Kol teismai sprendė, su kuo turi gyventi be tėvų likęs kūdikis, šis gerokai ūgtelėjo ir pirmuosius žingsnius pradėjo žengti globėjos šeimoje. Šią moterį pradėjo vadinti mama ir vadina iki šiol, nes žuvusios mamos net neprisimena. Tačiau teismai nusprendė, kad mažylę turi auginti kita šeima. Ir dabar tik aklai skelbiama: privalu vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą! Nesvarbu, kad dabar jau puspenktų metų mergaitė jaučiasi laiminga globėjos šeimoje, o tos naujos šeimos net nepažįsta.
Vaikas – tik daiktas
„Akistata“ jau ne kartą yra rašiusi apie mažosios Sigutės (4,5 m.; vardas pakeistas) užsitęsusias dalybas, nes našlaitės ateitimi nori rūpintis dvi šeimos. Ir abi nusiteikusios kovingai.
Priminsime, kad viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai 2008-ųjų balandžio 4-osios rytą Sigutės tėvus, dviračiu važiavusius Vilniaus-Prienų keliu, kliudė ir partrenkė vilkikas. Birutė Kizelevičiūtė (20 m.) žuvo iškart, o jos sugyventinis Virgilijus Laukaitis (23 m.) mirė po savaitės.
Kol vyko dvejos laidotuvės, mergyte rūpinosi viena kaimynė, o netrukus mažylę į Medžiukų kaimą (Prienų r.) parsivežė Jūratė ir Juozas Lukoševičiai, žuvusiojo tėvų Laukaičių paprašyti. Šie seneliai turėjo sveikatos problemų, jie yra vyresnio amžiaus.
B. Kizelevičiūtės mama anūkėle nesidomėjo.
Tuo metu Sigutei buvo vos trys mėnesiai. Seneliai Laukaičiai ramia širdimi patikėjo anūkės priežiūrą Lukoševičiams (J. Lukoševičius – Laukaitienės pusseserės sūnus), nes ši pora ir anksčiau draugavo su mergytės artimaisiais, gyvena tame pačiame rajone.
Nuo tada Sigutė auga sveika ir laiminga Lukoševičių namuose. Tačiau dabar, kai kraupiu šturmu Garliavoje (Kauno r.) iš globėjos Neringos Venckienės buvo brutaliai atimta jos globota mažametė dukterėčia, nepaisant pačios mergaitės noro, J. Lukoševičienė beveik neabejoja, kad ginkluotų policininkų būrio atlydėti antstoliai iš jos namų Medžiukuose tokiu pat psichologiniu smurtu išplėš ir Sigutę. Juk taip nurodęs visagalis teismas. „Tik pustrečio šimto policininkų pas mus nereikės – kiemas mažesnis, namukas paprastesnis, durys lengvai atidaromos, – kiek ironizavo J. Lukoševičienė. – O kad iš baimės plyšta vaiko širdelė, nei teismams, nei antstoliams, nei policininkams nerūpi. Vaikas jiems – daiktas, kurį esą reikia padėti į vietą.“
Nelaimėjo „konkurso“
Atrodo, didžiausią klaidą, dėl kurios dabar mažoji Sigutė priversta gyventi nesaugiai, nes kiekvieną dieną gali būti išplėšta iš jai įprastos šiltos ir jaukios aplinkos, padarė – koks paradoksas! – tie, kam priklauso tik ginti vaikų teises ir rūpintis vaikų ramia kasdienybe. Tai – Birštono vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai. Jiems pirmiesiems teko spręsti šiame krašte su tėveliais gyvenusios ir našlaite tapusios mažylės likimą. Nors šie darbuotojai žinojo, kad dėl galimybės globoti mergytę atkakliai konkuruoja dvi šeimos, jie neprieštaravo, kad viena jų – Lukoševičiai – globotų kūdikį, jaukintųsi, pratintųsi, kol globa bus įteisinta. Bet globėjų „konkurso“ laimėtojais VTAS išrinko visai kitą šeimą.
O reikėjo, kaip dabar matyti, tuo metu įkurdinti mažylę, kuri domino dvi konkuruojančias šeimas, kad ir kūdikių namuose, iš kurių ji netrukus būtų perduota oficialiais globėjais pripažintai šeimai. Tokiais globėjais, praėjus pusantro mėnesio po Sigutės tėvų laidotuvių, Birštono savivaldybė paskyrė Grigiškėse (Vilniaus m.) gyvenančius sutuoktinius Agnę ir Audrių Bendinskus (Audrius – žuvusios mergytės motinos pusbrolis).
Ir Bendinskai, ir Lukoševičiai dėl našlaitės globos dokumentus pateikė beveik tuo pat metu. Tačiau Birštono VTAS darbuotojams Bendinskai patiko labiau: jie yra dešimtmečiu jaunesni už Lukoševičius, įgiję aukštesnį išsilavinimą, gyvena erdviame bute, turi nuolatinius darbus, teigiamai charakterizuojami.
Palankiai charakterizuojami ir Lukoševičiai, užauginę ir į savarankišką gyvenimą sėkmingai išleidę du vaikus. Bet jie esą gyvena kaime, iš kurio Sigutei – neva mažesnės galimybės siekti mokslų aukštumų, lavintis. Tarsi kaime užaugę vaikai iškart turėtų būti „nurašomi“.
Ietys dėl įvaikinimo
Birštono VTAS nuomonė tuoj buvo palaiminta ir Prienų teisme, nors Lukoševičiai tuo metu išmetė, rodos, svarbesnę kortą – pateikė prašymą Sigutę ne globoti, o įsivaikinti. Bet biurokratinė mašina jau buvo užsukta – niekam iš valdininkų ir Temidės tarnų, dėjusių parašus ant vis naujų dokumentų, neberūpėjo gilintis į situaciją. Tokius pačius sprendimus laimino visų pakopų teismai.
2010-ųjų pavasarį, kai Sigutei buvo pustrečių metukų, Bendinskų naudai galutinai nusprendė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Buvo nurodyta perduoti mažylę iš Medžiukų į Grigiškes. Tačiau perdavimas neįvyko.
„Kaip aš galėjau lengva ranka atiduoti vaiką, kurį užauginau nuo trijų mėnesių ir kuris mane vadina mama, nepaleidžia iš akių, rankutėmis vejasi apie kaklą? – aiškino J. Lukoševičienė. – Aš ją myliu kaip savo dukrą. Be to, labai tikėjomės, kad teismai galiausiai atkreips dėmesį į patį vaiką ir paliks jį jam jau įprastoje aplinkoje.“
Bendinskai keletą kartų aplankė mergytę, tačiau ilgalaikis taikaus perdavimo planas, kurį kaip rekomendaciją sudarė psichologai, liko neįgyvendintas, nes konkuruojančių porų susitikimai baigdavosi barniu, todėl Bendinskai, taip ir neprisipratinę Sigutės, greitai atsitraukė. Tuo metu jie gyveno savo šeimos džiaugsmu – antrojo vaikelio laukimu.
Tačiau kova dėl našlaitės nenuslopo. Po pertraukos į teismus persikraustė jau ne globėjų, o būsimų Sigutės įtėvių aistros. Įtėviais buvo paskelbti vėlgi Bendinskai, o ne Lukoševičiai. Šių metų vasarį įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriuo Sigutei jau suteikta įtėvių Bendinskų pavardė. Šitaip našlaitė paskirta žmonėms, kurių ji nematė dvejus metus ir visai jų nepažįsta, nors žmonės, kurie augina mažylę, yra nei asocialūs, nei skurdžiai, nei psichiškai nesveiki, nei kokie nors nusikaltėliai!
Viltis dar rusena
Kas šiandien galėtų atspėti, kurioje šeimoje gali palankiau susiklostyti Sigutės gyvenimas? Niekas. O kur mažylei geriau šiuo metu, spėlioti nė nereikia. Ji laimingo šeimos nario teisėmis gyvena Lukoševičių namuose ir žino vieną tiesą: jie yra jos tėveliai. Mergytei nereikalinga nauja šeima – į ją ji būtų perkelta ne be streso, ne be moralinės traumos.
Taip teigia su mergaite bendravusios psichologės. Jos tvirtina, kad vaikas gali būti perduodamas tik palaipsniui jį pripratinus prie naujų globėjų ar įtėvių.
Anot tokiai minčiai pritariančios dabar Sigutę auginančios J. Lukoševičienės, išties, kai mažylė eis pas Bendinskus „savomis kojomis ir ištiesusi rankeles“, ji mergaitei netrukdys.
O A. Bendinskienė vadovaujasi kitokia tiesa. Moteris žurnalistams teigė iš kitų, ją konsultavusių, psichologų išgirdusi, kad vienkartinis stresas, kurį mergaitė patirtų perduodant ją teisėtiems įtėviams, būtų mažiau pavojingas mažylės psichikos sveikatai, negu kankinanti nuolatinė nerimo ir laukimo būsena. Visai panašiai kaip Garliavoje: Lietuva matė, kokį stresą patyrė Kedytė, prievarta nešama iš N. Venckienės namų, ir kokia ji esą dabar laiminga su savo biologine motina. Tačiau Bendinskai nėra biologiniai Sigutės tėvai, o Lukoševičiai beveik tokiais mažylei jau tapę – nereikia net jokių pratinimųsi.
Taip ir gyvena dvi šeimos: Bendinskai – naujo nario – įdukros – laukimu, o Lukoševičiai – geliančiu atsisveikinimo su užauginta dukrele skausmu. Bet Lukoševičiai dar tikisi, kad galbūt Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs jų skundą dėl Sigutės įvaikinimo, pagaliau atkreips dėmesį į pačią mažylę, o ne tik aklai palaimins ankstesnio teismo sprendimą, paskelbdamas, kad teismo sprendimą būtina vykdyti, koks jis bebūtų.
Tik faktai
Lietuvos įvaikinimo tarnybos vadovai palaiko Bendinskus, nes taip nusprendę teismai, o teismų sprendimus reikia gerbti ir vykdyti.
Mažosios Sigutės istoriją nuo pat pradžių gerai žinanti Rimantė Šalaševičiūtė, dabar jau buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, per vieną TV laidą pasakė savo nuomonę: „Dabar jau, kai praėjo tiek laiko, mergytė turėtų likti toje šeimoje, kurioje iki šiol laimingai gyvena“.
Anot Balbieriškio seniūnijos seniūno Arūno Tomkevičiaus, Lukoševičiai – dori, tvarkingi, rūpestingi žmonės, galintys įsivaikinti ketverius metus pačių augintą našlaitę.
Kalbintų psichologų nuomone, Sigutės dalybų kova, paisant mergaitės interesų, galėtų baigtis neskausmingai tik vienu atveju – jeigu viena šeima pasielgtų išmintingai ir pasitrauktų iš kovos be siektos pergalės.
I. Zubrickienė
