Ekonominės krizės metu dalis verslininkų susidūrė su dilema. Kas geriau? Mokėti valstybei nepakeliamus mokesčius ar laiku mokėti komerciniams bankams palūkanas.
Atrodė logiškiau atsiskaityti su užsienio valdomais bankais. Nes valstybė tarsi sava. Juk nežlugdys lietuviško verslo. Palauks. Kol praslinks krizė. Kol verslas ims atsigauti. Išmintingos valdžios palaikomas.
Tačiau tai buvo iliuzija. Verslas atsidūrė tarp dviejų vienodai kapojančių kirvių. Ir valstybinis kirvis netgi galingesnis, labiau kapojantis, šniojantis. Nes turi galingą mokesčių surinkėjų, kontroliuotojų, sekėjų ir baudėjų aparatą. Su šventuoju tikslu - verslą sutrinti. Prisidengus sakraliuoju sakiniu - visi turi mokėti mokesčius.
Ar ne išmintingiau būtų pakeisti šį sakinį kitu? Krizei tinkamesniu. Tarkime, visi, kas pajėgia mokėti mokesčius, privalo mokėti. Nes ne visi privalo valgyti žemuoges. Kai ką nuo žemuogių išberia. O ekonominių krizių metu būtent verslas labiausiai išbertas. Tačiau valdžia pasielgė su versliais žmonėmis tarsi išprotėjęs sodininkas. Ėmė kapoti obelis, žiemą nedavusias derliaus. Nors jų derlius kitą rudenį būtų gausus.
Seime, Vyriausybėje, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje pluša tiek specialistų. Turinčių aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Ir visos šios ekonomistų pajėgos nukreiptos vienam tikslui. Ne padėti lietuviškam verslui, bet jį persekioti. Ar net užsmaugti. Arba ramiai stebėti, kaip smaugia. Nors tai yra nekrofiliška ekonomika. O tokių ekonomikos specialistų joks pasaulio universitetas nerengia.
Valdžia į lietuvišką verslą ir toliau žiūri kaip į neatpažintą bacilą. Kaip kvailokas homo sovieticus į „spekuliantą". Iš anksto įsikalusi, kad jis pavojingas. Komunizmo statytojams. Nors prieš sunaikinant tą buržuazijos liekaną dar reikia išpešti kuo didesnę naudą. Apkrovus mokesčiais. Nėra jokios pagarbos tiems savo jėgomis, savo iniciatyva dar pasitikintiems valstybės piliečiams. Jokios laisvės jų viražui. Tarkime, atidėtiems mokesčių mokėjimams. Nors tai diktuoja ne sukčiavimas, o būtinybė. Diktuoja pati ekonominė krizė. Diktuoja privataus verslo socialinė atsakomybė. Už privačiose bendrovėse dirbančius žmones. Kad jie išsaugotų darbo vietas ir gautų atlyginimus. Ar lengviau būtų, jei ir šie žmonės taptų pašalpininkais?
Atrodo, visi tai supranta. Ir prokurorai, ir mokesčių inspektoriai, ir teisėjai. Nes jie irgi gyvena Lietuvoje. Bet darbo metu tie žmonės tampa sraigteliais. Kiekvienas sraigtelis, vadovaudamasis galiojančiais įstatymais, toliau mala verslininkus. Nors būtent jie tuos sraigtelius išlaiko. Ne bedarbiai. Ne pašalpininkai.
Kur tik pažvelgsi, kiekvienas valdžios sraigtelis vykdo įstatymą. Nors Seimas dar neišleido Verslo griovimo įstatymo. Net projekto neturi. Seimas neišleido Žmogaus privačios, valstybei naudingos iniciatyvos griovimo įstatymo. Tad kodėl ji visais būdais griaunama? Ta privati verslaus žmogaus iniciatyva? Tik tiek “žalinga" Lietuvai, kad lietuviškas verslas dar nori išlikti.
Redakcijos skiltis
