Praėjusiame „Akistatos“ numeryje aprašėme tris epizodus iš serijinio žudiko „odisėjos“. A. Varnelį, nužudžiusį senuką Feliksavo kaime, palikome pas brolius Mockus, Telšiuose.
Pirmieji pėdsakai Pas tuos brolius netrukus tirdami nužudymo bylą užsuko ir kriminalistai. Nužudytojo sūnėnas įtarė, kad kažkas atsitiko su dėde. Pakviestas apylinkės inspektorius įlipo pro langą ir tuojau grįžo. 71 metų senukas Justinas Rekašius – nužudytas! Netrukus sodyboje jau dirbo kriminalistai.
Kadangi broliai Mockai buvo žinomi kaip vogtų daiktų perpardavinėtojai, tad kriminalistai padarė pas juos kratą ir neapsiriko. Kuprinėje, kurią paliko A. Varnelis, buvo keli daiktai iš nužudytojo namų. Apklausus brolius, jie tikino, kad palikusio kuprinę vyruko jie nepažįsta, žino tik jo vardą. Buvo sudarytas ir fotorobotas, o Telšių policija paskelbė, kad „ieškomas maždaug 30-ies metų vyriškis, vidutinio kūno sudėjimo, šviesaus gymio, mėlynų akių. Plaukai šviesūs, tiesūs, sušukuoti į šoną. Kalba maišyta žemaičių ir aukštaičių tarme. Ant krūtinės ir abiejų rankų nuo riešų iki pečių tatuiruotės. Prisistato Antano vardu. Turi peilį.“
Tada ir imta ieškoti žudiko Antano. Kol kas tik už nužudymą Feliksavo kaime. O žudikas tuo metu nusibastė į kitą Lietuvos galą – Jurbarko rajoną. Šimkaičiuose susirado savo seną pažįstamą Edzką. Antanas pastatė butelį degtinės, kurį kartu su Edzka ir „patvarkė“. Atsirado ir kur gyventi: priėmė viena moteriškė, vėliau kitas kaimynas. Jie ne tik suteikė pastogę, bet ir valgydino vyruką, nes šis buvo paslaugus, dirbo visus ūkio darbus. Matyt, Antanas jau buvo pasiilgęs normalaus gyvenimo – dirbo gerai, ir šeimininkai juo buvo patenkinti. Susidraugavo su bendraamžiais, kurie jį šaukdavo Antoška, su Edzka kartu traukdavo į šokius. Tačiau tokia idilija trūko vos porą mėnesių. Šimkaičiuose susipažino su bendraamžiu Deimantu. Tas turėjo motociklą „Iž“. Kartą abu nuvyko į Jurbarką, ir Antanas paprašė leisti pavažiuoti. Deimantas leido, o pasivažinėjimas vos nesibaigė Antanui areštu: važiuodamas centrine Jurbarko gatve pamatė kelių policijos „devintuką“. Pareigūnai jau mojo motociklininkui, liepdami sustoti. A. Varnelis metė motociklą ir puolė bėgti. Jo niekas ir nesistengė vytis. Iš kur policininkai galėjo žinoti, kad stabdė ne šiaip vaikėzą, važiavusį be šalmo, o ieškomą nusikaltėlį. Pasiėmė motociklą, ir viskas.
Sustabdytas tyrimas
Neilgai trukus Antanas susiginčijo su savo šeimininke ir darbdave. Teko išeiti. Ir jau kitą dieną suko ratus aplink Šimkaičius, kol nusižiūrėjo tinkamą sodybą. Sutemus prisėlino prie namo ir per langą pamatė senyvą vyriškį. Tada įlindo daržinėn ir susirangęs ant šieno užmigo.
Prabudęs švintant, pastebėjo, jog žmogus eina per kiemą ir rakina tvarto duris. Mitriai nušokęs nuo šieno ir kieme griebęs anksčiau nusižiūrėtą kirvį, puolė prie senuko. Nuo kelių smūgių kirvio pentimi žmogus parkrito. Pamatęs, kad auka dar bando keltis, Antanas „pavaišino“ papildomais smūgiais į galvą. Žudikas įmetė senuką į tvartą ir, ten palikęs, užrakino duris, o raktą šveitė į laukus. Liko pats lengviausias ir maloniausias darbas – surasti pinigus ir kitus gerus daiktus. 5000 talonų miegamojo spintoje ir laikrodis iš virtuvės kol kas patenkino Antaną. Ant viryklės tebevirė šeimininko pastatytos bulvės, kurias išalkęs skaniai sukirto. Bet staiga į duris kažkas pasibeldė...
„...Spalio 31 dieną kartu su žmona atvažiavome pas Juozą Gudelį, kad prieš Vėlines padėtume sutvarkyti kambarius, nes jam jau 86 metai, ir pats nebegali, – duodamas parodymus apie tuos įvykius tardytojui pasakojo nužudytojo giminaitis Jonas Mileris. – Radome užkabintas duris, tai galvojome su žmona, kad senukas miega. Trūktelėjau duris, ir jas atidarė nepažįstamas jaunuolis. Paklaustas, kas jis per vienas ir ką čia veikia, paaiškino, kad prie parduotuvės sutiko Juozą ir tas paprašęs pasaugoti namus, kol nuvažiuos pas gydytoją, mat labai skauda galvą. Kalbėjo ramiai, nesijaudindamas. Taip pat nurodė vieną moterį Šimkaičiuose, kurios giminaitis jis esąs. Mes užėjome į vidų, dėmesį patraukė praviros spintos durys, kurios visada būna uždarytos. Jis pasakė, kad čia nieko nelietė, duris praviras radęs. Neramia širdimi išėjome ir iš karto nuvykome pas to vaikino „giminaitę“. Ji pasakė, kad jokių jaunų giminių neturinti. Įsitikinome, kad tikrai kažkas ne taip: pasiėmiau iš namų abu sūnus ir sugrįžome pas Gudelį. Vaikino jau nebuvo. Nebuvo ir šeimininko. Žmona išvažiavo kviesti policijos, o aš ėmiau ieškoti senuko. Nesėkmingai ieškojau, kol netoptelėjo galvon per langiuką pasižiūrėti į užrakinto tvarto vidų. Ten ir pamačiau visą kruviną, sukniubusį Juozą Gudelį...“
Senukas mirė po savaitės Kauno akademinėse klinikose, taip ir neatgavęs sąmonės. O bylos tyrimas sunkiai judėjo į priekį. Jei tuoj po skambučio policija, šį kartą iš Jurbarko, būtų atvažiavusį į sodybą, atsivežusi kinologą su šunimi, A. Varnelis būtų kaip mat sugautas. Buvo žmonių, kurie matė kaip jis iš sodybos su krepšiu per laukus patraukė miško link. O ir iš miško niekur neskubėjo. Jis dar ilgai stebėjo sodybą, matė kaip atvažiavo greitoji pagalba, o policijos taip ir nesulaukė. Patraukė pėsčiomis vėl ten, kur akys veda.
Policijai tuo laiku, kaip, beje, ir dabar, trūko degalų, tad tyrėją teko atsivežti patiems. Šis paklausinėjo vieną kitą kaimyną, užrašė jų parodymus ir bylos tyrimą sustabdė.
Paslėpė po šiaudais
Lapkričio pradžioje, apsiavęs nužudytojo Juozo Gudelio amerikoniškais batais ir su tokiu pat laikrodžiu ant rankos, A. Varnelis autobusu atvyko į Kryžkalnį. Kitos aukos nutarė ieškoti Kelmės rajone. Į tą pusę pėsčias ir patraukė. Į rajono centrą nėjo, aplenkė. Susistabdęs pravažiuojantį automobilį, kiek pavažiavo ir atsidūrė Pakražančio apylinkėje. Eidamas per Pluskių kaimą stebėjo sodybas.
Viename kieme žudiko dėmesį patraukė senutė, kuri ėjo sunkiai, pasiramščiuodama lazda. Antanas veikė pagal jau „nušlifuotą“ planą: pirmiausia įlindo į daržinę pamiegoti bei stebint kiemą įsitikinti, ar senutė gyvena viena. Iš ryto pati auka atėjo į daržinę. Pamatęs boluojančią prieblandoje skarele apsigobusią močiutės galvą, Antanas iškėlė kirvį... Lavoną nutempė į kampą ir užkasė šiaudais. Kirvį paslėpė po malkomis.
Toliau – „krata“. Įvairūs kvepalai, plaukų lakas, moteriški drabužiai, kavos malimo mašinėlė... Bufete rado butelį šampano, kurį ir išgėrė, atšvęsdamas sėkmingą eilinį nužudymą. Nenusižengė ir savo įpročiui pavalgyti aukos namuose. Užlipęs ant aukšto, prisikirto konservuotos mėsos ir kondensuoto pieno. Laimikį susimetė į rudą kelioninį krepšį, užrakino duris ir sėdęs ant dviračio išvažiavo.
Genovaitei Jurgilaitienei buvo 68 metai. Pirmiausia jos pasigedo duktė, paprastai praleidžianti pas motiną kiekvieną savaitgalį. Taip jau išėjo, kad dėl rinkimų pas motiną atvažiavo tik lapkričio 19-ąją ir nustebo, pamačiusi užrakintas duris. Gal ligoninėje? Tačiau ten jos nebuvo. Atvyko kiti giminaičiai ir nusiplūkė beieškodami senutės. Lapkričio 20-ąją surado po šiaudais. Lavonas buvo stipriais nukentėjęs nuo žiurkių – veido beveik nebuvo likę...
Šios bylos ėmėsi Kelmės kriminalistai. Jie sulaikė kelis įtariamuosius, atliko kratas ieškodami nužudytosios daiktų, tačiau viskas veltui. Nei vienas iš keturių „kandidatų“ neprisipažino ką nors nužudęs.
Kol kas visos žmogžudystės buvo tyriamos atskirai tų rajonų, kuriuose įvykdytos, kriminalistų. O spauda jau rašė apie žudiką maniaką, siaučiantį šalies kaimuose.
Atėmė mopedą
Antanas iš Kelmės rajono nuvažiavo į Telšius ir, užsukęs pas brolius Mockus, sužinojo, kad jo daiktai policijoje. Tuomet suprato, kad uodega svyla – palikęs krepšį su Kelmės rajone pagrobtais daiktais ir vėl išėjo, kur akys veda. Autobusų stotyje sėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą ir atsidūrė uostamiestyje. Tačiau šis miestas nepatiko, tad vėl leidosi per kaimus.
Lapkričio 19-ąją Antanas Varnelis „apsireiškė“ jau Šiaulių rajone. Užsukęs į kažkokią galvijų fermą, rado du darbininkus gerokai „išdžiūvusiomis“ gerklėmis. Atėjūnas padavė pinigus ir „kurjeris“ nuskuodė pirkti svaigalų. Atnešė tris butelius degtinės. Po kurio laiko A. Varnelis apsvaigo ir, palikęs sugėrovus, iškeliavo savais keliais – link Šiaulių. Kulniuodamas žvyrkeliu, pamatė sodybą. Tai buvo Raudėnų apylinkės Atonių kaime stovintis negyvenamas namas. Greitai supratęs, kad viduje nieko nėra, Antanas pabandė išimti stiklą, bet buvo per girtas – stiklas sudužo. Sodyboje nieko gero nerado, bet A. Varnelis nebuvo pratęs išeiti tuščiomis, todėl pasiėmė seną radijo imtuvą „Rosija“ ir kitus menkaverčius daiktus. Kartas nuo karto apsilankanti savo valdose šeimininkė net negalėjo tiksliai nurodyti, kokie daiktai buvo pavogti. Pateiktame policijai sąraše buvo nurodyta daug visokių smulkmenų, kurios, geriau paieškojus, atsirado.
A. Varnelis traukė žvyrkeliu toliau. Temo. Staiga, priešais sušmėžavo žmogaus figūra. Tai buvo 48 metų Steponas V., kuris kiek įkaušęs „varėsi“ namo mopedą. „...Vakare, neatsimenu kiek valandų buvo, stūmiausi mopedą keliu Raudėnai – Tryškiai. Buvo tamsu, priekyje pamačiau ateinant nepažįstamą vyriškį. Jau praėjęs pro mane, jis atsisuko ir kažkokiu daiktu kirto man per galvą – gal tris kartus, sakydamas: „Užmušiu“. Aš nugriuvau, bet greitai man pavyko atsistoti, ir ėmiau bėgti per laukus. Įbėgau pas artimiausiai gyvenančią moterį, ji man padėjo pareiti namo. Žentas nuėjo į tą vietą pasižiūrėti mopedo, bet jo nebebuvo“, – vėliau duodamas parodymus pasakojo Steponas.
Gyvybę jam išgelbėjo Klaipėdos medikai. Teko iškesti kelias operacijas, ilgai gydytis.
Kitame numeryje skaitykite:
Kaip buvo sulaikytas šaltakraujis žudikas
Genadijus SKRIPKA
