Kaip pagrindinė priežastis, kodėl žmonės tampa prekybos aukomis, paprastai nurodomas skurdas. Bet ar Lietuva skurdesnė už Baltarusiją, Rusiją ar Ukrainą, apie kurias pranešime net neužsimenama? Arba Rumuniją, iš kurios pastaraisiais metais prekyba žmonėmis sumažėjo?
Aiškinti, kad viską nulemia ekonomika, verkšlenant, kad mes maža, gamtinių išteklių neturinti šalis, ir nuleisti rankas prieš kiekvieną rimtesnį iššūkį ar tai būtų masinė emigracija, ar prekyba žmonėmis, yra visiška saviapgaulė ir kitų mulkinimas.
Aukomis žmonės dažniausiai tampa ne tiek dėl skurdo, tiesą sakant iš bado Lietuvoj dar nė vienas nemirė, o dėl to noro gražiai ir lengvai gyventi, nieko nedirbti ir viską turėti. Ir būtent tokią ideologiją, tokias dvasines nuostatas šiandien gimdo ir platina lietuviška kultūra. Nekalbu apie rimtąją kultūrą, kuri nustumta į paribius ir palikta ant pusbadės dietos. Kalbu apie tą, kiekvieno ausis ir akis per televizorių ekranus ir “gliancinius” žurnalus pasiekiančią masinę kultūros produkciją.
Kas šiandien yra Lietuvos paauglių mergaičių siekiamybė ir elgesio modelis? Prezidentė Grybauskaitė? Olimpinė čempionė Meilutytė? Pasaulinio garso solistė Urmana? O gal – net ir tai būtų fantastika – Seimo pirmininkė Graužinienė? Deja, mergaitės nori būti panašios į tas kaip žirniai iš ankšties pažirusias “Olia-lia pupytes”, “Naująsias pupytes”, “Šarkas” ir “Kitokias”.
Tiesiog nuostabu, kaip greit ir sėkmingai būtent “pupytinis” žanras Lietuvoje suklestėjo ir įsigalėjo, o pupytiška moralė, pupytinės vertybės tapo vieninteliu sėkmės kelrodžiu. Juk galiausiai, ką renkasi krepšininkai - geidžiamiausi Lietuvos vyrai, daugelio merginų ilgesinga svajonė? Išsilavinusias teisininkes? Žinomas menininkes? Darbščias ūkininkų dukras? Kažkaip negirdėjau. Bet jokia ne paslaptis, kad jie mielai renkasi buvusias ar esamas “pupytes”.
Tikrai ne varganas gyvenimas, o pupytiški troškimai gerai gyventi neįdedant pastangų skatina tikėti pasakomis, o tikintieji pasakomis yra lengvas grobis ir potenciali auka. Aukų mentalitetą formuoja ne materialinis, bet moralinis skurdas. Ir kol to skurdo neatsikratysim, tol Lietuva bus ne tik prekybos žmonėmis, bet visokiausios rūšies aukų kilmės šalimi.
Už savo tautos likimą atsakinga ne tik politika, ne tik verslas, nemažiau atsakinga ir kultūra, skatinanti žmones rinktis vienokias ar kitokias vertybes bei gyvenimo kelią.
Zita Čepaitė
