Apie konfliktą bei nemalonią evakuacijos situaciją, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja aviacijos ekspertas, ilgametis pilotas Kęstutis Zagreckas ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius.
Po išlaipinimo jums iš pradžių buvo pasakyta, kad su dokumentais gali būti kažkas negerai, vėliau užsiminta apie galimą neblaivumą, o galiausiai, Gedimino Žiemelio aviakompanijų grupei priklausančios įmonės atstovė teigė, kad esą užsiminėte apie sprogmenį. Kaip pakomentuotumėte visą šią įvykių seką ir ką, jūsų nuomone, svarbu žinoti apie šią situaciją?
M. Laurinavičius: Komentuoti labai paprasta – tai yra Gedimino Žiemelio ir jo atstovės, kurie surengė visą šią operaciją, šmeižtas ir tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti mano garbę ir orumą, dėl kurios aš tikrai rimtai svarstau kreiptis į teismą, nes nieko panašaus nebuvo.
Geriausias įrodymas, kad nieko panašaus nebuvo, yra tas, kad visą oficialią informaciją apie tai, kas įvyko, turi Lietuvos Užsienio reikalų ministerija.
Konkrečiai, kai tik aš išėjau iš oro uosto, kai jau mane išlydėjo, ten reikėjo dar gerokai palaukti, kol atsirado žmogus, kuris galėtų mane išleisti, nes oro uostas jau nedirbo. Kai tik išėjau, prie manęs jau buvo Lietuvos konsulas Kaire, ponas Pakalnis, kuris prieš tai, ieškodamas manęs, kalbėjosi su oro uosto pareigūnais.
Visą informaciją, jeigu būtų buvęs bet koks incidentas, jis būtų turėjęs. Mano blaivumą, tariamą neblaivumą, jis irgi tikrai galėjo įvertinti, visa ta informacija yra oficiali.
Čia nėra taip, kad aš paprašiau savo draugo, kad jis man paliudytų. Čia yra oficialus Lietuvos atstovas, kuris buvo su manimi, jis tikrai viską gali paliudyti.
Ministrai Budrys ir Šakalienė labai greitai sureagavo į šią situaciją. Kiek teko girdėti, jums skambino aiškintis. Kaip jūs galėtumėte pakomentuoti tą Lietuvos dėmesį, tai, kad jums skubėjo pagelbėti, kad galėtumėte saugiai grįžti į Lietuvą?
M. Laurinavičius: Šiuo atveju aš esu tikrai dėkingas, bet pirmiausia turiu pasakyti, kad aš didžiuojuosi Lietuvos valstybe – čia nėra asmeninė padėka. Aš didžiuojuosi Lietuvos valstybe, kad tai, kas buvo viešai sakoma, jog mes padėsime kiekvienam Lietuvos piliečiui, šiuo atveju buvo tikrai ne žodžiai, o darbai.
Netgi girdėjau, kad Krašto apsaugos ministrė bandė sustabdyti tą lėktuvą, kuris jau turėjo kilti – nepavyko, bet tikrai tikiu, kad ji tą darė. Ponas Budrys man skambino bene vienas pirmųjų, kai aš dar buvau oro uoste, dar net negalėjau išeiti. Kaip minėjau, man reikėjo laukti, kol kas nors ateis ir patvirtins tuos pasus, juos patikrins.
Tai jis dar skambino man į oro uostą, o gal jau buvau išėjęs, bet iš esmės, vienas pirmųjų. Apie Lietuvos reakciją aš jau ir „Facebook“ viską surašiau. Tų institucijų, kurios dalyvavo – pirmiausia Krašto apsaugos ministerija, ministrė Šakalienė, tada Užsienio reikalų ministerija su visais diplomatais, kuriuos jau paminėjau ir dar daugybės nepaminėjau, ministras Budrys, ir Lietuvos kariuomenė – jų reakcija yra absoliučiai pavyzdinė.
Čia ne todėl, kad tai susiję su manimi, bet tiesiog reakcija į tokią situaciją, nutikusią Lietuvos piliečiui, yra absoliučiai pavyzdinė.
Kol kai kurios institucijos rūpinosi jūsų saugiu pargabenimu į Lietuvą, čia taip pat netrūko diskusijų. Buvęs Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis kritikavo situaciją, teigdamas nesuprantantis, kodėl pasirinkta „Avia Solutions Group“ ir kodėl evakuacija iš Jordanijos finansuota mokesčių mokėtojų lėšomis. Kai kurie ekspertai lygino su Vokietijos pavyzdžiu, kur žmonės buvo evakuojami, bet už tai turėjo susimokėti. Kaip vertinate tokius pasisakymus ir įvairius situacijos vertinimus?
M. Laurinavičius: Čia yra Lietuvos valstybės pasirinkimas, kokį būdą jie pasirinko. Aš turėjau labai daug kritikos pačiai evakuacijos operacijai – čia kalbama ne apie mane, o apie visų tų beveik 100 žmonių evakuacijos operaciją.
Tos kritikos turėjau labai daug ir jos neatsisakau ir dabar. Tai, ką sakiau apie savo padėkas ir įvertinimą, kad viskas buvo idealiai suorganizuota, kalbėjau apie tai, kas nutiko su manimi ir apie mano evakuacijos operaciją po to.
Kas vyko prieš tai – tos kritikos neatsisakau, manau, kad ateityje apie tai pasakysiu ir daugiau. Ta detalė, kad buvo pasirinkta Gedimino Žiemelio bendrovė, yra tik viena iš daugelio detalių, kuri rodo, kad Nacionalinis krizių valdymo centras, kuris tuo užsiėmė ir turėjo užsiimti, deja, virto krizių kūrimo centru.
Vyriausybė sako, kad evakuacijai pasirinkimas yra labai mažas ir kad mažai ką galima pasamdyti, ypač pargabenti lietuvius į tokias zonas, kur jau vyksta kažkokie konfliktai, kariniai veiksmai. Ką jūs galėtumėte apie tai pasakyti?
K. Zagreckas: Galiu patvirtinti, kad tai yra sudėtingas skrydis. Tai yra, ne tai, kad į karo zoną skrendama, nes Akaba yra Egipte. Bet į tą regioną skristi, suorganizuoti specialų užsakomąjį skrydį nėra taip paprasta, todėl, kad į to skrydžio organizavimą yra įjungiama labai daug tarnybų ir reikia gauti labai daug leidimų, suderinimų ir panašiai, ypač į tą zoną.
Aš Lietuvos žinioms minėjau tokį epizodą, bet kai man reikėjo skristi iš Delio į Tel Avivą, tai buvo privatus skrydis, lėktuvas buvo pervaromas iš Kinijos, bet tam, kad atskristi privačiu lėktuvu į Izraelį, reikalinga gauti specialų leidimą.
Aš nekalbu apie tai, ką kitos tarnybos darė aplinkui mane ir derino tuos visus planus, aptarnavimus, išleidimus, įleidimus ir panašiai, bet orlaivio vadas, pavyzdžiui, turėjo irgi užpildyti specialias formas internetu atitinkamoms tarnyboms Izraelyje.
Tada prieš išskrendant turi paskambinti toms pačioms tarnyboms ir pasakyti, kad tu konkrečiai šiuo reisu išskrendi konkrečią valandą į Izraelį. Po to, kadangi skrydis per Egiptą – tiesiai tuo laiku nebuvo galima skristi, nes per Siriją niekas neskraidė – įeinant iš Egipto, tu turi atitinkamu radijo dažniu, kurį žinai tik tu, patvirtinti savo tapatybę, pakartoti tą informaciją, kurią buvai parašęs internetu, kad jie atpažintų tave, kad tai esi tas asmuo, kuris turi ryšį, ir tada tik gauni leidimą kirsti valstybinę sieną.
Aš šiuo metu dirbu su tokiomis kompanijomis, kurios organizuoja panašius sudėtingus skrydžius. Jos neturi savo lėktuvų, bet organizuoja. To skrydžio organizavimas užima labai daug pastangų, ir yra atskiros kompanijos, kurios, be abejo, kainuoja, bet jos jau turi savus protokolus, savus ryšius, savus niuansus, ir tą dalyką organizuoja.
Aš taip įsivaizduoju, kad ir Krizių valdymo centrui tai nėra taip paprasta rasti kompaniją, kuri užsiimtų visa ta organizacija, nes Krizių valdymo centras nėra aviacijos specialistas – jie telegramų nesiuntinėja, neskambina ir nerašinėja nieko. Jie užsako paslaugą, o kažkas turi ją įvykdyti, bet paslauga yra tikrai sudėtinga tokiais atvejais.
Aš įsivaizduoju, kad aviakompanijos įsiskaičiuoja riziką, ar apsimoka už tuos pinigus siųsti lėktuvą, ar neapsimoka, nes ir šiaip, pagal tvarkaraštį skraidančios kompanijos turi atitinkamą lėktuvų skaičių, atitinkamą pilotų skaičių, kurie operuoja būtent tą tvarkaraštį, kad išskirti atskirą lėktuvą.
Yra kompanijos, kurios užsakomuosius reisus vykdo ir jų laukia, bet to reiso įvykdymas, organizavimas užima laiko. Galbūt viena kompanija per tris dienas galėtų viską suorganizuoti, o gal kitai kompanijai reikia savaitės ar dviejų. Ir, be abejo, čia jau renkasi užsakovas, kiek mokėti ir kaip tą suorganizuoti.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
