužalojimų gydymui dabar atiena net ir per Sveikatos apsaugos ministeriją. Tie sužalojimai nėra kažkokie išskirtiniai, bet jie unikalūs savo kilme, ten vyksta sprogimai... Tačiau Lietuvoje, buityje, mes turime tokių pačių sužalojimų. Žmonės gaminasi petardas, susižaloja su jomis, papuola į autoavarijas, nukenčia darbo metu statybose, ir cheminėmis medžiagomis, karštomis smalomis nudega, remontuodami elektros prietaisus.
Taigi mums ta patirtis nėra labai išskirtinė, tik kad yra kiek kitokios aplinkybės, toks darbas bet kuriuo atveju reikalauja labai didelės chirurgo patirties ir išskirtinės kvalifikacijos. Norint daryti tokią sudėtingą operaciją, reikia įvertinti viską – ne tik tai, ką galiu rekonstruoti, bet kaip viskas gis, kokia apskritai yra paciento sveikata, audinių regeneracijos savybės. Visam tam įvertinti reikalinga ilgametė chirurgo patirtis.
Šiandien būtume pasiruošę reaguoti į tokias ekstremalias situacijas, turime pakankamai paruoštų specialistų?
Turime išsiauginę kartą, sukomplektavę įrangos, pasirašę gydymo metodikas, esame įgiję patirtį, ja dalinamės ir tarptautinėse konferencijose su kolegomis, vežame jaunuosius gydytojus, rezidentus į užsienį, jei reikia kelti kvalifikaciją, stengiamės žmones mokyti, kuriems tai įdomu nepalikdami po savęs vakuumo. Yra vykdomas ir mokslinis darbas, asmeniškai esu vadovavęs daug disertacijų būtent nudegimų rekonstrukcijos chirurgijoje. Turime pakankamai priruoštų specialistų, turime mokslo daktarų, tikrai yra žmonės, kurie gebėtų dirbti esant sudėtingai situacijai, ir jų tikrai yra pakankamai daug.
Kiek įmanoma padėti pacientui, jei randas „skaičiuoja“ jau ne vienus metus? Kaip greitai tokiais atvejais turėtų būti teikiama pagalba?
Labai svarbu pradėti randą tinkamai gydyti kaip įmanoma greičiau po sužalojimo. Praėjus vos savaitei po traumos labai svarbu pasižiūrėti, kas ten vyksta – gal reikia anksčiau siūlus išimti, gal panaudoti kokius kitus randėjimą mažinančius metodus, gydymą lazeriu. Mano rekomendacija būtų randą specialistui parodyti kuo įmanoma anksčiau, ne visus juos ir reikia gydyti chirurgiškai, kai kuriuos peroperuoti, dar kitus – peroperuoti su gana sudėtingomis plastikomis. Bet vienu ar kitu atveju juos gydyti reikėtų pradėti kuo įmanoma anksčiau.
Kviečiame žiūrėti plačiau apie unikalią nykščio operaciją Kauno klinikose:
Mikrochirurgai neretai prilyginami stebukladariams – sugeba rekonstruoti ir netektus pirštus, plaštaką. Visada pavyksta, kad galūnė vėl funkcionuotų?
Būna labai įvairių situacijų ir kiekviena jų yra unikali. Tuo man ir patinka plastinė rekonstrukcinė chirurgija, kad turi kiekvienam pacientui priimti individualų sprendimą. Vienodų pacientų čia nebūna ir atsiranda labai svarbus chirurgo patirties veiksnys, kad gydytojas tinkamai sureaguos ir sugebės ne tik prisiūti nutrauktą pirštą ir atstatyti sužalotą vietą, bet ir numatyti gijimą taip, kad plaštaka funkcionuotų. Nes mechaniškai prisiūti pirštą gali būti ne taip sudėtinga, bet priversti jį tinkamai funkcionuoti, kad jis nebūtų nelankstus, nejautrus – čia jau reikalinga išskirtinė chirurgo kvalifikacija. Ir dar reikėtų pažymėti, kad ne viskas, kas nupjauta ar nuplėšta, gali būti prisiūta. Chirurgai irgi veikia biologinių dėsnių rėmuose – kiek leidžia gamta, tiek padarome.
Kalbant apie naujas technologijas, kur dar matote kelius tobulėti rekonstrukcinei chirurgijai? Galbūt naujai pagelbėtų 3D printerių naudojimas?
Labai tikiuosi, kad tų technologijų kažkada sulauksime, bet iš 3D printerių labai greitu nieko nesitikiu. Jie sugeba atkurti struktūrą, bet visavertės funkcijos atkurti taip greitai jie dar nesugebės. O kalbant apie žmogaus audinius, labai svarbūs turi būti ir kiti aspektai – jie atkurti ne kaip statinė struktūra, bet ji ir turi būti jautri, pakankamai atspari traumoms, išoriniams veiksniams. Atspausdinti protezai ar kažkokie implantai gana greitai, per keletą mėnesių nusidėvi, keičia spalvą, struktūrą. Taigi struktūriškai printeriai gali padėti, bet funkciškai nelabai.
Technologiškai ne taip seniai pradėtos donorinių audinių transplantacijos. Žinome, kad Lietuvoje yra įvaldytos inkstų, kepenų, širdies transplantacijos, tačiau kai kurios šalys jau sugeba iš negyvų žmonių persodinti veidą, nuplėštą ranką ir paversti ją pakankamai funkcionalia. Šis gydymas nėra labai paprastas, nes po tokios operacijos žmogui ilgą laiką tenka gerti imunitetą slopinančius vaistus, jie brangiai kainuoja, jų fone atsiranda įvairios infekcijos. Bet tokių operacijų daugėja ir štai čia matau gana nemažą perspektyvą.
„Esu gydęs pakankamai nemažai ukrainiečių, nes žmonės ieško pagalbos įvairiose šalyse, dabar užklausos ateina potrauminių defektų ir sužalojimų gydymui net ir per Sveikatos apsaugos ministeriją. Bet tie sužalojimai nėra kažkokie išskirtiniai, jie unikalūs savo kilme, ten vyksta sprogimai...“
Kitas dalykas, kad yra kuriamos įvairios medžiagos, tokios kaip smulkių sąnarių, sausgyslių, nervų regeneraciją skatinantys protezai, įvairios statybinės medžiagos, sukurtas dirbtinis odos pakaitalas, kada ta oda nėra 100 proc. funkcionali, bet įdėjus į audinius ją organizmas papildo savo ląstelėmis, medžiagomis ir paverčia pakankamai visaverte, funkcionuojančia oda. Daugiau čia matyčiau proveržį. Labai svarbu, aišku, kad sparčiai progresuoja gydymas vaistais, jis leidžia sėkmingiau pagydyti tam tikras ligas, vėžį, padėti išsaugoti organą, kada nebereikia tokių didelių amputacijų ir operacijų.
Kas dar keičia dabartinių rekonstrukcijos chirurgų darbą?
Viena kalbėti apie rekonstrukcines galimybes, o kita – apie statybas, mūsų buitį. Nudegimų sumažėjo dėl to, kad technologiškai pasikeitė žmonių įpročiai – jie nebeverda viralo gyvuliams, tą daro saugesniais prietaisais. Anksčiau mamos kavą virdavo ant viryklės ir vaikai apsipildavo ja, o dabar, kai kavą verda aparatas, kava būna mažesnės temperatūros ir jei vaikutis kakavą ar arbatą užsiverčia ant savęs, jis nebepatiria tokio gilaus nudegimo. Taip pat anksčiau žmonės kūrendavo malkomis ir būdavo daug gaisrų, dabar gi šildomasi kitais būdais ir ta temperatūra būna mažesnė, tad ir patiriami sužalojimai mažesni. Tobulėja stalių įrankiai, net robotai dirba, žmogus nebekiša savo rankų, tad čia irgi progresas labai svarbus.
Kalbame apie nueinančius dalykus, o kokias pastebite jau šio amžiaus ligas, nusiskundimus, dėl kurių tenka pacientams ieškoti pagalbos pas plastikos chirurgus?
Šio amžiaus ligų yra, dalis jų susijusios su mūsų įpročiais. Pastebėjome, kad jauname amžiuje labai padidėjo nervų užspaudimų, vadinamo riešo kanalo sindromo. Anksčiau ši liga būdavo vadinama „melžėjų liga“. Vyresnio amžiaus moterys, kurios dirbdavo pasikartojančius judesius, darydavo darbus rankomis, pavyzdžiui, melždavo karvę, patirdavo įvairius sausgyslių uždegimus, dėl kurių būdavo užspaudžiami nervai rieše. Dabar šios ligos jaunėja, nes jauni žmonės labai daug pasikartojančių judesių daro nepatogiai dirbdami kompiuterio klaviatūra ar išmaniaisiais įrenginiais. Anksčiau tai buvo vyresnio amžiaus – 50–55 m. moterų liga, o dabar tokiomis ligomis, tiesa, kurioms dar nereikia operacijų, serga 17–25 m. žmonės.
Tad viskas labai keičiasi, labai daug įvairių ligų atsiranda dėl nejudrumo. Kaip ir daug ligų atsiranda dėl to, kad judame. Gyvename platumose, kur daug saulės nėra, tad dabar žmonės važinėja po saulėtus kraštus ar slidinėja, kur saulėta, o saulės spinduliai sukelia odos vėžį, kurio daugėja net jauname amžiuje. Ką tik operavau merginą su odos vėžiu: kai anksčiau tokiais susirgimais sirgdavo maždaug 60 m. žmonės, tai dabar 25 m. merginai buvo nustatytas odos vėžys. Tai reiškia, kad mūsų platumų žmonėms, turintiems šviesą odą, važiuojant į saulėtus kraštus labai reikia saugotis nuo saulės, nes mūsų organizmas taip nepritaikytas gintis nuo jos kaip tamsesnės odos žmonių. Taigi ateityje turėsime ir su tuo susijusių ligų.
Manau, kad ypač tiems chirurgams, kurie dirba su traumomis ir onkologija, tikrai nepritrūks darbo, nes ir gamta mūsų pakankamai užteršta, ir maistas, onkologinių susirgimų tikrai yra daug. Kaip ir nemažai visokių traumų – sportuojant, slidinėjant: žmonės važinėja paspirtukais, verčiasi su jais nuo mažiausios kliūties, be jokių apsaugų važinėja su keturračiais, kurie yra gana galingi. Tad technologiniam išsivystymui gerėjant, tai kartais yra pavojinga žmonėms.
Minėjote, kad plastinės operacijos nepraranda populiarumo. Ar gyvas Lietuvoje medicininis turizmas?
Medicininis turizmas net labai gyvas ir mes labai tuo džiaugiamės, kadangi tai į Lietuvos biudžetą sugeneruoja gana nemažai pajamų. Kalbant ekonomiškai, tai labai aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportas. Žmonės atvažiuoja atlikti ne tik estetinių operacijų, bet ir protezuoti sąnarius, atlikti širdies, neurochirurgines operacijas. Jei kažkada Šveicarijos ir Vokietijos klinikos buvo laikomomis išskirtinėmis, kur žmonės suvažiuodavo iš viso pasaulio, tai šiandien kai kurias iš tų ligų gebame gydyti Lietuvoje.
Ir tai yra naudinga šaliai ne tik ekonominiu požiūriu, bet kada pas mus atsiranda chirurgų ir kitų specialistų, kurie geba atlikti tokias operacijas, tada mūsų šalies gyventojams šios paslaugos iškart tampa prieinamesnės, esant reikalui specialistas su tokia patirtimi jau yra Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad medicininis turizmas plėsis ir Vyriausybė palaikys, kad tai toliau vystytųsi.
Kaip apskritai nusprendėte tapti gydytoju? Greičiausiai pirmu smuiku negrojo noras atlikti grožio plastines operacijas...
Tą įvardinčiau kaip šeimos tradicijų tęsimą – mano šeimoje nemažai medikų, tėtis kurį laiką dirbo chirurgu ir kažkuriuo metu išėjo į administracinį darbą. Tai kartu ir tradicijos tęsimas, ir pašaukimo įgyvendinimas. Kai pradėjau dirbti rekonstrukcinės chirurgijos srityje, tai neatrodė kaip estetinė chirurgija, tuo metu to Lietuvoje buvo labai nedaug. Daugiau galvojome apie rekonstrukcinę chirurgiją.
Tai nuo to aš pradėjau, tą vysčiau, nuo to ir nepabėgau – didžiąja dalimi lieku rekonstrukcinis chirurgas. Bet įsisavinu ir kitas plastinės chirurgijos sritis, tokias kaip lazerių medicina, audinių injekcijos, įvairias kitas procedūras, kurios mažiau sudėtingos, tačiau galbūt žinodamas kai kurias komplikacijas po kai kurių operacijų stengiuosi jas daryti mažiau traumuojančiai. Pavyzdžiui, jei anksčiau darydavome labai agresyvų veido patempimą, dabar darome mažiau agresyvią operaciją papildomai veikdami audinius lazeriu, audinių užpildais, injekcijomis. Medicina keičiasi ir pats chirurgas keičiasi, prisitaikydamas prie savo sveikatos, fizinių galimybių ir savo interesų, poreikių.
Dėkoju už pokalbį.
Lietuvos vyrai vis dažniau ryžtasi egzotiškoms plastinėms operacijoms: pasiryžta sumokėti ir kelis tūkstančius eurų:
