Šio rajono vadovai gali pasididžiuoti ligoninės direktoriumi, kuriuo negali atsikratyti net per teismą. O ligoninė - to paties direktoriaus legaliai už mokesčių mokėtojų pinigus nupirktu brangutėliu automobiliu, kurio negali atsikratyti net už pusę kainos. Regis, Jurbarkas pranoko Vilnių ne dydžiu, bet užmojais.
Buvęs Jurbarko ligoninės vyr.gydytojas Jonas Petkinis niekaip neįstengia susitaikyti su mintimi, kad iš darbo savivaldybė jį atleido ne pagal susitarimą ir su visomis kompensacijomis kišenėje, o išmetė už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir siekį pasipelnyti. Bet, pasirodo, tokius valstybės tarnus valstybė... gina.
Išskirtinis - išskirtiniam
J.Petkinis pirmiausia išgarsėjo kaip prabangių automobilių mėgėjas. Žinoma, pirktų ne už savo, o už ligoninės pinigus. Prieš dvejus metus neatsiklausęs ligoninės steigėjos Jurbarko savivaldybės administracijos J.Petkinis lizingo būdu ligoninei pirko 115 tūkst. litų atsiėjusį trejų metų keturiais ratais varomą “Audi A6”. Kaip dosnus pirkėjas, prie automobilio gavo į akį krintančius numerius - 003.
Iš buvusio J.Petkinio pasididžiavimo ligoninei dabar naudos kaip iš ožio - nei naudoti, nei parduoti. Kaip “Respublikai” sakė dabartinis ligoninės direktorius Aivaras Šlekys, toks prabangus automobilis ligoninei ne tik nereikalingas, bet juo ir važiuoti nėra kur.
“Jeigu būtų buvusi mano valia prieš dvejus metus, vietoj šio automobilio būčiau nupirkęs porą apynaujų greitosios pagalbos automobilių, dabar turime tik griuvenas. Ir dabar tą “Audi” iškeistume į gerą greitosios pagalbos automobilį, tik norinčiųjų sudaryti tokį sandorį nėra”, - sakė A.Šlekys.
Savivaldybės administracija prabangiąją “Audi” liepė parduoti, bet niekas jo už tokią kainą, už kokią apsimokėjo parduoti, nepirko. Todėl jis daugiau tūno ligoninės garaže, nei rieda miesto gatvėmis.
Prabangos prekė
O kas už padarytas ligoninei išlaidas J.Petkiniui? Nieko. Pareikalauti atlyginti nuostolius už prabangos prekę savivaldybė lyg ir neturi teisės, nes tuo metu, kai J.Petkinis automobilį pirko, savivaldybė nebuvo patvirtinusi tvarkos, kaip tokius pirkinius pirkti. Kai nėra tvarkos, galima saviveikla - darai, ką nori. Beje, buvęs ligoninės vadovas įsitikinęs, esą jis nieko nepažeidė, nes automobilį įsigijo ne už ligonių kasos, o už ligoninės uždirbtus pinigus.
Medicina lyg ir nemokama pagal Konstituciją. Bet ligoninė, sako, vis dėlto uždirbo. Kiek? Jei tos pačios ligoninės pečius milijoninės skolos slegia.
Automobilis - ne vienintelis abejonių keliantis brangus J.Petkinio pirkinys. Ne tik savivaldybės kontrolieriai, bet ir specialistai abejoja, kam rajoninei ligoninei reikalingas 544 845 litų vertės rentgeno aparatas “Philips” su įvairiais priedais.
Išaiškėjus šioms ir kitoms išlaidoms, privedusioms ligoninę prie bankroto, savivaldybė nepuolė teisybės ieškoti. Tik paprašė, kad J.Petkinis paliktų ligoninės vadovo postą geruoju. Bet geruoju šis nenorėjo, o bloguoju neišėjo.
Tada savivaldybės vadovybė ir leidosi į kompromisus, kad tik J.Petkiniu atsikratytų. Praėjusių metų rugpjūčio pradžioje savivaldybės administracijos direktorius Jonas Bučinskas pasirašė su J.Petkiniu susitarimą, kad ligoninės vadovo postą šis paliks rugsėjo 1 dieną, jam bus išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas bei 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka (į rankas - 20,2 tūkst.). Bet to buvo maža. Iš savivaldybės J.Petkinis dar išsilygo laiko nebaigtiems darbams sutvarkyti.
Darbštuoliui pritrūko laiko
Vienas iš tokių “nebaigtų darbų” buvo dar vienos išeitinės kompensacijos pasiėmimas. Pasitaręs su savimi, J.Petkinis nusprendė atleisti save iš pusės etato gydytojo echoskopuotojo ir ketvirtadalio etato LOR gydytojo pareigų bei pasiimti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už šias pareigas. Kaip vėliau paaiškėjo, tokios darbo sutarties “tuodu Petkiniai” niekada nebuvo pasirašę. Tad ir nutraukti jos buvo neįmanoma. Be to, savivaldybės kontrolierė patikrinusi darbo grafikus apstulbo.
Pagal šį dokumentą, J.Petkinis turėjo dirbti 340 val. per mėnesį. Kiekvieną dieną jo darbas įstaigoje turėjo trukti nuo 7 val. iki 22.35 val. Pagal atlyginimą už tokį neįsivaizduojamą triūsą išeitinė kompensacija taip pat būtų buvusi įspūdinga. Jeigu tik J.Petkinis būtų spėjęs ją pasiimti.
Pasislėpė ligoninėje?
Tą pačią dieną, kai savivaldybės kontrolierė atvažiavo į ligoninę aiškintis, J.Petkinis dingo lyg į vandenį. Kaip vėliau paaiškėjo, ligoninės direktorius dingo ne į vandenį, o patyliukais atsigulė į Šilutės ligoninę. Negavęs jokios žinios iš J.Petkinio, savivaldybės administracijos vadovas J.Bučinskas ankstesnį jųdviejų susitarimą nutraukė. Dėl to dabar tenka bylinėtis. J.Petkinis teisme reikalauja direktoriaus įsakymą panaikinti kaip vienašališką, nes įsakymas išleistas jam gydantis.
“Neketiname pasiduoti ir Jurbarko teismo sprendimą skųsime. Aš manau, kad liga buvo J.Petkinio taktika, ką jau kalbėti apie moralę. Iš kur aš galėjau žinoti, kad jis kažkur gydosi, jokio siuntimo į Šilutę gydytis jis neturėjo, todėl oficialiai niekas nežinojo. Kaip savivaldybės įstaigos vadovas J.Petkinis turėjo savivaldybei pranešti, kad gydosi, juk nebuvo gaivinamas”, - įsitikinęs J.Bučinskas.
Tautvydas BARŠTYS - verslininkas:
Blogiausia, kad pas mus leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus vengiama tiesioginės atsakomybės. Kolektyvinė atsakomybė nieko nereiškia. Ką reiškia visų? Visų - tas pat kaip niekieno, todėl nevertinama, neskaičiuojama. Kai naudojiesi kitų uždirbtais pinigais, negali pajusti skonio, kaip sunkiai jie buvo uždirbti.
Išleisti pinigus, kurių pats neuždirbai, daug proto nereikia. O švaistymo mastai priklauso nuo sąžinės ir kultūros. Yra tokia teisinga lietuvių liaudies patarlė - ar tu kada nors ubagą primaitinsi?
Mūsų valstybės bėda ta, kad ją valdo žmonės, kurie nelabai žino pinigo vertę. Nepritapę versle, savo specialybėje, jie susimetė į politines partijas, o tada atsiveria kelias uzurpuoti valdžią ir dominuoti. Patys nieko nesukūrę, jie švaisto mokesčių mokėtojų pinigus. Senos kultūros šalyse, tokiose kaip Anglija, niekas nesuprastų.
Verslo pasaulyje galioja kitos taisyklės. Turi biudžetą ir gyveni taip, kaip jis leidžia. Paprastas atsakymas: ar ūkiškas žmogus gyvendamas vieno kambario bute pirktų auksinį šviestuvą? Žinoma, nepirktų. Man vis dėlto atrodo, kad tradicijas už mokesčių mokėtojų pinigus pirktis automobilius ar kostiumus mes kada nors irgi išgyvendinsime. Bet iki tol dar daug vandens nutekės. Tvarką galima padaryti per vieną naktį, pakeisti mentalitetą reikia viso gyvenimo.
Edvardas ŽAKARIS - Seimo narys:
Apkaltinti po to, kai automobilis nupirktas, labai sunku. “Ne sau pirko, o įstaigai”, - teisinasi, nors naudojasi asmeniškai. Čia tas poniškumo sindromas - save parodyti. Niekam ne naujiena, kad su vadinamuoju valdišku turtu daugelis elgiasi valdiškai, atseit kas valdiška, to negaila. Bet su savo to nedarytų niekada.
Visa tai reikėtų reglamentuoti, bet nelabai įsivaizduoju, kaip tai padaryti ir kas turėtų duoti palaiminimą brangioms prekėms pirkti. Turėtų su kažkuo derinti, su kolektyvu. Pirmiausia reikia numatyti brangesnes prekes, kurias perkant reikia derinimo.
Tarp visų teisės pažeidimų reikėtų įrašyti dar vieną straipsnį “nepagrįstas pirkimas, kuriuo padaryta žala visuomenei”. Bet ar pavyktų vėliau teismuose įrodyti, kad tas pirkimas nepagrįstas? Teismai užsitęstų, ir dar nežinia kieno naudai baigtųsi. Tokie veikėjai paprastai samdo gerus advokatus, moka jiems gerus pinigus, o valstybės advokatai blogiau apmokami, be to, ir jų kompetencija neretai būna žemesnė. Todėl ir pralaimima.
Pirmiausia, pradedant nuo ministerijų, turėtų būti priimti teisės aktai dėl brangių pirkinių derinimo. Gal reikėtų ne vieno aukštesnes pareigas einančiojo atsiklausti ir įstaigos visuotiniame susirinkime darbuotojų. Gal ateis laikas, kai žmonės nustos bijoti savo vadovų.
Už tokią saviveiklą reikia ne tik moralinės ir materialinės atsakomybės. Aš manau, vien tik atleidimas iš darbo yra smulkmena.
Dalia BYČIENĖ
