Iš Lietuvos pabėgęs legendinis nusikaltėlis liko tik tautiečių legendose ir teatro pjesėje.
Kai 1933-iųjų metų birželį pabėgęs iš Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo Stepas Rickus apvogė Tverų (Rietavo seniūnija) kleboną, rugpjūtį apiplėšė Žydų liaudies banką, o rugsėjį – nužudė Šakynos (Šiaulių r.) kleboną Juozapatą Barzdžių, policija ėmė eiti jo pėdsakais. Supratęs, kad kilpa veržiasi, S. Rickus nutarė nebeerzinti likimo ir sprukti į užsienį.
1933 metų spalio 15-ąją Katyčiuose, Klaipėdos krašte šiauriau Pagėgių, S. Rickų sustabdė autonominės policijos vachmistras. Paprašytas pateikti dokumentus, S. Rickus metėsi bėgti, o vachmistro užsidegimą vytis sustabdė šūviais į jo pusę.
Spalio 18-ąją S. Rickų dar kartą matė Katyčiuose, o jau spalio 29-ąją įvyko legendinės S. Rickaus gaudynės Biržų apylinkėse prie Latvijos sienos.
Plėšiką išdavė mergina
1933 metų spalio 29-ąją, apie dešimtą valandą ryto, teistas, policijai gerai žinomas Jurgis Baltinis lydėjo Joaną Petronaitę iš Radviliškio Nemunėlio į Latvelių kaimą. Pėdindama vieškeliu porelė sutiko jauną vyrą. Tas pasisveikinęs Jurgio ėmė teirautis, kur Germaniškio apylinkėse saugiausia nelegaliai pereiti Lietuvos ir Latvijos sieną. J. Baltinis sutiko padėti – pasiūlė palaukti Leitiškių kaime esančioje jo sodyboje ir nupasakojo, kaip ją rasti. Palydėjęs merginą J. Baltinis pažadėjo negaišdamas pareiti namo ir parodyti saugų kelią.
„Taip pasikalbėjus, nepažįstamasis nuėjo į upę kryptimi Baltinio namų ir tuomet man Baltinis pasakė, jog nepažįstamasis esąs Stepas Ričkus, kuris yra policijos ieškomas kaipo plėšikas ir kad jis su Ričkumi yra 1931 metais kartu sėdėję Šiaulių kalėjime“, – vėliau policijai paliudijo J. Petronaitė.
Paliudijo jau po valandos, nes vos J. Baltinis merginą palydėjo, ši negaišdama nukūrė į policiją ir įskundė plepųjį J. Baltinį bei įtartinąjį jo svečią.
Paspruko policijai iš panosės
S. Rickus jau buvo žinomas plėšikas – legenda, todėl 1933 metų lapkritį „Lietuvos žinios“ vaizdžiai aprašė, kas nutiko toliau:
„Sekmadienį, spalių mėn. 29 d., Nemunėlio-Radviliškio policijai buvo panešta, kad pas tūlą Baltinį J., Leitiškių sodžiuj, užėjęs įtartinas tipas, galimas daiktas, kad Rickus. Tuojau N. Radviliškio nuovados viršininkas dar su dviem policininkais sėdo į automobilį ir išvažiavo patikrinti, nes nuo N. Radviliškio iki Leitiškių tėra keli kilometrai. Kely sutiko į N. Radviliškį beeinantį ir patį J. Baltinį, policijai gerai žinomą žmogų, pas kurį dažnai prisituri visuomenės tvarkai ir ramybei pavojingi žmonės – aferistai ir plėšikai. Baltinis, paklaustas policijos, „kas pas tamstą yra atėjęs“, atsakęs – „Niekas. Buvau tik sutikęs kely nepažįstamą žmogų, kuris klausė kelio į Suostus“. Tačiau policija jam nepatikėjo ir važiavo persitikrinti. Per keliasdešimt metrų nuo Baltinio namų automobilis sustojo ir tuo momentu policija pastebėjo be palto ir be kepurės iš kiemo į lauką išbėgantį žmogų. Policija sušuko „Stok!“, tačiau bėglys dar pagreitino tempą ir policija, jį vydamosi, atidengė smarkią ugnį į bėglį. Bėglys atsigręžė ir paleido keletą taiklių šūvių į bėgančius policininkus, kuriems beliko tik kristi ant žemės gelbėjant savo gyvybę, o piktasis žmogus dūmė į priekį. Atsigavusi policija traukė paskui plėšiką. Susirado tuojau ir daugiau piliečių bei šaulių, kurie skubėjo policijai į pagalbą suimti atkaklų nepažįstamąjį. Bėglys pribėgo Nemunėlį, kuris skiria Latviją nuo Lietuvos, tačiau į vandenį nesimetė, o pasileido vėl į Lietuvos pusę ir dingo miškelyje.“
Gausybė melagingų pranešimų
1933–1934 metais policija ne kartą gavo pranešimus, kad apylinkėse tikrai esąs pastebėtas legendinis plėšikas. Pasak vienų, jis tik paprašęs užrūkyti, kitų – esą paklausęs, „kokiai tu priguli partijai“. Baugesnieji prisiekinėjo matę, kaip S. Rickus dairęsis ką pavogus ar net pamiškėje lindęs į išsikastą urvą – taigi pranešimai priklausė nuo pranešėjo baimės ir vaizduotės.
Iš pradžių policininkai strimgalviais mesdavosi tikrinti informacijos, bet kaskart nieko nepešus jų entuziazmas aušo.
Informacinis dienraštis „ABC“ 1933 metais šaipėsi, kad „žmonėms pranešus, policija sugavo du Ricku, o kokie keturi pabėgo“.
1933-iųjų rudenį „Lietuvos žinios“ parašė, kad Šiauliuose sulaikytas girtas jaunas kaunietis Kazys Reimeris nuovadoje išplūdo policininkus. Pamatęs, kad keiksmais policininkų neišgąsdino, jis pareiškė esąs plėšikas S. Rickus. Toks eilinio chuligano poelgis rodo, kad S. Rickus tuo metu jau buvo tapęs blogio simboliu, šalies nusikaltėlių fantomu, net kažkuo daugiau nei savo šlovės metais Kaune buvo Henrikas Daktaras.
Tapo net pjesės veikėju
Juk H. Daktaru bent jau dramaturgai nesidomėjo, o 1934 metais literatas Stasys Žemaitis parašė pjesę „Rickus – garsus Lietuvos plėšikas“. Joje autorius šaiposi iš perdėtų legendų bei žmonių paikų baimių. Komiški Lietuvos kaimo tamsuolius pašiepiantys personažai rodomi nuolat besidairantys artėjančio S. Rickaus, svarstantys, kaip pasirodęs jis visus nuskriausiąs, ir dėl menko bruzdesio puolantys slėptis po... stalu.
Legendos apie plėšiką sklido „sugedusio telefono“ principu. Kone kiekvieną neatskleistą sunkų nusikaltimą žmonės priskirdavo S. Rickui. Vieni puikavosi tariama pažintimi su legendiniu plėšiku, kiti S. Rickumi gąsdino vaikus, treti vaizdžiai perpasakodavo legendas apie atseit nežmonišką šio plėšiko jėgą bei gudrumą. Štai prie Sedos jis, girdi, nutraukęs antrankių grandinę ir apvertęs vežimą su visu policininku. Pasak kito pasakojimo, S. Rickus vienas pats Šiauliuose išsvaidęs būrį pareigūnų. O trečioji legenda tikina, kad apšaudomas Biržų policininkų S. Rickus esą užšokęs ant pievoje besiganančio arklio, spustelėjęs kulnais, privertęs peršokti Nemunėlį ir greičiau už kulką nurūkęs link Rygos.
Grasino nušauti brolį
Kai kuriose vietovėse S. Rickus net lygintas su Tadu Blinda. Pasakojama, kad įsibrovęs pas varguolius ir neradęs turto, S. Rickus pats sušelpęs vargšus iš didžturčių atimtais pinigais. Tai vargu ar tiesa, nes S. Rickus buvo šykštus beširdis – net giminėms pinigų nedalino, o tik skolino nedideles sumas.
S. Rickų policijai objektyviai apibūdino jo 17 metų pusseserė Juzė Valteraitė iš Užvenčio valsčiaus. Tardoma 1933 metais ji paliudijo, kaip S. Rickus dėl pinigų vos nenušovė savo brolio:
„Tada Rickus atsidarė savo storą piniginę (portmonė) ir padavė man popierinį banknotą. Aš greitai įsidėjau jį kišenin. Ryte pamačiau, kad tai buvo [neįskaitoma] litų banknotas, visai naujas. Aš už tai jį pabučiavau, padėkojau. Rickus pasakė, kad šį kartą jis daugiau neturįs ir duosiąs daugiau kitą kartą. Pasakojo, kad jis esąs labai piktas ant savo tėvų ir brolių. Pykstąs už kokius tai pinigus. Sakė, kad kartą jis važiavo motociklu ar dviračiu ir sutikęs savo brolį Klemą Rickų, kurį norėjęs nušauti, bet tas puolęs ant kelių, išsiprašęs dovanoti. Tada Steponas Rickus tik sudavęs keletą kartų ir nuvažiavęs. Jis pasakė, kad yra išbėgęs iš kalėjimo ir dabar slapstosi. Sakė, kad ligi rudens gerai pašienausiąs, o paskui bėgsiąs į Vokietiją. (...) Rickus pasakojo, kad jis plėšia žmones, kur tik jam geriau pasiseka ir kur jis jaučia, kad yra pinigų. Kitokių daiktų neimąs, tik pinigų.“
Gyvenimo pabaiga nežinoma
Bene paskutinė legenda byloja, jog 1933-iųjų rudenį sėkmingai perėjęs sieną S. Rickus per Lenkiją pasiekęs Vokietiją, o ten radęs veiklą pagal pašaukimą – apsivilkęs rudą uniformą ir įstojęs į hitlerininkų – Ernsto Remo SA smogikų – gretas. Kas nutikę toliau – legendos skiriasi. Pasak vienos, hitlerininkai už nusikaltimus Vokietijoje S. Rickų numarinę Buchenvaldo konclageryje. Pasak kitos legendos, „memelenderiu Štefanu Rickumi“ virtęs S. Rickus karo metais su vokiška uniforma šaudęs žydus, kol gėdingai nustipęs iš šalčio ir bado kažkur prie Stalingrado...
S. Stasaitis
