VSD veikla yra organizuota pagal visas moderniame pasaulyje identifikuotas grėsmes, glaudžiai bendradarbiaujama su kitų demokratinių valstybių žvalgybos tarnybomis, departamentas yra įgijęs tarptautinį pasitikėjimą. Tai, anot buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus, „ir žodžiu, ir raštu iš kitų valstybių buvo ne kartą patvirtinta Lietuvos valstybės vadovams“.
„Todėl pučiamo skandalo metu šie, neskubėdami smerkti, elgėsi išmintingai, nes žinojo kitokią, argumentuotą, nuomonę bei seną tiesą - žvalgybos tarnybą galima sugriauti per vienerius metus, bet atkurti prireiks daug ilgesnio laikotarpio“, - rašo dabartinis Lietuvos ambasadorius Ispanijoje M.Laurinkus straipsnyje, kurį ketvirtadienį skelbia „Lietuvos rytas“.
Labiausiai, anot jo, stebina kritika, kad buvęs VSD vadovas Arvydas Pocius Seimo komitetui nepateikė reikalaujamos medžiagos.
„Remiantis demokratinių valstybių praktika, o ir sveiku protu, akivaizdu, kad žvalgybos tarnyba informaciją gali pateikti tik tiesioginiam vadovui, Lietuvos atveju - valstybės vadovams, ir tik po to, kartais net pasitelkiant specialiai Vyriausybėje sukurtą tarybą, nusprendžiama, kokios apimties informaciją pateikti su operatyviniu tyrimu nesusijusioms institucijoms ar net visuomenei“, - rašo M.Laurinkus.
Jis primena, kad informacijos pateikimas parlamentinėms komisijoms irgi griežtai reglamentuojamas, numatant medžiagos naudojimą, apsaugą ir net ryšius su žiniasklaida.
„Lietuvoje tokio slaptos informacijos skirstymo, išskyrus teismą, prokuratūrą ir valstybės vadovus, mechanizmo nėra sukurta, todėl A.Pociaus elgesys buvo logiškas - negalima dėti parašo lydraštyje, jeigu teikiama informacija kelia abejonių, nes pagal mūsų šalies įstatymus parašą padėjęs vadovas bus atsakingas ir už informacijos turinį“, - pastebi M.Laurinkus.
Dar labiau jį stebina „aklas tikėjimas“ VSD vadovybę kritikuojančiais kai kurių tarnybos darbuotojų liudijimais.
Anot buvusio VSD vadovo, „dezinformacija, pagrįsta tikėtinais, bet neįrodomais teiginiais, ypač populiari šiuolaikinėje pramoninėje žvalgyboje, kur per trečiuosius asmenis pasiekiamos ir valstybės institucijos“.
„Skandalo Lietuvoje metu kitais liudytojų motyvais nesidomėta. Maža to, jie iškart buvo įtraukti į politinį procesą. Galima spėti, kad kai kurių pavardės prieš Seimo rinkimus atsidurs kai kurių partijų sąrašuose“, - prognozuoja M.Laurinkus.
Atsiliepdamas į „VSD skandalo“ metu skleistas kalbas apie neigiamą išorinę įtaką VSD atžvilgiu, "užvaldymo", "įsigalėjimo" ir panašias sąvokas, M.Laurinkus pripažįsta, kad VSD vadovybė iš tiesų padarė klaidą nepaaiškindama, ką reiškia kontaktai su įtakingais politikais ar privataus pasaulio asmenimis.
Anot jo, tai sukėlė ir tebekelia daug spėliojimų.
Pasak M.Laurinkaus, daugelyje demokratinių valstybių egzistuoja užduočių žvalgybos tarnybai formavimo ir net kasmečio jų persvarstymo mechanizmas. Tai - specialios politikų grupės vyriausybėje arba prezidentūroje. Lietuvoje tokio mechanizmo nėra, VSD dirba pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kaip radaras signalizuodamas apie artėjančią grėsmę.
Anot buvusio VSD vadovo, tai efektyvu, bet labai brangu, be to, dubliuoja ir kitų tarnybų darbą.
„Keletas įtakingų Lietuvos politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu „valstybininkų“ vardu, ėmėsi užduočių formavimo iniciatyvos. Neįprastas, naujas, tačiau labai reikalingas darbas sulaukė iškreiptų vertinimų tiek iš institucijos vidaus, tiek iš išorės“, - rašo M.Laurinkus.
Komentuodamas metus trukusį puolimą prieš VSD parlamente ir žiniasklaidoje, M.Laurinkus pastebi, kad „Seimo komiteto išvadose ir gausioje publicistikoje deklaruojamas objektyvus tiesos siekis, bet iš esmės tai - tušti žodžiai“.
„Išankstinė nuostata susiformavo dar R.Pakso apkaltos metu, tad A.Pociaus biografijos epizodai, kurie tiems patiems kritikams buvo žinomi dar 1999 metais, ir V.Pociūno žūtis tik tapo dingstimi pradėti VSD griovimo kampaniją. Kas šiame procese yra vadovai, o kas tik įrankiai, - paaiškės laikui bėgant“, - rašo M.Laurinkus.
Pernai lapkritį Generalinė prokuratūrą nustatė, jog Lietuvos konsulate Gardine dirbęs V.Pociūnas 2006 metų rugpjūčio 23-ąją tarnybinės komandiruotės Breste metu žuvo per nelaimingą atsitikimą iškritęs per langą ir ikiteisminį tyrimą nutraukė, tačiau teismui panaikinus tokį sprendimą tyrimas bus tęsiamas.
Parlamentinis tyrimas, inicijuotas kaip V.Pociūno žūties aplinkybių aiškinimasis, netrukus virto VSD veiklos tyrimu, kuris kritikuotas kaip perdėm politizuotas, ir baigėsi šios specialiosios tarnybos vadovo A.Pociaus nušalinimu.
M.Laurinkus vadovavo VSD 1998-2004 metais, vėliau paskirtas ambasadoriumi Ispanijoje.
