Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Lietuvos socialinių mokslų centro vadovas prof. Boguslavas Gruževskis ir „Swedbank" Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
55 proc. gyventojų save priskiria vidurinei klasei. Kokios tai grupės sudaro šiuos 55 proc.?
J. Cvilikienė: Taip, įvairiais pjūviais, įvairiais duomenimis stengiamės suprasti geriau. Tikslas, iš esmės, tuomet ir suprasti, kaip auginti, turbūt, kaip paskatinti, kokių žinių duoti žmonėms, kad jiems pavyktų pasirūpinti ta savo finansine sveikata ir saugumu.
Tai šioje apklausoje 55 proc. Lietuvos gyventojų, vertindami save, savo situaciją, priskyrė vidurinei klasei – dažniausiai tai yra didmiesčių gyventojai, jaunesni dirbantys žmonės. Neretai tai yra dažniau vyrai, kurie vertina savo finansinę situaciją geriau, jokiu būdu tai nėra vien, bet eilė tyrimų rodo, kad jie geriau save vertina.
Iš esmės, jeigu mes žiūrėtume kitą aspektą, kas irgi yra visuomet įdomu, ir mes kiekvienoje apklausoje klausiame dar vieno klausimo: kiek jūsų nuomone, Lietuvoje yra vidurinės klasės, ne tai, ar aš save priskirčiau, tai 55 proc. priskiria, tačiau vertindami aplinkinius, savo burbulą, savo aplinką, Lietuvos gyventojai sako, kad jų nuomone, maždaug 44 proc. Lietuvoje yra vidurinė klasė.
Tai tas įdomu irgi matyti tokią koreliaciją tarp amžiaus. Kuo jaunesni žmonės, tuo jie yra optimistiškesni. Pavyzdžiui, 18-25 metų žmonės sako, kad Lietuvoje galbūt net 59 proc. galėtų būti vidurinė klasė.
Vyresni žmonės jau sako apie 40 proc., nes vis tiek, turbūt, ta aplinka, kurioje jie yra, jų bendraamžiai, su kuriais jie bendrauja ir mato galimybes, veikia tą sprendimą – apklausa yra vis tiek subjektyvi.
Mes šalia žiūrime rodiklius, dirbančių žmonių pajamas, pagal kuriuos atrodo, kad ji galėtų būti dar didesnė, jeigu imtume tą medianos išskirtinumą, tai net 58 proc. dirbančiųjų galėtume priskirti prie vidutinių pajamų gavėjų, nes ta klasės apibrėžimas nėra tik pajamos – pajamos yra vienas aspektas.
Saugumo jausmas, pasiruošimas netikėtiems įvykiams, būsto turėjimas, galimybė keliauti, galimybė leisti sau nenumatytų, nutikus kažkam nenumatytam, pasinaudoti santaupomis yra vidurinės klasės labai svarbūs atributai taip pat.
Klausytojas sako: „Jeigu negali sau leisti auginti bent dviejų vaikų, tai laikyk save kuo nori, bet esi ne vidurio klasė, o vienišius.“ Ar priklausymą vidurinei klasei lemia tik pajamos, ar ir tai, kiek žmonių bei vaikų išlaikai?
J. Cvilikienė: Užtat pajamų rodiklis praktiškai nieko nesako be kito, be išlaidų rodiklio. Tie žmonės, kurie save priskyrė vidurinei klasei, jie nurodė apklausoje, kad jų pajamos yra maždaug 500-700 eurų vienam šeimos nariui į rankas.
Tai jeigu jau aukštesnės, tai nurodė, kad aukštesnei vidurinei klasei save priskirtų.
Kiek turi likti pinigų po būtinų išlaidų, kad galėtum save laikyti vidurine klase?
B. Gruževskis: Faktiškai blogai labai vyksta dabar tie pokyčiai, kadangi jau septyneri metai JAV neturi pagal savo tuos atliktus tyrimus viduriniosios klasės 50 proc. – tas procentas mažėja.
Ir dabar Trumpo vyriausybė, iš principo, net neakcentuoja to kaip svarbaus požymio, ir aš tikrai kaip sociologas ir faktiškai net plačiau, sakyčiau, kaip pasaulėžiūrą bendrą plėtodamas tokią demokratinę, neramiai žiūriu į tas tendencijas, nes tikrai, suprantate, nelygybė ir taip labai auga.
Jūs gi žinot, ne kartą jūsų laidose minėjau, kur galima suvokti, kad XXI amžiuje pasaulyje nelygybė yra aukštesnė negu XVIII amžiuje, kai buvo vergija, baudžiava, milžiniškos neteisybės, visai nebuvo teisinių principų laikomasi ir XXI amžius turi aukštesnę nelygybę.
Tai didelis pavojus visuomenėms, nes nelygybė – tai yra faktiškai tas visuomenės socialinių potencialų skirtumas, kuris sprogdina visuomenes – tokiu būdu ir buvo Amerikoj sugalvota, ir tai čia net ne Amerikoj.
Pavyzdys – po Pirmojo pasaulinio karo buvo užfiksuota taikos dokumentuose, kad jeigu neužtikrinsim socialinės tos harmonijos Europoje, neužtikrinsim ilgalaikės tvarkos, taikos, o harmonijos pagrindas, kaip tik, yra adekvatus pajamų paskirstymas.
Todėl viduriniosios klasės idėja ir gimė kaip požymis garantuoti savo sėkmingą ateitį. Todėl, aišku, nu, neramu, kas vyksta, bet džiaugiuosi už Lietuvą. Ačiū Dievui, kad pas mus bent jau priešingos ir norėtųsi, kad šitas procentas dar po dviejų-trijų metų pasiektų 60 proc.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
