Regina MUSNECKIENĖ
Kražių seniūnijos Bielskiškės kaime, savo sodyboje, buvusius alkoholikus priglausdavęs ir globojęs Remigijus Kalakauskas praėjusį pirmadienį pats neteko namų. Ant kalnelio pasilypėjusią medinę trobą prarijo ugnis.
Naujiena trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus
Pirmadienį sodybos, kurioje per keletą metų buvo priglausta per šimtą alkohokolikų ir kitaip paklydusių vyrų, šeimininkas Remigijus Kalakauskas buvo išvykęs į maldos grupelės susitikimą Padubysio kaime.
„Ryšio ten nėra. Be to, meldžiantis telefoną geriau palikti kitoje vietoje, kad netrukdytų susikaupti, – pasakojo Remigijus. – Tačiau ant kalnelio, kur yra ryšys, su savo mažyliu vaikščiojusi sodybos šeimininkė Lina Talandienė atsiliepė ir sužinojo baisią naujieną. Pranešė Remigijui.
„Iš pradžių ši žinia trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Sėdau į automobilį. Iš karto išvažiavau. Važiuodamas viską pergalvojau. Gal tai Dievo siunčiama pamoka? Reikia priimti visas, net ir karčias Dievo dovanas. Ką žinai, ar tai dovana, ar kerštas. Juk kai žmogus išlošia milijoną, bet tas milijonas jį pražudo, laimėjimas tampa kerštu, ne dovana.“
Kaimynai lindo į ugnį
Parvažiavęs namo, į Bielskiškės kaimą, Remigijus buvo nustebintas žmonių gerumo. Kiemas pristojęs automobilių. Į pagalbą sulėkė ne tik artimiausi kaimynai, bet ir tolimesni gyventojai.
„Jauni vyrai lindo į ugnį. Išnešė dokumentus, patalynę, net lovas, – nuoširdžiai stebėjosi Remigijus. – Ir ugniagesius kvietė net keli kaimynai. Paskui padėjo jiems gesinant gaisrą. Ugniagesiai stebėjosi tokiu kaimynų gerumu.
Ir dabar, po gaisro, mūsų ir kaimyninių kaimų žmonės atvažiuoja paklausti, ar ko nereikia. Pasisiūlo sutvarkyti degėsius po to, kai apžiūrės komisija iš Savivaldybės. Net nesitikėjau, kad mano gyvenimas ir mano nelaimė gali taip rūpėti kitiems. Esu jiems be galo dėkingas. Galbūt likimas padės kada nors jiems visiems už gerumą atsilyginti.“
Sodybos gyventojas girdė arklius
Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorius Modestas Selemonavičius informavo, kad gaisras Bielskiškių kaime kilo pirmadienio vakarą.
Sodybos šeimininkas tuo metu buvo išvykęs. Sodybos gyventojas tvirtina buvęs išėjęs į ganyklą pagirdyti arklių. Gaisras pastebėtas kiek pavėluotai. Kai atvyko ugniagesiai, namas jau degė atvira liepsna. Pavyko išgelbėti tik dalį sienų. Tačiau vargu ar apsimokės tokį pastatą remontuoti.
Manoma, jog gaisras kilo dėl elektros instaliacijos.
Iš pradžių Remigijus Kalakauskas sako pyktelėjęs ant sodybos gyventojo Žilvino, kad laiku nepastebėjo gaisro, neišsaugojo namų, bet pamatęs, koks jis išsigandęs, nieko nesakė.
„Jeigu būčiau ant jo užšaukęs, šiandien gal jau būtume palaidoję. Būtų nuėjęs kur nors ir pasitempęs. Nelengvas Žilvino gyvenimas. Užaugo vaikų namuose. Iš ten išėjęs niekam nebuvo reikalingas. Pakliuvo į kalėjimą. Atsėdėjo aštuonerius metus. Paleido lygtinai. Vėl neturėjo kur eiti. Į sodybą jį atvežė iš Vilniaus. Priglaudžiau. Nors sudėtinga su tokiais žmonėmis. Turi rimtų psichologinių problemų. Bet turi kas nors ir jiems parodyti nors trupinėlį meilės ir gailesčio...“
Sodyba priglaudė per šimtą paklydusių žmonių
Šiaulietis Remigijus Kalakauskas 2006 metais Bielskiškių kaime, šalia Butkiškės, paprastoje kaimo sodyboje įkūrė buvusių alkoholikų reabilitacijos centrą.
Vyras neslepia ir pats turėjęs problemų dėl alkoholio. Prarado verslą ir šeimą. Pakilti padėjo pranciškonų vienuoliai, Plungės rajone, Pakutuvėnuose, įkūrę narkomanų ir alkoholikų reabilitacijos centrą.
„Ten suvokiau, jog grabo su stalčiukais nėra. Turtų iškeliaudamas Anapilin neišsinešiu. Tuo, ką turiu, su žmonėmis privalau dalytis šiandien.
Pardaviau nereikalingą turtelį, nupirkau šitą sodybą ir atvažiavau čia su viena kuprine ir užklotu. Norėjau geriems darbams paaukoti likusį savo gyvenimą. Meldžiau Dievo, kad nepradėčiau vėl gerti ir kad ištiesčiau pagalbos ranką kitiems. Pirmasis alkoholikas atvažiavo iš Klaipėdos. Pats susirado mūsų sodybą.“
Atsirado gerų žmonių. Jie padovanojo senų stalų, kėdžių, suolų, lovų, gyvulių ir netgi šventųjų paveikslų.
Prie sodybos yra dešimt hektarų žemės. Vasarą vyrai nušienavo pievas, kad turėtų pašaro gyvuliams.
Laikė karvių, arklių, ožkų, avių ir triušių. Kiekvienas turėjo savo gyvulius. Iškuopdavo tvartus, pašerdavo. Gyvuliai reikalingi tam, kad per alkoholį degradavęs žmogus vėl išsiugdytų pareigos jausmą. Be to, užsiėmęs žmogus neturi kada galvoti apie alkoholį. Darbas padeda išsikuopti visus nešvarumus iš savo sielos.
Lauko virtuvėje vyrai turėjo bendras patalpas - pavalgyti, pasimelsti ir pabendrauti. Jie gyveno pagal anoniminių alkoholikų programą. Dieną pradėdavo Šventojo Rašto skaitymu ir malda.
Per tuos septynerius metus sodyboje buvo priglausta per šimtas paslydusių, neturinčių kur eiti vyrų. Čia gyveno net teisininkas, dirbęs generalinėje prokuratūroje. Dalis jų išsikuopė savo sielas. Gal dešimt iš naujo įsikibo į gyvenimą, sutvirtėjo.
Tačiau buvo ir tokių, kurie išėję iš sodybos nusižudė, mirė nuo perdozavimo, pakliuvo į kalėjimą, buvo nužudyti. Ne visiems užteko valios pakilti.
Sodybos šeimininkui reikėjo daug jėgų
Remigijus neslepia, jog rūpestis sudėtingais kitų gyvenimais per tuos septynerius metus jį išvargino. Buvo apsirgęs, ilgai gydėsi. Kurį laiką sodyboje nepriglaudė neturinčių kur eiti vyrų.
Praėjusią žiemą, vėlų vakarą, spaudžiant 27 laipsnių šalčiui, vėl pasibeldė žmogus. Pėsčias atėjo iš Kelmės. „Net šuo tokiu oru nelįstų iš būdos, – pasakoja Remigijus. – Kaip išvarysi? Priėmiau. Pašildžiau vandens. Žmogus išsiprausė. Gyveno sodyboje tris mėnesius. Tuomet pradėjo kalbėti, kad man teikia didelę naudą. Sunku pakeisti jų galvoseną. Pavyzdžiui, jie galvoja, jog ir policininkai algą gauna iš jų, ten patekusiųjų malonės. Kai iš gyventojų pradedi jausti agresiją, tenka atsisveikinti.“
Dabar sodyboje gyvena jau minėtasis Žilvinas. Pasak Remigijaus, atvažiavo visas neramus, išsigandęs. Gyvenimas buvo įspraudęs į kampą taip, kad jautėsi visiškai bevertis, niekam nereikalingas.
Antras gaisras
Pastarosiomis dienomis kilęs gaisras – jau antrasis šioje sodyboje. Pavasarį degė viralinė, kurioje Remigijus su pagalbininkais įrengė koplyčią. Pastatą apšiltino, apmūrijo apdailos plytomis, pakėlė skliautus.
Pavasarį čia virė tepalą, kuriuo ketino impregnuoti medinius ganyklos tvoros kuolus. Nuo įkaitusio kamino, matyt, užsidegė polistirolas, kuriuo buvo apšiltintas pastatas. Laimė, tąkart patalpos nelabai nukentėjo.
Šįkart gaisro pasekmės kur kas liūdnesnės. Remigijus tikisi, kad šiek tiek lėšų skirs Savivaldybė. Padės įsigyti iš Miškų urėdijos pigesnės medienos. Tačiau namo taip greitai neatstatysi. O žiema – ne už kalnų. Kur gyvens?
Tikisi laikinai prisiglausti akmeniniame svirne. Tačiau tokiu atveju reikėtų perdengti vėtros sudarkytą svirno stogą. „Sunku prašyti, – sako Remigijus. – Kiekvienam žmogui nelengva perlipti savo išdidumą. Bet, matyt, teks. Žmonės yra geri ir linkę dalintis. Tik reikia paprašyti...“
Norintiems ir galintiems padėti atstatyti jo namus, kurie septynerius metus glaudė nelaimėlius, skelbiame R. Kalakausko sąskaitos numerį: LT 127300010130817241, Swedbank.
