Netylant kalboms apie Lietuvos įvaizdį, norėtųsi paklausti – o koks tas Lietuvos įvaizdis šiandien? Kuo garsėjame pasaulyje ir, ar garsiai nuskambėję, visada paliekame gerą įspūdį apie mūsų šalį?
Kaip Lietuvą mato pasaulis?
Marketingo ekspertas ir bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas Lietuvos įvaizdį pasaulyje prilygino „čipsų“ lentynai kaimo parduotuvėlėje.
„Kaimo parduotuvėlėje nuomonė apie „čipsų“ lentyną priklauso nuo to, koks paskutinis traškučių tiekėjas buvo čia apsilankęs. Kitaip tariant, Lietuvoje nėra tikslingos įvaizdžio formavimo politikos, todėl galima teigti, kad įvaizdį žmonės susiformuoja pagal tai, ką girdėjo paskutinį kartą“.
Anot pašnekovo, žmonės, išgirdę Melo Gibsono pasisakymą apie aštriadančius lietuvius su beisbolo lazdomis, galvoja, kad Lietuva – aštriadančių lietuvių kraštas. Nugirdę apie tai, kad viena iš lietuvaičių buvo Silvio Berlusconi meilužė, žmonės mano, kad Lietuva – gražių moterų kraštas, o jei Linas Kleiza gerai „įdeda“ į krepšį, laiko mus krepšininkų kraštu.
Lietuvių istorikas Alfredas Bumblauskas pabrėžė, kad garsumo sampratų gali būti įvairiausių. Juokas apie tai, kad Lietuvoje per mėnesį parduodama 300 beisbolo lazdų ir tik dvi pirštinės – iliustruoja tik vieną Lietuvos pusę.
Lietuvos istorijos reikšmingumas
Galime atsigręžti į istoriją ir pabandyti suvokti, kas mes iš tikrųjų esame ir kas nuveikta reikšmingo. „ Griūnant komunizmo imperijai, Lietuva suvaidino nors ir nedidelį, bet reikšmingą vaidmenį pasauliniu mastu. Tokie įvykiai, kaip Baltijos kelias, kovo 11 d., sausio 13 d., laikomi išskirtiniu Lietuvos ženklu. Lietuva tuo metu buvo ryškiausia lyderė tarp Baltijos šalių, politinėje erdvėje, turbūt, geriausiai ir atrodėme“.
M. Lapinskas kaip reikšmingiausią Lietuvos „pasižymėjimą“ pasauliniu mastu taip pat įvardijo Lietuvos laisvės atkūrimo istoriją. „Išsivadavimo iš Sovietinio jungo įvykiai tebėra gyvi pasauliniame kontekste. Tai, kas vedė mus pirmyn tuomet, tai, kodėl mes tai darėme, tas noras būti savimi ir siekti geresnio gyvenimo, tas materialinio gėrio atsisakymas vardan gyvenimo „kaip norime“ - visa tai gyva iki šiol“.
Pasak jo, Sovietų Sąjungos žlugimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas yra tikrai svarbesni įvykiai nei lietuvių krepšininkų iškovota trečia vieta Barselonos olimpiadoje. Ir pergalė krepšinyje tikrai nepatenka į daugumos pasaulio šalių vadovėlius.
Marketingo ekspertas pabrėžė, kad tinkamo įvaizdžio formavimui svarbiausia neužsidaryti lietuviškame kiaute. „Lietuvis vidury nakties pažadintas galėtų pasakyti, kas yra krepšinio kombinacija kaip du kart du. O krepšinis tikrai nėra populiariausia sporto šaka pasaulyje“. Pašnekovo nuomone, ieškant Lietuvos išskirtinumo, krepšininkus, gražias merginas ir skaniausią alų vertėtų atidėti į šalį ir derėtų pradėti ieškoti, kokiose srityse Lietuva gali „įsiausti į tą pasaulinį kultūrų audeklą“.
Įvaizdžio formavimo subtilybės
Prie Lietuvos įvaizdžio formavimo prisideda daug kas: tiek tarptautinėje arenoje veikiantys politikai, tiek Lietuvos žmonės, tiek ekonomika, produktai, paslaugos, tiek atvykstantys iš kitų šalių žmonės, kurie, pamatę, kaip ir kas Lietuvoje yra, vėliau papasakoja apie tai kitiems.
M. Lapinskas pabrėžė, kad suvaldyti įvaizdį ir įduoti žmonėms į lūpas vieningą žinią, labai sudėtinga. Jo manymu, įvaizdį formuoti vertėtų nuo verslo ir politikos, kuriems tą vieningą žinią suformuoti ir paskleisti yra paprasčiau.
„Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos įvaizdis mums draugiškose šalyse. Pakako Lietuvai išreikšti solidarumą su gruzinų tauta, mūsų valstybės vadovams nuvažiuoti ten kelis kartus, paviešinti lietuvių su Gruzijos vėliavėlėmis nuotraukas, kaip per trumpą laiką susiformavo nuoširdžios, drąsios, sąžiningos tautos įvaizdis“, – pasakojo „Brandscape“ vadovas.
Pasak A. Bumblausko, Vilnius ne vieną kartą tapo reikšmingas plačiam pokomunistinės erdvės regionui, kuris ieško savo vietos naujoje Europoje. Tačiau mums svarbu tai, kaip mes patys suprantame Lietuvą.
Lietuviškumo samprata
Istorikas akcentavo, kad žmonės, kurie gimė ir augo Lietuvoje, yra viena, o lietuviakalbė lietuvių tauta – kas kita.
„Jei Česlovą Milošą laikysime Lietuvos žmogumi, mes tikrai turėsime kuo didžiuotis, nes tai įspūdingas poetikos meistras, vienintelis tikras Nobelio premijos laureatas, kuris, gaudamas Nobelio premiją, kalbėjo apie tai, kaip gera yra gimti tokiame mažame krašte, kaip Lietuva, kaip gera yra įgyti išsilavinimą Vilniaus universitete, kaip gera prisiminti į šiaurės miškus nublokštą italų baroko miestą“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Pasak pašnekovo, visada reikia pradėti nuo mūsų tapatybės klausimo ir to, kas mes norime būti ir kokius praeities paveldo turtus laikome savais.
„Vilnius – kaip žydų kultūros centras, yra pasaulinio garso miestas. Laikydami Lietuvos žydus savais, mes didžiuosimės turėdami tokį kultūros centrą. Per daug nespjaudami į lenkų pusę, mes didžiuosimės tuo, kad Vilniaus universitetas išugdė tokius lenkų kultūros dainius, kaip Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis. Tikriausiai labiausiai cituojamas ir prisimenamas poetas iš Lietuvos ir yra A. Mickevičius“.
Lietuviakalbė lietuvių tauta yra labai jauna – jai tik apie 100 metų, todėl kol kas ji neturėjo pakankamai laiko įsiveržti į aukščiausias pasaulio panoramas.
„Pamažu M. K. Čiurlionis tampa atpažįstamu Lietuvos kultūros ženklu, bet apmaudu, kad mes puikiai žinome, jog jis kūrė fenomenalius dalykus, bet per mažai apie tai kalbame. Mums svarbu turėti, bet nemąstome, ką mums tai reiškia“, – svarstė istorikas.
Idėjos tinkamai neišnaudojamos
Pašnekovas apgailestavo, kad Lietuva nėra gerai atpažįstama pasaulyje. „Vienas čekų veikėjas yra pasakęs, kad Lietuva – tai „šalis prie Prahos“. Labai gaila, kad kai bandai sakyti, kad Lietuva – tai „šalis prie Vilniaus“, tai ir Vilniaus niekas nežino“. Čia pat istorikas prisiminė pirmo pasaulinio karo metu išleistą P. Veberio knygą „Vilnius – užmirštas meno miestas“.
„Deja, Vilnius neatrastas ir šiandien. Neišnaudota nei tūkstantmečio, nei Europos kultūros sostinės idėja. Šios idėjos griuvo, ne esame maži ir turime daug agresyvių vidutinybių“.
A. Bumblauskas papasakojo apie skurdžių Europos pakraščių fenomeną, kai žmonės per anksti susikuria nuosavybės sistemą ir neturi kuo tą nuosavybę pripildyti. Materialinis skurdas perauga į dvasinį, kai lietuviui užtenka tik kelių paprastų dalykų – „Žalgirio“, alaus, sodybos ir pirtelės. „Iš viso to gimsta skurdoka, nepoetiška, nefilosofiška Lietuva“.
Neigiami žygdarbiai skamba garsiau
Pasak M. Lapinsko, neigiami dalykai idealistinius tempia į apačią: „Lietuvos tikrovė nėra pati gražiausia – turime ir korupciją, ir nesąžiningų žmonių, ir bendrą gyventojų skurdą“.
Blogais darbais ir įvykiais išgarsėti visada lengviau. Vertėtų prisiminti, kaip vieną gražiausių Rembranto paveikslų „Danaja“ 1985 metais lietuvis Bronius Maigys supjaustė peiliu ir apipylė sieros rūgštimi.
„Šio kūrinio grožį dabar mažai kas pamena, bet apie tai, kad kažkoks išprotėjęs lietuvis sunaikino šedevrą, yra girdėjęs daugelis“, – pabrėžė A. Bumblauskas.
Kaip apginti lietuvio savigarbą?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas paaiškino, kad yra labai svarbu, ką žmonės galvoja apie save prieš susidurdami su prieštaringu, galbūt net neigiamu jų tautos vertinimu. „Lietuvoje dar tik kuriasi savigarbos pagrindai ir, jei žmogus asmeniškai jaučiasi nusižeminęs, neigiama aplinkinių šalių nuomonė gali dar labiau jį nusmukdyti“, – teigė jis.
Anot psichoanalitiko, savigarbos pagrindas sukuriamas šeimoje: „Jei žmogus užaugo save gerbiančioje šeimoje, jis išsaugos tą savigarbą bet kokiomis sąlygomis. Asmeniškai kiekvienas žmogus turi bandyti savo sugebėjimų išnaudojimu ir vertybių žinojimu išlaikyti savo padėtį ir išsaugoti gerą nuomonę apie save“.
Pašnekovas prisiminė, kad Vakarų Europa irgi ne visada buvo sėkminga. Ankščiau tiek prancūzai, tiek švedai laikė save nepilnaverčiais. Su laiku viskas keitėsi ir čia yra tik kelių kartų klausimas.
A. Bumblausko nuomone, lietuviai turi vystyti humanitariką – mąstymą, kuris yra žmogaus veiklos prasmė ir visuomenės gerovės garantas. Lietuvos bėda tame, kad diskusijų apie tai pas mus beveik nėra.
Geram įvaizdžiui reikia pastangų
Anot M. Lapinsko, pragmatiškumu ir vienadienės naudos gaudymu pasaulyje įvaizdžio nesuformuosi.
„Žmonės, kuriuos mes atpažįstame, prekės, kurias mes įsimename, remiasi pamatinėmis vertybėmis. Būtent savo vertybinio stuburo turėjimas padėtų Lietuvą išsiskirti iš kitų šalių“, – įsitikinęs marketingo specialistas.
Pašnekovo nuomone, formuoti įvaizdį reikėtų pradėti nuo verslo – jau dabar kuriamas Lietuvos, kaip paslaugų centro ar inovatyvių technologijų šalies paveikslas. Tokia strategija pritrauktų investicijas ir būtų pasiekta maksimali nauda, juk versle mažiau žmonių, su kuriais reikia tartis.
Rytų europiečių idealizmas, ne toks stiprus, kaip materializmas, galėtų būti ta savybe, kuria Lietuva galėtų įrodyti esanti išskirtinė. „Laimi tie, kurie turi savybių, kurias gali išreikšti, o pralaimi tie, kurie apskritai jokių savybių neturi“, – tvirtino M. Lapinskas.
A. Bumblausko manymu, normalios, kuklios Europietiškos valstybės įvaizdžio Lietuvai pakaktų. „Mums nereikia stebinti Niujorkų ir Tokijų, užtenka to, kad gerai save pozicionuotume su kaimynais ir neužmirštumėme, kokie mes buvome, kokie esame ir koks yra mūsų istorinis paveldas“.
Ar Lietuva pasauliui įdomi?
Marketingo ekspertas patikino, kad tokia Lietuva, kokia yra dabar, vidutiniam europiečiui yra neįdomi ir jis turi apie ją tokią pat ryškią nuomonę, kaip lietuvis apie Moldovą.
„Savaime nė vienas daiktas įdomus nebūna. Įdomų jį padaro tie, kurie jį pardavinėja. Lietuva galėtų tapti įdomia, jei mūsų žmonės ir politikai nebijotų būti savimi ir nesigręžiotų į tai, kas ir ką pasakys“.
Be politikų ir pačių žmonių pastangų, kurie turėtų atskleisti įdomiausias Lietuvos savybes, surengti lietuvišką diskusiją ir mintis nukreipti teigiama kryptimi, sudominti pasaulį neįmanoma.
„Tačiau paradoksalu ir tai, kad šalies įvaizdis geriausiai susiformuoja tada, kai apie jį negalvoji. Tiesiai einant savo keliu, tas įvaizdis pats ir susikuria“, – šyptelėjo M. Lapinskas.
„Turbūt mums ir nereikia bandymų kažką suplanuoti“, – svarstė A. Bumblauskas.
„Čia kaip publicistas ir filosofas Arvydas Juozaitis yra pasakęs - „Reikia genijaus“. Gal ir reikia, bet juk nesukursi tu jo mėgintuvėlyje. Reikia ne genijaus, o suteikti sąlygas kurti ir būti tokia valstybe, kurioje talentai yra atpažįstami ir gerbiami“.
