Sukanka 10 m., kai netekome monsinjoro Kazimiero Vasiliausko. Ketvirtadienį jo atminimas pagerbtas sostinės Antakalnio kapinėse ir Mokslų akademijoje.
Monsinjoras K. Vasiliauskas žemiškąją kelionę baigė 2001-ųjų spalio 14 d., tačiau jo atminimas išliks gyvas amžinai.
Nesuskaičiuotume, kiek vaikų jis pakrikštijo ar porų suotuokė. O amžininkai prisimena, kad šis žmogus rado kalbą ir su vargstančiais, ir su pasiturinčiais. Jo atminimu šiandien rūpinasi Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondas.
„Ačiū Dievui ir monsinjorui, tvarkyti jo atminimo reikalus sekėsi visai neblogai. Atminimo lenta yra ten, kur jis gyveno, yra antkapinis paminklas Antakalnio kapinėse, yra keletas knygų su monsinjoro pamokslais, laiškais“, – sako poetas, labdaros fondo pirmininkas Valentinas Sventickas.
Jau metus Vilniuje, prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, monsinjorą K. Vasiliauską primena didžiulis akmuo, atvežtas iš kunigo gimtojo Vabalninko. Tokį norą kažkada viename interviu išsakė pats monsinjoras.
Jį įgyvendino šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius, tuo metu buvęs labdaros fondo pirmininku.
„Kai kalbi, kai rašai apie K. Vasiliauską, tai tarsi kalbi apie XX a. Lietuvą, nes koks gi jo likimas: mokykla nepriklausomoj Lietuvoje, lageris, kuklios bažnytėlės, pagaliau Arkikatedra. Jei kalbėsime apie 1990–2000 m. laikotarpį iki pat jo gyvenimo pabaigos, tai K. Vasiliauską matau kaip ryškiausią žmogų, labai svarbų įvairiems žmonėms“, – teigia V. Sventickas.
Monsinjoras K. Vasiliauskas mokėjo įkvėpti žmones tikėti, nepamiršti Dievo, buvo vadinamas Lietuvos tautos sąžine. O profesorė Viktorija Daujotytė jį yra pavadinusi vaikščiojančia meile.
Eglė Daugėlaitė
