Ką slepia moterų kalėjimų sienos? Ar tikrai anapus spygliuotos vielos kali tik žiaurios nusikaltėlės ir šaltakraujės žudikės? Kokių minčių sukelia prisistatymas – „esu moteris, nužudžiusi savo vyrą“?
Jau tradicija tapęs filmų festivalis „Nepatogus kinas“ filmų programoje „Ekrane – moterys“ pristatė filmą „Nuodėmė tylėti“, kuriame pasakojama apie moteris, kurios nuteistos už savo vyrų – smurtautojų nužudymus. Nors filmo pabaigą tik iš dalies galima pavadinti laiminga, šis amerikiečių režisierės Olivijos Klaus darbas atkreipia visuomenės dėmesį į visame pasaulyje aktualią problemą – smurtą šeimoje.
Po filmo premjeros „Skalvijos“ kino centre surengta diskusija – „Smurtas šeimoje – pačios šeimos reikalas", kurioje dalyvavo nevyriausybinių organizacijų atstovai bei Seimo nariai. Diskusijos metu nemažai dėmesio skirta naujai priimtam įstatymui, kuris turėtų garantuoti apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje.
Baime persunktas gyvenimas
Psichologai smurtą šeimoje patiriančias moteris dažnai charakterizuoja kaip uždaras, nepasitikinčias savimi, bijančias imtis priemonių prieš savo smurtautojus. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aplinka, kurioje gyvena skriaudžiama moteris, būna kupina įtampos ir baimės: moteris stengiasi sekti kiekvieną smurtautojo žingsnį, nuspėti jo nuotaikų kaitą ir yra priversta nuolat galvoti apie gresiantį pavojų jai ir vaikams.
Amerikiečių psichologai turi specialų terminą „mušamos moters sindromas“, kuris įrašomas į bylas moterų, kurios nužudė savo vyrus – tokiais atvejais vienintelį kartą išdrįsus tvoti skriaudikui aštriu daiktu ar kitaip jį nukenksminti, tarsi atsilyginama už ilgus smurtavimo metus. „Mušamos moters sindromas“ – tai auką užplūstantis bejėgiškumo jausmas, persipynęs su noru apsiginti, apsaugoti savo gyvybę.
Panevėžio moterų pataisos namuose taip pat kali už vyrų nužudymus nuteistos moterys. Per 2010-uosius metus policija gavo 41 tūkst. pranešimų apie smurtą šeimoje, bet tyrimai buvo pradėti tik 1000 atvejų. Tik labai maža dalis smurtą patyrusių moterų sugeba išsivaduoti ir gyventi visavertį gyvenimą, kitos – kenčia ir tyli...
A. Sysas: aukos ir smurtautojo stigma persiduoda iš kartos į kartą
Į klausimą, ar smurtas šeimoje yra vieša valstybės, ar privati šeimos problema, LR Seimo narys Algirdas Sysas atsakė: „Sprendžiant iš to, kad Lietuvoje kalbant apie smurtą nėra naudojamas terminas „šeima“, o sugalvotas labai keistas terminas „artimoji aplinka“, tai kyla klausimas, kur tos aplinkos reiktų ieškoti? Reikia pripažinti, kad dažniausiai smurtaujama šeimoje ir smurtautojas paprastai yra vyras. Tai gali patvirtinti ir įvairių pagalbą aukoms teikiančių organizacijų atstovai, nes pagalbos į krizių centrus dažniausiai kreipiasi moterys.“
Seimo narys A. Sysas prisiminė kaimynystėje nutikusią istoriją, kuomet kaimynė su mažamečiais vaikais dėl smurto šeimoje buvo priversta kreiptis į krizių centrą, nors anksčiau kaimynai nė karto neįtarė, kad tuose namuose smurtauta prieš moterį. „Smurtas šeimoje – visuomenės reikalas, nes jei visuomenė tai laikys privačiu reikalu, jis tęsis. Aukos ir smurtautojo stigma persiduoda iš kartos į kartą, tad ne viena moteris, o visa visuoemnė turi su tuo kovoti ir apie tai kalbėti viešai.“
Policija: įstatymo nevykdysime
Diskusijoje dalyvavusi LR Seimo narė Dalia Kuodytė, kalbėdama apie smurto šeimoje problemą, sakė: „Per paskutinius dvidešimt metų, kai statistika rodė, kad smurtas šeimose didėja, šis reiškinys tampa vis dažnesnis, kodėl per tokį ilgą laiko tarpą nebuvo beveik nieko padaryta? Net ir dabar bendraujant su policijos pareigūnais pasigirsta tokių pasakymų, kad jiems sunkiai suprantami buitiniai konfliktai, dažnai jie laikomi nevertais dėmesio. JAV iki 1990-ųjų pareigūnai, nuvykę į iškvietimą, kur būdavo buitinis konfliktas, tik paprašydavo jį išspręsti taikiai, bet jokių veiksmų nesiimdavo. Nors mūsų valstybė visose srityje siekia vytis Vakarų pasaulį, per dvidešimt metų šioje srityje padaryta labai mažai.“
Kalbėdama apie naujojo smurto prevencijos artimoje aplinkoje įstatymo primėmimą, Seimo narė sakė: „Mane labai nustabino tai, kad priėmus šį įstatymą prasidėjo keistos kalbos, kad neva šis įstatymas nebus vykdomas. Vienas policijos pareigūnas per Žmogaus teisių komiteto posėdį pasakė: „Mes šio įstatymų nevykdysime“. Tai skamba mažų mažiausiai makabriškai, kas būtų, jei kitos institucijos imtų vieną dieną ir atsisakytų vykdyti savo tiesiogines funkcijas?“
„Kiek man yra tekę bendrauti su eiliniais pareigūnais, ne kartą esu išgirdusi, kad trūksta įrankio, kuris padėtų imtis realių veismų, juk būna atvejų, kai pareigūnai į tuos pačius namus per naktį vyksta tris ir daugiau kartų, bet nieko padaryti negali. Suprantu, kad naujasis įstatymas yra iššūkis ir tai gąsdina policijos pareigūnus, bet po vieno iš pareigūnų viešo pareiškimo, kad įstatymo neketinama vykdyti, pradėta aiškintis, ar tikrai taip galvoja visa policijos vadovybė ir buvo gautas atsakymas, kad bus padaryta viskas, kad įstatymas būtų vykdomas“, – situaciją komentavo D. Kuodytė.
Svarbu – bausmės neišvengiamumas
Moters teigimu, jei minėtame įstatyme būtų tik vienas straipsnis, bet jame būtų aiškiai passkyta, kad smurtas šeimoje yra visuomenei pavojingas nusikaltimas, žmogaus teisių pažeidimas ir būtų atsisakyta privataus kaltinimo – tai būtų didelis poslinkis į priekį . „Dabar šiuo įstatymu numatoma, kad auka turi būti kaip įmanoma geriau apsaugota, t.y., ne auka, o smurtautojas turi būti išgabentas iš namų. Policijos pareigūnai pabrėžia, kad nebus kur smurtautojų dėti ir pan., bet juk įstatyme aiškiai numatyta, kad toks žmogus kuo greičiau turi stoti prieš teismą ir teisėjas priims sprendimą.“
Anot politikės, svarbu, kad smurtautojai nesijaustų nebaudžiami: „Už kelių eismo taisyklių pažeidimą baudžiama, o už smurtą šeimoje tarsi leidžiame išsisukti švelniai, bet gal ne bausmės griežtumas, o neišvengiamumas yra labai svarbus.“
Pasak D. Kuodytės, dar vienas svarbus šios problemos aspektas – tai specializuotos pagalbos aukai nebuvimas.
Kodėl moterys tyli?
Ne viena viešai apie patirtą smurtą šeimoje ryžusis prabilti moteris akcentavo ne tik tai, kad jautėsi izoliuota nuo aplinkinių, išgyveno nuolatinę įtampą ir baimę, bet ir tai, kad dažnai sutuoktinis ar partneris, kuris prieš jas smurtaudavo, turėjo net blogąją, bet ir gerąja asmenybės pusę, o tai paskatindavo atleisti ir pamiršti patirtas skriaudas.
Aukų ir smurtautojų santuokos gali trukti ne vieną dešimtmetį, o kartais ir iki gyvenimo pabaigos, tad, kas skatina šias moteris net ir tokiomis aplinkybėmis bandyti išsaugoti šeimą bei kaip žinoti, kada iš tiesų prasideda smurtas? Pakelta ranka – akivaizdus smurtas, o psichologinis ir emocinis teroras?
Kauno moterų namų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė, kalbėdama apie tai, kur yra riba, kai žmogus gali suprasti, kad prieš jį yra smurtaujama, sakė: „Atvejų būna labai įvairių, bet visų pradžia labai panaši – siaurinamos žmogaus laisvės ribos. Labai dažnai tik apsilankiusios mūsų namuose moterys išgirsta, kad nėra pačios kaltos dėl to, kas su jomis atsitiko. Kodėl moterys tyli? Dažnai moteriai jos mama, vyro mama ir pats vyras vienu balsu kartoja, kad ji kažką darė ne taip, buvo prasta žmona ir motina, tad „pelnytai“ buvo nubausta. Šis reiškinys pereina iš kartos į kartą ir visuomenės sąmonėje niekas nepasikeitė.“ D. Baranauskienės teigimu, skriaudžiamos moterys puikiai supranta, kad ir po skyrybų smurtas ir persekiojimas gali nesibaigti, o daugeliu atvejų tai net paaštrėja.
Kaip atpažinti smurtautoją?
Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė, kalbėdama apie smurtą šeimoje, sakė: „Jauni žmonės į poras sueina ne prievartos keliu, o manydami, kad surado patį geriausią ir mylimiausią žmogų, bet jei pastebite, kad vieną rytą jūs jau nebemokate kalbėti, rengtis, o jūsų blynai staiga tapo neskanūs, tai ženklas, kad spąstai jums paspęsti. Klauskite to žmogaus, kodėl jis su jumis taip kalba, kodėl bendravimas tampa atšiaurus.“
Pašnekovės teigimu, smurtas – tai santykių problema. „Smurtautojas galvoja, kad jis turi valdžią, galią, kontrolę – tai mitas, nes auka anaiptol jo nemyli, jo bijo, vengia. Moterys dažnai tampa izoliuotos ir po darbo skuba kuo greičiau į namus, nes jei kur nors ilgiau užtruks – bus nubaustos, juk smurtautojas teigia, kad nori tik gero. Dažnai terorizuojant auką pasitelkiami ir jos artimiausios aplinkos žmonės.“ Anot diskusijos dalyvių, smurtautojai šeimoje smurtą dozuoja – jie nesmurtauja prieš savo kolegas darbe ar vadovą, kaimynus, bet smurtaujama namuose.
Oficialios statistikos, kiek moterų Lietuvoje patiria smurtą šeimoje, nėra, bet įvairių nevyriausybinių organizacijų duomenimis, mūsų šalyje smurtą patiria kas trečia moteris: apie 87 proc. moterų patiria psichologinį smurtą, 48 proc. – fizinį smurtą, 28 proc. – ekonominį smurtą ir 11 proc. – seksualinį.
