Kas apkirps bomžą paderkį?

Prezidento balsas Frederikas turi gerą humoro jausmą. Tik vienas klausimas jam ir prezidentui – ar aferistui Kreiviui irgi buvo keliami tokie patys reikalavimai?
„Ta komandą, kuri vadovaus ministerijai, visų pirma, turi neturėti jokių sąsajų su atskiromis interesų grupėmis, kurių energetikos sferoje yra pakankamai daug. Antras dalykas – turi būti profesionalai, kurie sugebėtų tai daryti. Tai, šiuo atveju, ponas Vaičiūnas – jis jau antrą kartą dirba ministru ir jo profesionalumas žinomas, net tą tarpą, kuris buvo tarp ministravimų, jis neveikė kurios nors interesų grupės naudai“, – aiškino F. Jansonas.”

Esminiai ėjimai. Pakeisti prokuratūros, STT ir FNTT galvas. Užrišti nesąmoningus KAM pirkimus iš kurių kažkas žiauriai gerai pasidaro nuobirų. Traukti į šviesą tuos legendinius KGB dokumentus, kad paaiškėtų kas yra kas. Elektros biznio nacionalizavimą įvykdyti be ilgų seilėjimųsi. Baigti tuos Ukrainos " rėmimus " nes tie pinigai neaišku kur nueina ir kas jais naudojasi.

Lietuvoje jau tapo įprasta taškytis žodžiais ir sąvokomis. Turime ir šio žanro absoliučius lyderius bei nepralenkiamus čempionus – Vilniaus progresyvųjį educated / vaccinated burbulą, „konservatorių“ propagandistus bei būrelį politikų. Protingiems ir kritiškai mąstantiems žmonėms ta retorika, be abejo, skaudi, bet jos poveikis yra lygiai toks pats, kaip karšto oro gūsio iš kelnių - klimato kaitai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kai viešojoje erdvėje ir politinėje kultūroje be jokių įrodymų pradeda skambėti terminai „išdavikai“, „penktoji kolona“, „Kremliaus agentai“, tai yra indikatorius, kad mūsų valstybė yra per žingsnį nuo demokratijos parodijos. Taip vyksta moralinės aplinkos erozija, kuri ilgainiui paruošia dirvą ne platesnei diskusijai, o susidorojimui. Be to, šalyje, kurioje politiniai oponentai be kliūčių, viešai ir didžiojoje žiniasklaidoje apšaukiami „priešais“, atsiveria kelias autoritariniam mentalitetui. „Konservatoriai“ ir jų patarnautojai siekia išlaikyti galias ir įtaką tik per politinių konkurentų demonizavimą. Pilietinė visuomenė mokoma ne kritiškai mąstyti, o dresuojama aklam lojalumui. Tokia politinė kultūra Lietuvoje jau tapo savotiška autonomija, kurioje pagarba kitaip galvojančiam žmogui ir žmogiškasis orumas prarado vertę, o jų vietą užėmė baimė ir įtarumas. Istorija įspėja, kad XX a. diktatūros prasidėjo ne nuo tankų, o nuo žodžių. Sovietų sąjungoje „liaudies priešas“ buvo etiketė, kuri teisino represijas ir tremtis, kurias patyrė mažiausiai 130 000 lietuvių. Nacių Vokietijoje žodinis žydų demonizavimas ilgainiui tapo Holokausto ideologiniu pagrindu. Šių dienų Rusijoje opozicijos veikėjai vadinami „užsienio agentais“, o tokia retorika jau atvedė prie politinių žmogžudysčių, represijų ir sukūrė totalios baimės atmosferą. Retorikos pasekmės yra labai realios, nes, kaip matome, kalbos nuodai tampa veiksmų katalizatoriumi. Ar mūsų sostinės progresyviojo burbulo rėksniai ir politikai bent supranta, kad demokratija negali egzistuoti, jei ji toleruoja nuolatinį kitų žeminimą? Ne, jie to nesupranta, nes jų mąstymas yra visiškai išsigimęs, o žodžiai – tik politinių manipuliacijų instrumentai.

Jau dabar Lietuva yra didelis įtarumo teatras, kurio salėje ir užkulisiuose tvyro baimės atmosfera. Žiūrėdamas eilinę šio teatro pjesę pagalvojau, kad reikėtų rimčiau pasidomėti vienu terminu, kurį taip mėgsta mūsų „teisingieji“. Tai – „penktoji kolona“. Nors jo prasmė ir istorija gana neblogai žinoma, bet gilesnis žvilgsnis atskleidė labai įdomių dalykų.

NĖRA ir nebus, gn, geresnių kaip gentvilų Sioma ir vl Kreivas vagis, tskp bandos iždininkas...

tai ne skardžiuks ar gedvilioks bus energetikos ministrais,oi ne,Janutien-girdi,ką tu dabar darysi,vėl ne tau šventė..
tašę turginę po stalu pasidėjusi laidoj,ko ten klykavai,kai Brazas chame išvadino,ko sklaideis,ką