Šiame straipsnyje aš nesiruošiu pateikti mokslinio tyrimo ar rimtos įžvalgos, nedarančiosgėdos universiteto profesoriui, o tiesiog remsiuosi rinkimų stebėtojo įspūdžiais, kurie yra gana įdomūs.
Tiesiog siūlau pamąstyti apie nesenai praėjusius rinkimus į savivaldybių tarybas. Šiek tiek pritilus aistroms po rinkimų, galima pasvarstyti, kokios jų rezultatų priežastys būtent Vilnijoje. Tikriausiai dauguma jūsų žino kaip pasibaigė rinkimai. Nieko naujo. Kaip sako patarlė: trukt už vadžių - vėl iš pradžių.
Tamstos T. koalicija džiaugiasi jau beveik mėnesį ir planuoja imti sostinės mero postą (gal jiems tai ir nepavyks), tačiau, kitaip yra rajone, ten nereikia su niekuo derėtis, nei ką nors tartis. Aiškiai laimėta vietų dauguma užtikrina, kad palankūs sprendimai bus priimti be didesnių ginčų ar kitų trukdžių. Apžvelgus situaciją po rinkimų, galima grįžti į pradžioje minėtus rinkimų stebėtojo įspūdžius.
Taigi, Vasario 27 diena, kažkuri rinkimų apylinkė Vilniaus rajone, 8 valanda ryto. Prie įėjimo į rinkimų patalpą išsirikiavusi maždaug 20 žmonių eilė, kalbančių maišyta rusų – lenkų kalba. Visi be šeimų, skirtingai nuo to, kaip dažniausiaiateina į rinkimus rinkėjai. Jie apgirtę, nuo jų sklinda atitinkamas kvapelis, bet užtat laimingi, šneka, kaip eis į parduotuvę. Galvosūkis? Įžvalgesnis skaitytojas tikriausiai gali atspėti kur šuo pakastas. Lauke stovi užvesti automobiliai (ne vienas ir ne du), ne mikroautobusai, o lengvieji.
Aišku, ne be vairuotojų. Išėjusius iš rinkimų apylinkės keleivius tie automobiliai susirenka ir po pusvalandžio grįžta su naujais, dar laimingesniais žmonėmis. Tiesiai šviesiai – masinis rinkėjų atvežinėjimas, prieštaraujantis įstatymams. Kaip į tai reaguoja rinkimų apylinkės pirmininkė? „Nieko nežinau, nieko nemačiau“. Beje, taip pat kalbanti ta pačia laužyta dvikalbe. Paprasta kaip du kart du: šios kelionės jau buvo suplanuotos iš anksto, sudarytas vežiojimo grafikas, laikas parinktas kuo ankstesnis, kad darbelis būtų kuo greičiau atliktas, nes dieną, rinkimų tikrinti atvažiuoja specialistai iš vyriausiosios rinkimų komisijos. „Ką tuo metu veikė policiją?“, -manau paklaustų dažnas iš jūsų. O gi važiavo į mūsų apylinkę. Važiavo gal pusantros valandos. O ir atvažiavus nieko doro nenuveikė, apart stovėjimo prie rinkimų apylinkės porą valandų.
Taigi, rinkimai vyksta toliau. Klausai ir ausys linksta: nė vieno lietuviško žodžio pusę dienos. Tiek iš rinkimų komisijos, tiek ir iš rinkėjų. Drąsiai galima keisti ant balsadėžės esantį Vytį į erelį ar kažką panašaus. Ir čia yra Lietuva - čia vyksta lietuviški rinkimai, čia žmonės meta biuletenius į lietuviška simbolika papuoštą balsadėžę.
Rinkimų diena baigėsi palyginti ramiai, žinoma, jei nekreipsime dėmesio į miestelio, kuriame vyko rinkimai, seniūno keiksmų tiradą ir rinkimų komisijos priešpriešą lietuviškai šnekančių stebėtojų atžvilgiu. Tačiau tai dar ne pabaiga. Rinkimams artėjant į pabaigą kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė lenkų senato narys! Pasižiūrėjo kaip vyksta rinkimai, susirinko saldžiausius sveikinimus iš seniūnijos klapčiukų ir sulaukė rezultatų, beje, stropiai tikrindamas balsų skaičiavimo komisijos darbą. Konstatavo, kad rezultatai geri ir išvyko atgal į savo gimtąją šalį, tikriausiai Lenkiją. Taip baigėsi rinkimų diena.
Kokias išvadas galime daryti? Balsus už lietuvius galima suskaičiuot ant poros rankų pirštų. O ką siūlė lietuviai? “Tvarka bus!„, “Mes padarysime geriau!“, “Už naują ateitį!„ ir t.t. Kiekvienas sau, su tais panašiais šūkiais kaip tikriausiai kiekvienais metais. Na gerai, o jeigu visų lietuviškųjų partijų atstovai būtų susivieniję į koaliciją? Vėl nieko gero, balsų tikriausiai nebūtų daugiau. Logiškai kyla klausimas: kaip galime pakeisti visa tai? Ką galime padaryti, kad lietuvis Vilnijojegyvendamas nesijaustų kaip turistas “draugingoje“ slaviškoje valstybėje?
Atsakymo reikia ieškoti ne gražiuose kostiumuose, rinkiminiuose plakatuose ar plačiose, photoshop'upadailintose šypsenose, nuo kurių sklindanti šiluma vimdo daugelį. Paprastas Vilnijos kaimo žmogus, niekuo nesiskiriantis nuo likusios Lietuvos žmonių, galbūt tik kalbančių kita kalba, balsuos už tą, kurį dažniausiai mato, girdi, žino apie gerus darbus ar susitinka asmeniškai pašnekėti einamaisiais reikalais, iškilus įvairiems sunkumams. Balsuos už tą, kuris, jo manymu, - savas, vertas pasitikėjimo ir kuris atstovauja jo interesus.
Kas ta politika? Kas ta tautinė diskriminacija? Svarbiausia, kad stogas virš galvos, kad tvarka miestelyje. Įdomu, ar kada nors lietuvių politikas važiavo į gūdų Vilnijos užkampį, šnekėjo su paprastais jo gyventojais ir aptarė paprastus reikalus?
Tikriausiai, kad ne. O ką daro tamstos T. sąjungininkai? Manau, rinkimų rezultatai kalba patys už save, kas yra nuveikta po raudonai balta vėliava. Tikriausiai niekas nesikeis tol, kol nebus suprasta, kad svarbiausia - žemiausiai esantis žmogus, o ne gražus kostiumas ar išpuoselėta šukuosena, kad ir kiek šitie dalykai kainuotų. Nors ir yra rimtų pažeidimų vykstant rinkimams, tačiau pažeidėjai jaučiasi padėties šeimininkais, nieko nekliudomi dirba savo darbą, kuomet centrinėje VRK būstinėje ramu ir tylu. Abejingumas? Ne, viskas turi vykti ramiai ir tyliai, nes dar reikės kokį nors ilgai trunkantį tyrimą vykdyti...
Štai tokios realijos Vilnijos krašte, kuriame lietuviai jautėsi šeimininkais ilgus amžius - nepajudinami, nepalaužiami. O kas vyksta dabar? Patys pamatykite, išgirskite. Pavažiuokite nuo Vilniaus į rytus apie 20 – 30 kilometrų ir įsitikinsite patys tuo, ką galime pavadinti neoficialia lenkų autonomine respublika.
