Kol kas bene ryškiausias mano kaip grįžusio į politiką žmogaus įspūdis – dalyvavimas vadinamojoje N.Venckienės komisijoje, kuri turėjo nustatyti, ar teisinga būtų atiduoti Seimo narę į lietuviško teisingumo rankas.
Dažnokai mūsų šalyje gali išgirsti klausimą- kam apskritai reikalinga teisinė neliečiamybė. Ir iš tiesų idealioje visuomenėje, kur nenaudojamos juodosios technologijos siekiant susidoroti su politiku, teisėju ar prokuroru , kur neveikia mafijos, teisinės neliečiamybės principas apskritai nereikalingas. Tačiau lietuviškas realus pasaulis yra švelniai tariant neidealus. Jame gali aptikti teisės naudojimo politiniams tikslams atvejų, organizuotų nusikalstamų klanų, kurie siekdami savo grupinių tikslų daro didelę neigiamą įtaką visuomeniniam gyvenimui – politikai, teisėsaugai ir t.t.
Tokios grupės siekia diskredituoti, neutralizuoti sąžiningus viešojo gyvenimo dalyvius, nes pastarieji, gindami viešąjį interesą, trukdo pirmiesiems įgyvendinti savo siekius. Tam gali būti naudojama ne tik žiniasklaida, bet ir politinės bei teisėsaugos institucijos.
Žiniasklaida tokiais atvejais vykdo diskreditavimo, gerų piliečių, žmonių supurvinimo (taip žiniasklaida tampa purvasklaida), o užvaldytos teisėsaugos uždavinys – nuteisti ir nubausti ar bent „patampyti“ neklaužadas – žmones, kurie priešinasi klanų ir grupuočių savivalei.
Deja, tokių atvejų Lietuvoje yra ne vienetai, o šimtai. Man pačiam, grupei nepriklausomybės atkūrime dalyvavusių žmonių taip pat teko patirti tokio „patampymo“ skonį. Taigi yra pagrindo teigti, kad visi tie teisėsaugos veiksmai nėra atsitiktinumas, kad jie tampa dėsningumu liūdijančiu, kad šalis išgyvena sisteminę- moralinę, teisinę bei valdymo krizę.
Kaip pasakyto šviesoje atrodo „N.Venckienės komisijos“ darbas?
Pradėsiu nuo dviejų, mano manymu, absurdiškų dalykų. Pirmas absurdas yra tai, kad „trys karaliai“ - trijų sisteminių partijų lyderiai- A.Butkevičius, A.Kubilius ir E.Masiulis dar prieš pradedant komisijos darbą IŠ ANKSTO pareiškė, kad jie – vadinasi, ir jų vadovaujamos partijos bei frakcijos – palaikys prokuroro D.Valio prašymą panaikinti N.Venckienės teisinę neliečiamybę, ją suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę.
Absurdas glūdi tame, kad tokių, noriu pabrėžti – lyg ir patyrusių politikų pareiškimu teisinės neliečiamybės institutas yra padaromas niekiniu, beprasmiu. Dar daugiau - tai galima laikyti pasityčiojimu iš pačios procedūros.
Jeigu sprendimas iš anksto žinomas, komisijos, kurios daugumą sudaro minėtų politinių jėgų atstovai, darbas siekiant išsiaiškinti tiesą paverčia komisiją bergždžiu dariniu, imituojančiu teisingumo siekį, tačiau realiai tampančiu politinio susidorojimo instrumentu.
Kita absurdiška komisijos veiklos pusė yra generalinio prokuroro D.Valio santykiai su komisija ir Seimu. Prokuroras, argumentuodamas savo prašymą panaikinti teisinę neliečiamybę N.Venckienei, nurodė jos šešias neva nusikalstamas veikas, penkios iš kurių siejamos su praėjusių metų gegužės 17 d. įvykiais Kedžių namo viduje.
Komisijai pateikdami tik popierinius įvykių aprašymo protokolus, tačiau atsisakydami pateikti tiesioginius įrodymus – vaizdo įrašus, prokurorai patys pakliuvo ir Seimą pastatė į kvailą padėtį. Kaip parlamentarai gali susidaryti teisingą nuomonę apie įvykius, jeigu prokurorai vengia pateikti akivaizdžius, neginčijamus nurodymus. Juk abi – tiek rašytinė, tiek vaizdinė – medžiagos (tai prokurorai pripažino) yra vienodai slaptos. Todėl kyla klausimas, kodėl viena slapta medžiaga duodama, o kita – ne. Bet svarbiausia- Seimo komisija turi teisę dirbti su slapta medžiaga.
Negrabus dangstymasis Baudžiamo proceso kodekso 177 straipsniu, kuriame kalbama apie medžiagos skelbimą, viešinimą, kai su slapta medžiaga galinčiai dirbti specialiai Seimo Komisijai galioja kita teisinė norma- Seimo statuto 75 straipsnis, manau, rodo ne prokurorų teisinio išsilavinimo spragas, o jų daug kam nesuprantamą nenorą leisti komisijos nariams suvokti įvykių Klonio gatvėje visumos, tikrojo tų įvykių turinio. Juk geriau vieną kartą pamatyti nei 10 kartų perskaityti.
Kai stebi tokį generalinio prokuroro elgesį, imi abejoti jo elgesio motyvais: ar tikrai svarbiausias Lietuvos prokuroras siekia teisingumo, ar vykdydamas kažkieno nurodymą bando kažką pridengti manipuliuodamas informacija. Kuo ilgiau dirbau Komisijoje, tuo tvirtesnis darėsi mano įsitikinimas, kad Generalinis prokuroras žemina Seimą dėl rimtos priežasties – jis yra prispaustas arba aplinkybių, arba labai galingų žmonių. Juk jis supranta, ar bent turėtų suprasti, kad arogantiškas elgesys su parlamentu yra nesuderinamas su konstitucine mūsų šalies sąranga ir dvelkia priesaikos laužymu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Politologas Kęstutis Girnius tai supranta, tačiau didelė vadinamojo elito tyli. Įdomu, ką apie tai mano absoliučias teisines žinias ir didelį angažuotumą visoje šioje istorijoje demonstruojantys VU teisės profesoriai Egidijus Kūris ir Vytautas Nekrošius.
Manipuliacinę versiją galima patvirtinti kad ir dvylikos sekundžių vaizdo įrašo istorija. Tą įrašą, manau, specialiai delsusi paskutiniu momentu, nes dirbtinai siekė sukurti ceitnoto situaciją, pateikė prokuratūra. Kai rodomas 12 sekundžių epizodas, gali susidaryti įspūdis, kad teisėja priešinosi pareigūnams. Tačiau jei būtų parodyta bent kelių minučių nuosekli įvykių seka, drąsiai galima būtų teigti, kad teisinę neliečiamybę turinti teisėja gynėsi nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų. Taigi tas 12 sekundžių epizodas yra akivaizdus manipuliacinio prokurorų elgesio pavyzdys.
Kad būtų dar aiškiau, pateiksiu sąlyginį pavyzdį. Tarkime, vaizdo kameromis buvo užfiksuota, kaip Seimo narys V.Saulis bando atrakinti stovėjimo aikštelėje stovintį svetimą automobilį. Įrašas trunka lygiai 12 sekundžių. Ar galima teigti, kad Seimo narys bandė apvogti ar nuvaryti svetimą automobilį?
Pagal V.Saulio ir kitų šešių Komisijos narių prieš N.Venckienę balsavusių komisijos narių logiką to dvylikos sekundžių įrašo pakanka Seimo narį apkaltinti neteisėtais veiksmais. Tačiau tikroji istorija tokia-V.Saulis supainiojo netoli vienas kito stovėjusius vienodus automobilius ir bandė atrakinti svetimą automobilį neturėdamas jokių nusikalstamų motyvų. Gal po šio pavyzdžio komisijos ir viso Seimo nariams bus aiškesnis posakis - „Dalinė tiesa gali virsti didžiausiu melu“.
N.Venckienės byla yra didelio proceso, kuriame dalyvauja galingos jėgos, dalis. To proceso dalys yra pedofilijos byla, J.Furmanavičiaus, V. Naruševičienės, A.Ūso žūtys, R.Ivanausko, generolo V.Račkausko ir kitų aukštų policijos pareigūnų bylos. Kukliu to juridinio, nors ir neteisingo, proceso elementu galima laikyti ir mano asmens tampymą po teismus. „Nusikaltau“ tuo, kad dalyvavau pilietinėje protesto prieš prievartinį mergaitės paėmimą akcijoje.
Žmonių sąmonėje tvirtėja nuojauta, kad kažkokia galinga jėga bando sunaikinti kiekvieną, kuris suabejoja oficialia, daugelio prokuratūrų ir teismų įtvirtinta Garliavos įvykių versija.
Mūsų šalis yra parlamentinė respublika, turinti tik kai kuriuos prezidentinės respublikos bruožus. Vadinasi, parlamentas yra svarbiausia politinė institucija, kuri turi ne tik teisę, bet ir pareigą išsiaiškinti, ar su N.Venckiene nesiekiama susidoroti ir kartu atsiimti iš nerinktų žmonių jai, kaip Tautos interesus turinčiai atstovauti institucijai, priklausančią valdžią.
Tačiau šis Seimas, kaip ir ankstesni seimai, rodos, neturi noro ir jėgų pakovoti už teisybę ir taip atgauti savo politines bei moralines galias.
