Laimonas Lapinskas, arba Lopas, kaip jį vadino draugai, 2002-aisiais Vilniuje ėmėsi organizuoti narkotikų prekybos tinklą. Šiaip narkomanai jį tada jau pažinojo kaip kvaišalų pardavinėtoją.

Kalbama, kad L. Lapinskas marihuaną pardavinėjęs dar besimokydamas Baltupių vidurinėje mokykloje. Na o 2002-aisiais jis, matyt, jau buvo išaugęs eilinio kvaišalų prekeivio marškinėlius ir ėmėsi kurti savo narkotikų prekybos tinklą.

Pirmasis į tą tinklą papuolė Tomas M., pravarde Mutlis. Jis buvo L. Lapinsko-Lopo bendraamžis ir tuo metu dirbo videonuomos punkte. Į tą punktą pasiimti filmų dažnai užsukdavo ir Lopas. Jis nesislapstydamas demonstravo, kiek daug turi pinigų, ir pasakojo, kaip, girdi, lengva juos uždirbti prekiaujant narkotikais. Mutlis tuo susiviliojo ir greitai tapo patyrusiu narkotikų prekeiviu.

Po to meškerę, ieškodamas pardavėjų, Lopas užmetė prie savo mokyklos. Baltupių mikrorajono vaikinukai mėgdavo rinktis Didlaukio gatvės namų kiemuose. Kas be ko, ten vieni patraukdavo cigaretės dūmą, o kiti nespjaudavo ir į marihuaną, kurios nusipirkti nebuvo sunku. Ten Lopas ir dairėsi pardavėjų.

Į akis L. Lapinskui krito vaikinukas, pravarde Mažas. Tai buvo devintokas Mantas K. Gyveno tik su motina, todėl norint neatsilikti nuo turtais besipuikuojančių bendraamžių jam nuolat trūko pinigų. Buvo bandęs vagiliauti iš automobilių, bet iš to nepraturtėjo.

REKLAMA

Lopas Mažą stebėjo kone pusmetį. Jis tuo laiku važinėjosi automobiliu „Audi 200“, ne kartą pasivažinėti kvietė ir Mažą. Ir ne tik pasivažinėti. Dar supažindino su Mutliu, kurio kišenėse irgi nuolat šlamėjo dešimtinės ar dvidešimtinės. Kartu visi važiuodavo kur nors į kavinę ar restoraną. Už maistą ir gėrimus mokėdavo arba Mutlis, arba Lopas.

Konspiracijos taisyklės

Mažui jau nebuvo jokia paslaptis, iš kur tie pinigai. Būdamas kartu jis matydavo, kad tiedu vaikinai pardavinėja narkotikus. Dažniausiai su Pašilaičių mikrorajono narkomanais susitikdavo Mutlis. Gautus pinigus ar jų dalį (kokią – Mantas tuo metu dar nežinojo) jis tuoj pat atiduodavo Lopui.

Galiausiai kartą Lopas pasiūlė ir Mažui imtis narkotikų prekybos. „Užsidirbsi daug pinigų, nusipirksi gerą automobilį, – argumentus, kodėl verta prekiauti, vardijo Lopas. – O kai turėsi pinigų, visos panelės, kurių tu panorėsi, bus tavo“. „O jei įkliūsiu – tai laukia ilgi kalėjimo metai...“ – bandė prieštarauti jau dešimtoje klasėje besimokantis jaunuolis. Vis dėlto Lopas neatlyžo ir išdėstė „saugios prekybos“ taisykles: jeigu sulaikytų policija, tai svarbiausia neprisipažinti, kad pardavinėji narkotikus, o sulaikomam pasistengti juos išmesti. Girdi, viską reikia daryti apdairiai, būti budriam, ir policija gausianti ilgą nosį. „O jeigu ir pagautų, ir teistų, tai tu kaip moksleivis blogiausiu atveju gautum lygtinai“, – tvirtino Lopas.

Po tokio įtikinėjimo Mažas sutiko tapti narkotikų prekeiviu. Pirmoji užduotis jam buvo parduoti heroino. Lopas iš karto pasakė, kad tie narkotikai esantys brangiausi, taigi pardavęs gramą Mažas uždirbsiąs 100 litų. Ir naujoką dar kartą painstruktavo: pardavinėjant su narkomanais geriausia susitikinėti laiptinėse, nes policijai tada sunkiausia susekti, o su kiekvienu reikia susitikinėti skirtingose vietose.

Duodamas heroiną Lopas nenurodė, kurioje vietovėje Mažas turi prekiauti, bet šis Baltupių mikrorajone pažinojo kelis narkomanus ir jiems pardavė pirmuosius „čekius“ (taip tarpusavyje jie vadindavo vieną supakuotą heroino dozę).

REKLAMA

Heroiną Mažas jau gaudavo supakuotą dozėmis. Paprastai gramas heroino būdavo padalytas į 16 dozių, supakuotas į žurnalinį popierių ir užklijuotas lipniąja juosta. Vieną heroino „čekį“ parduodavo už 20 litų. Sau pasilikdavo 5, o Lopui atiduodavo 15 litų.

Iš pradžių Mažui buvo ne taip lengva surasti pirkėjų. Turėjo kelis nuolatinius, bet jų buvo mažoka, kad biznis klestėtų. Užtat Mutlis sukosi net suprakaitavęs – šis turėjo tiek pirkėjų, kad vienas nebespėdavo jų aprūpinti heroinu, todėl dalį jų perdavė Mažui. Taip jo pirkėjų ratas išsiplėtė. Kišenėse jau nuolat buvo pinigų ir nebereikėjo jų kaulyti iš motinos.

Grupuotės branduolys

Panašiai kaip Mantas K.-Mažas buvo užverbuotas ir jo vaikystės draugas Marius B., pravarde Straikeris. Marius ne sykį buvo su Mantu, kai šis gavo eilinę narkotikų partiją iš Lopo, o vieną kartą jam pačiam buvo pasiūlyta imtis narkotikų prekybos. Taigi Straikeris ėmėsi pardavinėti „ratus“ (taip buvo vadinamos ekstazio tabletės), amfetaminą ir „žolę“ (marihuaną).

Panašiu laiku buvo užverbuotas ir Povilas M., arba Miša (dar kiti jį vadino Miškiu). Jam Lopas pirmiausia davė parduoti apie 5 gramus kokaino. Gramo kaina buvo apie 200 litų. Tačiau prekyba Mišai nesisekė. Per porą mėnesių jis sugebėjo parduoti vos dvi dozes kokaino, o likusį iš jo kažkas nugvelbė. Už pirmą prasižengimą Lopas jo nebaudė, tik daugiau jam nepatikėjo brangaus narkotiko – liepė prekiauti amfetaminu. Gramą amfetamino Lopas pirkdavo už 9 litus, Mišai jį parduodavo už 21 litą, o šis iš narkomanų gaudavo po 40 litų. Dažniausiai dozė būdavo pusės gramo.

Iš pradžių amfetaminą Povilas M. pardavinėjo Pašilaičių mikrorajone. Vėliau narkomanai vienas iš kito sužinojo apie naują pardavinėtoją ir jau patys skambindavo jam į mobilųjį telefoną. Vis dėlto Povilas negalėjo girtis, kad biznis sekasi. Jis mėgdavo išvažiuoti žvejoti, o tuo laiku būdavo išjungęs savo telefoną. Lopas dėl to pykdavo, nes iš Mišos gaudavo mažai pelno.

Visiems kitiems prekiauti sekėsi gerokai labiau. Daugiausia uždirbdavo Mutlis, kuris pardavinėjo heroiną ir turėjo nuolatinių klientų. Nedaug nuo jo atsiliko Straikeris, kuris pardavinėjo amfetaminą, marihuaną ir ekstazį. Kiek sunkiau sekėsi Mantui. Kartą Lopui jis prasitarė ketinąs, kai baigs mokyklą, pasitraukti iš narkoprekeivių ir važiuoti dirbti kur nors į užsienį. Tada Lopas tik piktai dėbtelėjo į jį ir pasakė, kad, girdi, kelio atgal iš tokio biznio nebūna. To užteko – apie jokį pasitraukimą niekas daugiau ir negalvojo, nes buvo girdėję, kad Lopas yra sužalojęs ne vieną jam nepatikusį žmogų.

REKLAMA

Pats Lopas tuo metu jau neprekiavo narkotikais, o tik juos pristatydavo. Jo galvoje jau brendo planas, kaip dar išplėsti kvaišalų prekybą, todėl bent kiek drausmei nusižengusiems sėbrams jis buvo negailestingas.

Laiškas iš izoliatoriaus

Taip 2003-iųjų sausio mėnesį įtarus, kad Vilius B. (34 m.) galėjo apie narkotikų platintojus kažką papasakoti policijai, jis buvo nužudytas. Lopas tai padarė dar ir kad pagąsdintų savo gaujos prekeivius. „Daug kam gali atsitikti taip, kaip atsitiko Viliui“, – užkasant lavoną gąsdino savo parankinius vadeiva.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų