Apie priežastis, kodėl jaunimas nebenori dirbti, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja darbo rinkos ir komunikacijos specialistė Rita Karavaitienė ir ekonomistas Algirdas Bartkus.
Mes matome, kad padidėjo vyresnio amžiaus žmonių, kurie dirba, o jaunimo, kaip tik dirbančio yra mažiau. Ar matote priežastis, kodėl taip yra?
A. Bartkus: Galime konstatuoti, kad Lietuva šiuo metu išsiskiria Europos Sąjungoje pagal jaunimo nedarbą. Pagal Eurostato pateikiamą statistiką, 15–24 metų amžiaus grupėje matome itin aukštą nedarbo lygį, kai kalbame apie jaunuolius, kurie nei dirba, nei mokosi, taip pat nėra įsitraukę į karinę tarnybą. Tai yra objektyvūs veiksniai, kurie nurodo, kad asmuo nedirba.
Jei pažvelgsime į 2024 metų trečiojo ketvirčio duomenis, Lietuva tikrai gali būti laikoma lyderiu šioje srityje. Tuo metu 18,7 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių buvo nedirbantys, o tai iškėlė Lietuvą į pirmąją vietą Europos Sąjungoje pagal šį rodiklį.
Ir kokios yra tos priežastys? Jeigu mes paimtume ir pabandytume sau pasižiūrėti į tą mūsų praeitį, lyginant Lietuvą su Latvija, jaunimo nedarbas būdavo labai panašus iki maždaug 2017 metų.
2017 metais pas mus ši proporcija pradeda didėti, augti, pavyzdžiui, paskutinį 2024 metų ketvirtį, Lietuvoje – 13,3 procento, Latvijoje – 10 procentų. Tuo tarpu nedarbas Lietuvoje ir Latvijoje yra labai panašus – 6,6 ir 6,9 procento.
Jeigu mes kokiame nors penkerių metų paskutiniam laikotarpiui surastume atotrūkį tarp Latvijos, Lietuvos nedarbo ir vidurkį gautume praktiškai lygų nuliui, reiškiasi, jis yra labai panašus abiejose šalyse, tačiau jaunimo nedarbu mes labai skiriamės.
Kodėl?
A. Bartkus: Viena iš priežasčių, pažiūrėkime, kas pas mus prasideda 2017 metais? Pas mus labai stipriai pasikeičia nedarbo draudimas. Pas mus reformuojama socialinio draudimo sistema ir atsiranda tokia galimybė, pavyzdžiui, gauti gerokai dosnesnes socialinio draudimo išmokas.
Nes socialinio draudimo išmokos, nedarbo, jos turi būti dosnios, kad žmogus, kuris netenka darbo, jis turėtų orų pragyvenimo šaltinį, gautų kažkokį pragyvenimo šaltinį, kol jis susiras kokį nors kitą naują darbą.
Ta nedarbo išmoka neturi sudaryti 20 procentų tavo algos, 10 procentų tavo algos. Ji turi būti adekvati, bet problema, kad jeigu mes paimame Lietuvą ir Latviją, tai netgi ir tose nedarbo išmokose ganėtinai panašūs pas mus yra dydžiai.
Bet vienu dalyku mes labai stipriai skiriamės ir tai yra svarbus momentas. Pas mus reikia turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą per 30 mėnesių, o Latvijoje – 12 mėnesių per 16 mėnesių, daug griežtesnis kriterijus.
Reiškia, tu negali piktnaudžiauti, nes, savotiškai, jeigu tu išeisi į Latviją, pasiimsi tas nedarbo išmokas ir „pasėdėsi“ ant tų nedarbo išmokų, labai greitai negalėsi to kartoti daugiau, nes nebetenkinsi šio kriterijaus. Tuo metu Lietuvoje toks laisvumas, lengvumas, kad lengva ranka pritaikytas kriterijus, 12 mėnesių per 30 mėnesių.
Tokį lengvą kriterijų mes galime uždėti tada, jeigu pas mus ta nedarbo išmoka būtų maža, pavyzdžiui, kaip Lenkijoje, o Lenkijoje jos yra mažos, todėl jie gali turėti tokius kriterijus, kokius nori. Nors Lenkijoje irgi, pagal mane, yra griežtesni kriterijai nei kad lietuvių taikomi.
O jūsų vertinimu, jį pakeitus, mes matytume visai kitus skaičius, ar ne? Jaunimas būtų priverstas jau eiti dirbti, nes kitaip negalėtų gauti išmokų?
A. Bartkus: Jeigu kriterijus būtų 12 mėnesių stažas per paskutinius 16 mėnesių, kaip Latvijoje. Anksčiau turėjo būti 12 per 18, bet, matytai, irgi kažkokių sumetimų buvo, kad paėmė ir pagriežtino šitą, padarė 12 per 16, nes atminty man įstrigę, kad pas juos 12 ir 18, o dabar jie numetė dviems žemyn.
Kodėl? Irgi tam, kad žmogus nepiktnaudžiautų, nes jeigu iš tiesų neteksi darbo, tu liksi tikrai be nedarbo išmokų, nes tu netenkinsi šio stažo kriterijaus. Reiškia, savotiškai, taip kontroliuoti, ko gero, reikėtų ir mus.
Ir kitas dalykas, pas mus yra kriterijus, susijęs su privaloma karine tarnyba. Tie, kas yra baigę privalomą karinę tarnybą, jie gali pretenduoti į nedarbo išmokas. Pavyzdžiui, aš Latvijos, Estijos teisės aktus permečiau akimis, pas juos šio kriterijaus nemačiau.
Gal jis kažkaip kitaip yra įtrauktas, bet nei latviai, nei estai ir, pagal mane, lenkai šio kriterijaus neturi, jis yra pas mus. Aišku, kad ta karinė tarnyba, ji turi pas mus savo patrauklumą turėti, bet abejoju, ar karinės tarnybos patrauklumą sukursime tuo, kad pabaigęs karinę tarnybą galėsi lengviau gauti nedarbo išmoką.
Tai čia ne kriterijus armijos patrauklumui didinti. Kariuomenė kitokiais dalykais pas mus patrauklesnė yra.
Dabar kartais tenka girdėti, kad jauni žmonės nori save atrasti, keliauti, neskuba iš karto pasirašyti tos darbo sutarties. Gal darbas nebėra tokia vertybė, kurią reikia turėti?
R. Karavaitienė: Iš tikro, karta Z turi savo požiūrį į darbą, apskritai, į save rinkoje, ir jeigu lygintume kartas – X kartą, Y kartą – tai Z karta, galima sakyti, yra Maslow piramidės puikus pavyzdys. Kur pagrindas yra stogas virš galvos, maistas, tėvai kažkokia finansinė parama, ar iš valstybės, ar iš tėvų, ar iš kažkur, tai jie turi stabilų pagrindą, per daug rūpintis nereikia.
Tuomet prasideda savęs ieškojimas – kuo galėtų užsiimti gyvenime, norėtų pamatyti pasaulį, norėtų pakeliauti, atrasti save. Ir ši karta dažniau nei kitos, net kitose nebūdavo tokio kaip įvardijimo, ima ir vadinamą gap year, kur imamos atostogos – tarpas tarp mokyklos ir aukštosios mokyklos, jie nori pailsėti, pasidaryti pertraukas.
Pereinant iš vieno etapo į kitą, jie nori susidėlioti viską: „Ar aš tikrai tame kelyje, ar aš tikrai pasirinkau tai, ką reikia?“, „Man reikia laiko pagalvoti, man reikia laiko apsispręsti“. Tai ta karta, kuri neskuba, netekus darbo ar išėjus iš darbo greitai skubiai ieškoti naujo darbo, nes „kaip aš čia būsiu be darbo?“.
Jiems būti be darbo yra gerai, nes jie ieško geriausio varianto ir tai kartais užtrunka. Turėdami tą palaikymą iš valstybės ar iš tėvų, jie tiesiog gali sau leisti ilgesnį laiką ieškoti savęs, ieškoti tinkamų pozicijų.
Ir darbas nėra siekiamybė arba aukščiausia vertybė, kuria galima stipriai didžiuotis ir visas gyvenimo centras nesisuka aplink darbą, jie yra labiau egocentriški.
Jie pirmiausia galvoja apie save, apie tą darbo ir poilsio balansą, nori, kaip sakant, kad po darbo netrukdytų, kad būtų gera visa emocinė aplinka, geras ir puikus mikroklimatas, atlyginimas puikus, savirealizacijos, karjeros galimybės.
Jeigu to nėra, gerai, pasižiūrėsim, kur yra kitas variantas. Ir turime tokią situaciją, kad vertinant iš kitų kartų pozicijos – tai atrodo truputį keista. Bet pasižiūrėjus į bendrą situaciją, valstybė leidžia būti tokioje situacijoje. Tai yra tokios sąlygos, kuriomis žmonės gali sau leisti gyventi.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Deje komunizmo užaugintų vergų laikai eina į pabaigą...
