Daugelis ES šalių dotuoja vadinamąsias „dangaus technologijas“: geoterminį šildymą, saulės kolektorius, vėjo jėgaines. Taip kovojama su klimato kaita pasaulyje. Dalis Lietuvos mokslininkų šalies valdininkus vadina “pragaro energetikais“, kurie ateities kartoms vietoj vėjo malūnėlio paliks atominę elektrinę, rašo "Šiaulių kraštas".
Į žemę — 40 tūkstančių litų
Šiaulietis Vitalijus Kuchalskis nutarė statomame name įrengti geoterminį šildymą. Ne dėl ekologinių paskatų, o dėl to, kad nebuvo kitos alternatyvos. Galėjo rinktis: geoterminis šildymas, elektra ar malkos. Geoterminio šildymo principas, kai siurbliai ima šilumą iš aplinkos: žemės, vandens, oro — ir jį naudoja patalpoms šildyti.
„Girdėjau, kad daugelis Europos valstijų dotuoja piliečius, nusprendusius įsivesti geoterminį šildymą, todėl ir aš pasiteiravau savivaldybėje. Gal bent rengiamas koks įstatymas netolimoje ateityje, gal verta palaukti“, — sakė V. Kuchalskis. Tačiau draugiškai buvo išjuoktas, kad apie jokias kompensacijas net ir tolimoje ateityje Lietuvoje neverta nė svajoti. Verslininkas ėmėsi geoterminį šildymą rengti savo lėšomis. Geoterminio šildymo įrengimas 200 kvadratinių metrų namui, kainuoja nuo 40 000 litų.
Kada ši investicija atsipirks, nežino, mat nėra aišku, kiek brangs elektra, dujos, kietas kuras. Pasidomėjo, kad įsirengus geoterminį šildymą, už viso namo ir vandens pašildymą jis mokės iki 300 litų per mėnesį.
„Be abejo tai — labai patogi ir gamtą tausojanti šildymo sistema, bet dėl ekologijos neklosi 40 000 litų į žemę. Kas kita, jei šis būdas būtų dotuojamas“, — svarstė V. Kuchalskis.
Valdžia myli monopolininkus
Kodėl vienos šalys kompensuoja geoterminio šildymo įrengimą, kitos — ne? „Viskas labai paprasta. Lietuvoje energiją valdo du monopolininkai — skirstomieji tinklai ir “Lietuvos dujos“. Užtat labai apsimoka statyti atomines elektrines ir neleisti vėjo, saulės jėgainių, šilumos siurblių. Politinės partijos yra remiamos tų struktūrų ir atspindi jų norus“, — paaiškino Jurgis Vėgėlė, UAB “Vilpra“ projektų vadovas.
Anot J. Vėgėlės, geoterminį šildymą propaguojančios kompanijos ne kartą mėgino inicijuoti įstatymus, kad žmonėms būtų kompensuojamas aplinką tausojančių technologijų įrengimas. „Bet per tiek metų nieko nepasiekėme. Nors visas pasaulis apie tai kalba ir tai daro, nei Aplinkos nei Ūkio ministerijoje — jokio intereso. O 40 000 litų kasti žemę ne kiekvienas gali“, — kalbėjo J. Vėgėlė.
Firmos atstovas atvirai sakė: „Duodam po šilumos siurblį Seimo nariams, bet jie pasikeičia po ketverių metų, ir kas iš to?“.
Neišprusi valdžia
„Neišprususi valdžia. Visiškai užblokuoja viską“, — meta kaltinimus valdžiai mokslų daktaras Stasys Paulauskas, Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas, Strateginės savivaldos instituto direktorius.
Jis pateikia pavyzdį: jei Amerikoje gyventojas ant stogo stato 10 kW galingumo vėjo elektrinę, moka apie 40 000 JAV dolerių, o pusę sumos jam kompensuoja valstybė. Jei steigiama gamykla, kur vietoje elektros bus kinkomas vėjas, vėl valstybinės dotacijos.
Jo manymu, Seime nė viena politinė partija neužsiima atsinaujinančiais energijos šaltiniais todėl, kad toje šakoje nėra turtingų firmų, kurios ją paremtų.
O mūsų europarlamentarai Briuselyje? Ar negalėtų pajudinti šių pasauliui aktualių klausimų?
„Visi jie vienodi, — europarlamentarais nusivylęs S. Paulauskas, — Vienas pažadėjo remti vėjo energetiką, atsiunčiau medžiagą, skyrė pasimatymą, knygą “nujojo“, o paskui pradėjo šnekėti apie atominę elektrinę“.
Tikslas — žlugdyti
„Visų atsinaujinančią energetiką kuruojančių valdiškų kontorų strateginis tikslas visada buvo stabdyti ir kompromituoti šį procesą Lietuvoje. Kas sėkmingai ir įvykdyta“, — tvirtina docentas Edmundas Žilinskas, UAB “Saulės energija“ direktorius.
Anot E. Žilinsko, visi per šešiolika metų teikti jo projektai buvo šimtu procentų sužlugdyti. „Jei kreipiesi tiesiai į Briuselį — viskas gerai. Tačiau Briuselis sutinka finansuoti, jei Lietuva parems bent keliais procentais. Bet Lietuva projektus žlugdo brutaliausiais metodais. Ir tai ne žodžiai, tai yra faktas. Projektų patvirtintų — nulis“, — pasakojo E. Žilinskas.
Europoje atsinaujinantys energetikos šaltiniai subsidijuojami. Įvairiose šalyse veikia skirtingi kompensacijos mechanizmai. Pavyzdžiui, Danija skiria 110 eurų kompensaciją už vieno saulės kolektoriaus metro įrengimą. Vokietijoje iki 50 procentų kompensuojamas ir pats kolektorius, ir jo įrengimas.
„Žinoma, jokia valdžia nenori duoti pinigų, bet duoda. O pas mus svarstoma taip: kiek gausiu į kišenę, ir ar atsipirks tai mano kadencijos metu... Tokia energetika, deja, per ketverius metus neatsiperka“, — paprastas priežastis įvardija E. Žilinskas.
Kompensacija? O iš ko?
„Kompensacija? O iš ko? Juk viskas kompensuojama iš biudžeto, — aiškina Juozapas Romualdas Jarmokas, Energijos taupymo programos direkcijos vadovas. Valdininko koziris: jei vieniems kompensuosime vėjo jėgainių, saulės kolektorių, šilumos siurblių įrengimą, kitiems pabrangs elektros energija.
J.R.Jarmokas priminė: dabar skaičiuojama atominės elektros energijos savikaina — 7-8 centai, šiluminių elektrinių — 16 centų už kilovatvalandę. Vėjo jėgainių pagaminta energija iš vėjo jėgainių turėtojų superkama po 20-22 centus už kilovatvalandę. O skirtumas turi būti padengiamas iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Paklaustas, ar į tarifą neįskaičiuojamos lėšos, išleistos sveikatos apsaugai, ar nerūpi aplinkos tarša, vaikų ateitis, J.R. Jarmokas atsakė: „O čia sunku ir paskaičiuoti“.
Anot valdininko, kol kas nėra ekonominių galimybių jokiems kompensaciniams mechanizmams. „Kad Lietuva būtų Danija — aš suprantu, o dabar — ne tas laikas“.
Sovietiniai skaičiavimo tarifai
„Dėl tokių spekuliacijų kainomis, jie visi melagiai“, — kontrargumentuoja daktaras S. Paulauskas. Jo teigimu, nuo sovietmečio laikų į elektros energijos kainą buvo įskaičiuojamos tik tiesioginės sąnaudos: branduolinis kuras, eksploatacinės išlaidos ir darbininkų alga. Todėl deklaruojama atominės energijos kaina (6,5 centai už kWh) — esą būdinga sovietmečiui ir kitoms postkomunistinėms šalims. Europos Sąjunga rekomenduoja darniąją skaičiavimo metodiką.
„Jei paskaičiuotume, kiek milijonų skirta atominės elektrinės uždarymui ( ji bus uždarinėjama 40 metų) ir atliekų saugojimui ( 400 metų Lietuvoje bus saugomas atominis kuras), gautume visai kitokį tarifą“, — šiurpino S. Paulauskas. Jo žiniomis, paskaičiavus darniąja metodika, atominėje elektrinėje pagaminta kilovatvalandė realiai kainuotų 72 centus.
„Bet “juodieji energetikai“ neprisileidžia tos metodologijos“, — sako mokslininkas. “Juodaisiais energetikais“ jis vadina visus valdininkus, kuriems nerūpi, ar ateities kartos norės gyventi tokioje žemėje.
Seime, pristatant Nacionalinės energetikos strategiją, S. Paulauskas teigia Seimo narių atvirai klausęs: „Aš po Kalėdų eglute savo vaikams dedu vėjo malūnėlį. O jūs ką? Atominę elektrinę?“
Pragaro nuostoliai matuojami trilijonais
UNESCO duomenimis naftos ir jos produktų naudojimo per vienus metus sukeltų padarinių žala aplinkai prilyginama 1000-800 milijardų JAV dolerių. Europos Komisijos ir Tarpvalstybinės klimato kaitos komisijos vertinimu klimato atšilimo sukelti nuostoliai 1990-2100metais vertinami 74 trilijonais eurų.
Nijolė Koskienė
