„Sakyčiau, Lietuvos laisvės lyga to meto sąlygomis buvo tam tikras galimybių buldozeris: kiek jiems leisdavo veikti tuometinė sovietų valdžia, tiek už jo einančiam Sąjūdžiui buvo lengviau. Laisvės lyga nustatydavo savotiškas leistinumo ribas ir kadangi ji buvo radikalesnė, visa valdžia ją kritikuodavo, o Sąjūdis atrodė nuosaikesnis, ne toks radikalus“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis.
„Mes buvome, sakyčiau, gal ir ne visiškai protingai drąsūs“, - sako 90 metų Laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas, šių dienų Lietuvoje labiausiai pasigendantis vienybės.
Drąsūs idealistai, iškėlę laisvos Lietuvos idėją
Lietuvos laisvės lyga įkurta 1978 metų birželio 15 dieną. Jos tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, ugdyti tautinę jaunimo savimonę, kelti Baltijos šalių okupacijos klausimą tarptautiniuose forumuose.
Pasak istoriko, šioje organizacijoje veikę žmonės pirmiausia buvo idealistai, tikėję, kad Lietuva vieną dieną gali būti laisva.
„Kai kurių autorių nuomone, aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos visuomenė skaidėsi į tuos, kurie galvojo, kad reikia kaip įmanoma naudotis tuo, kaip gyvename: pasiimti kolektyvinį sodą, poilsis Palangoje, pasistatyti namą... Jie kėlė klausimą gyventi kaip įmanoma geriau. Jų akimis žiūrint, antisovietinė veikla darėsi, švelniai tariant, keista, nes jie netikėjo, kad gali ką nors pakeisti. Toje situacijoje reikėjo atsirasti idealistų grupelei, kurie manė, kad gali ką nors pakeisti. Tokie – pirmiausia idealistai, tikėję, kad galima pasiekti nepriklausomybę – buvo Lietuvos laisvės lygos žmonės“, – kalbėjo A. Jakubčionis.
Kad to meto veikla, šių dienų akimis žiūrint, atrodo kartais net neprotingai drąsi, sutinka ir Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas.
„Mes daug rizikavome: leidome pogrindinę spaudą, juk kiekvienas žodis ten metais buvo įkainojamas kalėjimo! Mes buvome, sakyčiau, gal ir ne visiškai protingai drąsūs“, – BNS sakė jis.
„Mes buvome tokie tiesiog: šiandien galvoju – ar išdrįsčiau taip drąsiai kalbėti?“ – svarstė buvęs disidentas.
Vienas iš svarbiausių Laisvės lygos darbų – 45 pabaltijiečių memorandumas, siekiant, kad būtų pripažinta Baltijos šalių okupacija ir nepriklausomybė.
„1983 metais ši deklaracija svarstyta Europos Sąjungoje ir taip pirmą kartą Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimas buvo svarstomas tarptautinėje organizacijoje. Ji priėmė rezoliuciją kreiptis į Jungtines Tautas, kad būtų ieškoma kelių, kaip Lietuva, Latvija ir Estija galėtų tapti nepriklausomomis valstybėmis“, – sakė istorikas.
Vėliau organizacijos veikla nutrūko, nes dauguma jos narių buvo suimti. Laisvės lyga veiklą tęsė 1987 metais, kai suorganizuotas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
„Šiame mitinge buvo pareikšta, kad bus siekiama likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes. Dar nenorima sakyti, kad siekiama nepriklausomybės, bet iš esmės tai reiškia ateiti į tą būvį, kuris buvo iki 1939 metų rugpjūčio 23 dienos“, – kalbėjo VU docentas.
Likę nepriklausomos Lietuvos politikos nuošaly
Prieš keturiasdešimtmetį susikūrusi organizacija, pasak istoriko, ieškojo atsakymo į klausimą, kokiais būdais veikiant būtų galima pasiekti Lietuvos nepriklausomybę.
Lygos nariai nusprendė veikti siekiant tautinės savimonės išsaugojimo ir kelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą tarptautinėje politinėje arenoje, nes nepriklausomybės tikėtasi pasiekti padedant kitoms valstybėms.
Svarbi Lietuvos laisvės lygos dalis buvo ir pogrindinės spaudos – „Laisvės šauklio“ bei „Vyčio“ leidyba.
„Laisvės šauklyje“ taip pat buvo suformuluotos pagrindinės programinės nuostatos, ką daryti ir kaip veikti“, – sakė A. Jakubčionis.
A. Terleckas prisimena, kad imdamasis pogrindžio spaudos leidybos suprato, jog rizikuoja sulaukti represijų, tačiau kažkam reikėjo šį darbą padaryti.
„Paprašė ir surizikavau. Žinojau, kad reikės kalėti, bet nebuvo kam to padaryti“, – kalbėjo jis.
Pogrindiniuose leidiniuose kritikuota tuometinė valdžia, politiniai sprendimai.
Nors aktyviai veikusi okupacijos metais, nepriklausomoje Lietuvoje laisvės lyga netapo įtakinga politine jėga.
Pasak istoriko, viena iš to priežasčių – jų arši kritika: Laisvės lygos atstovams nepakeliui buvo tiek su Sąjūdžiu, tiek su buvusiais Lietuvos komunistų partijos veikėjais, išrinktais į pirmąjį po Atkuriamojo Lietuvos Seimą.
„To meto sąlygomis jų radikalizmas jau darėsi per didelis. Kitas dalykas – jie užsimojo visus kritikuoti. (...) Tiesiog jie buvo nepriimtini. O po to tolo, buvo atitolinti, o kai kurie ir patys turbūt atitolo“, – svarstė A. Jakubčionis.
A. Terleckas vylėsi, kad Lietuvos laisvės lyga bus prisiminta bent minint jos keturiasdešimtmetį.
„Švęskite Lietuvos laisvės lygos keturiasdešimtmetį, – paragino jis. – Niekad nebuvo švenčiama viešai, valdžia nešventė, tai gal dabar jau?“
Paklaustas, ko labiausiai pasigenda šiandienos Lietuvoje, A. Terleckas teigė, kad vienybės.
„Nėra vienybės. Ko rietis? Turime nepriklausomybę, ačiū Dievui, ir dirbkime Lietuvos labui“, – sakė disidentas.
