2002-ieji praėjo prokurorams bevežiojant parodymus duodančius Dainių Skačkauską, Virginijų Baltušį ir Vaidą Blinkevičių po nusikaltimų padarymų vietas ir fiksuojant jų parodymus.
Pradėjus duoti parodymus Dainiui Skačkauskui, Panevėžio rajono apylinkėse vienas po kito buvo iškasti 7 dingusių asmenų palaikai. Tie kasinėjimai nebuvo tokie paprasti. Kartais net iškasus daugelį duobių nepavykdavo rasti lavono. Tekdavo kasti metras po metro, kol būdavo surandami jau gerokai apirę palaikai. Vėliau kasinėjimai buvo atidėti pavasariui, nes beieškant nusikaltimų pėdsakų atėjo žiema.
Dar vienas lavonas jau 2002-ųjų pradžioje buvo ištrauktas iš Dubulių tvenkinio. D. Skačkauskui parodžius, lede buvo iškirstos dvi eketės, per vieną jų ištraukta metalinė statinė, o joje rastos žmogaus kūno liekanos. Buvo aišku, kad tai savų nužudyto Sauliaus Janonio palaikai. Vėliau tai patvirtino ir ekspertai.
Nužudytas policijos informatorius
Dar kartą prie Dubulių tvenkinio kriminalistai atvažiavo gegužės 28-ąją. Tą dieną narai iš vandens ištraukė dar vieną statinę, kurioje buvo Vaido Kavaliausko lavono liekanos.
Manoma, kad V. Kavaliauskas buvo nužudytas, nes žinojo, kas nužudė Panevėžio apygardos prokurorą Gintautą Sereiką, taip pat žinojo, kas sudegino prokuroro Romualdo Valiulio statomą namą (kaip tik prie šio namo padegėjų jau buvo prisikasęs G. Sereika).
Matyt, V. Kavaliauskas buvo nužudytas apie 1999 metus, tad jo kūnas buvo smarkiai suiręs, ir tik atlikus kelias ekspertizes buvo neabejotinai nustatyta asmenybė. V. Kavaliauską jo motina pasilaidojo tik 2002-ųjų gruodį.
V. Kavaliauskas nebuvo spėjęs „pasižymėti“ tarp nusikaltėlių, tačiau policijai buvo žinomas. Jis įtartas svetimo turto sunaikinimu, o vėliau policijai suteikė vertingos informacijos, todėl net buvo atleistas nuo atsakomybės.
Paskutinis mohikanas
Tą pačią dieną, kai iš vandens buvo ištraukti S. Janonio palaikai, pareigūnai sulaikė ir paskutinį mohikaną – Audrių Andrušaitį. Jis slėpėsi viename Gražinos gatvės namo dviejų kambarių bute, išsinuomotame per tarpininkus. Butas, kuriame gyveno „tulpinis“, buvo visai netoli jo tikrųjų namų, kuriuose jis gyveno su žmona ir sūnumis.
Matėsi, kad pogrindininko gyvenimas nelengvas – A. Andrušaitis buvo labai sulysęs, užsiželdinęs ilgą barzdą. Tad net ir pažįstami sutikę jį gatvėje vargiai būtų pažinę. Sulaikomas A. Andrušatis nesipriešino, o savo priklausymą „tulpiniams“ paneigė.
A. Vertelkos skundai
Savo kaltės nepripažino ir Algimantas Vertelka. Jis nuolat rašė skundus – skundė prokurorus, teismams skundėsi, kad esąs nepagrįstai sulaikytas.
„Esu sveikas, savo sveikatai ar gyvybei nežadu kelti jokių pavojų. Nuo teisėsaugos pareigūnų nežadu nei slapstytis, nei bėgti“, – ironiškai šypsodamasis viename iš teismų kalbėjo A. Vertelka. Jis tikino dar kelios savaitės iki suėmimo žinojęs, ką pasakė dabar pareigūnams talkinantis D. Skačkauskas, tačiau nebėgęs ir nesislėpęs, nes esąs absoliučiai nekaltas.
Ta pačia veido išraiška A. Vertelka išklausė ir teismo nutartį, kad jo kaltės įrodymai yra pakankamas pagrindas skirti griežčiausią kardomąją priemonę.
Mėginimas nusižudyti
Visai netikėtai palūžo tas, kuris savo bendrams buvo sakęs, kad nepakėlus tardymų ir negalint ištylėti reikėtų nusižudyti.
Tardant visi „tulpiniai“ buvo išsklaidyti po skirtingas ikalinimo įstaigas. A. Vertelka daugiausia laiko praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o D. Skačkauskas buvo vežiojamas po policijos komisariatų areštines.
Tai irgi buvo tardymo psichologijos dalis. Tuo laiku policijos areštinės (sovietmečiu vadintos KPZ („kamera predvaritelnovo zakliučenija“) – ikiteisminio sulaikymo kamera) dar ir buvo tokios kaip sovietmečiu. Gultai, kampe „paraša“ (kibiras atlikti gamtiniams reikalams), čia pat bakelis su geriamu vandeniu. Taip bandyta parodyti D. Skačkauskui, kad gyvenimas už grotų bus panašus į pragarą. Ir dar beveik kiekvienoje areštinėje tarp sėdinčiųjų buvo ir informatorių – tie irgi bandė paveikti tardomąjį.
V. Baltušis laiką tarp tardymų leido Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Maždaug po poros mėnesių nuo sulaikymo jis iš paklodžių nusivijo kilpą ir bandė pasikarti. V. Baltušis sėdėjo ne vienas, bet pasinaudojo keliomis minutėmis, kai jo kameros draugą išvedė pasivaikščioti. Kai kontrolieriai nukabino „tulpinį“, šis jau buvo praradęs sąmonę ir nebekvėpavo. Teko daryti dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą, o po to suimtasis buvo skubiai nugabentas į ligoninę. V. Baltušį pavyko atgaivinti. Po to jis buvo ypač atidžiai stebimas, perkeltas į vienutę, kurioje vietoj įprastos stebėjimo akutės buvo įstatytas šarvuotas langas. Jis ir dar kartą po mėnesio bandė persirėžti venas – tiesa, manoma, kad tą kartą taip jis tik bandė pagąsdinti pareigūnus. O šie V. Baltušį spaudė įvairiais būdais.
Sugraudino ašaros
Kalbama, kad palaužti V. Baltušį padėjo psichologinės atakos. Kurį laiką jam vis kartota, kad jei nepapasakosiąs teisybės apie „tulpinius“, jo žmona Erika ir abu jo vaikai bus suimti, laikomi pusbadžiu ir nuolat tardomi. Ir banditui pagailo mylimos žmonos ir vaikų... Žudydamas kitų žmonų vyrus, „tulpinių“ vadas kartodavo, kad nieko baisaus joms neatsitiksią – pažliumbsiančios ir „išsilaižysiančios“. O štai savosios ašaros sugraudino žiauraus bandito širdį. Ko gero, jam reikėjo išsikalbėti ir dėl kamuojančių košmarų.
Ir 2002-ųjų gegužę V. Baltušis prakalbo. Palūžęs pasakojo apie visus padarytus nusikaltimus, rodė vietas, kur buvo deginami ar užkasti lavonai, kur stovėdavo pasalose, kaip sekdavo. Ir iki smulkmenų pasakojo, kaip žudydavo...
Neišlaikė nervai
Visą 2002-ųjų vasarą V. Baltušis ir D. Skačkauskas buvo vežiojami po Panevėžio apylinkes, jų parodymai visą laiką buvo filmuojami. Kai kurie iš šių vaizdų pateko į televizijos ekranus, juos matė tie, kurie lankėsi teismo posėdžiuose.
Kartais V. Baltušis suisterikuodavo. Pavyzdžiui, atvestas prie Sergejaus Piskunovo sodo namelio, V. Baltušis parodė vietas, kur laukė pasaloje, tačiau kai pareigūnai atvėrė sodo vartelius, „tulpinių“ vadas į vidų nėjo. „Aš negaliu eiti į vidų, negaliu, negaliu!..“ – rėkė V. Baltušis.
Vien lengvinančios aplinkybės
O netrukus teisėsauga pasiekė dar vieną pergalę – liepos mėnesį prisipažinimą parašė ir parodymus ėmė duoti Valdas Blinkevičius. Šis Blinkės ir Valdišiaus pravardėmis žinomas nusikaltėlis papasakojo apie prokuroro Gintauto Sereikos nužudymą. Būtent Blinkė Arūnui Varnui paliepė nužudyti G. Sereiką.
Apie prokuroro nužudymą ir jo žudiko teismą rašyta 18-ojoje ir 19-ojoje ciklo apie „tulpinius“ dalyse. Priminsime, kad A. Varnui teismas skyrė tik 11 metų laisvės atėmimo bausmę.
A. Varnas buvo teisiamas ne Panevėžyje, o Šiaulių apygardos teisme – dėl objektyvumo. Buvo nesunku pastebėti, jog teisme A. Varnas su advokatu tarėsi tik dėl vieno – kad nebūtų įrodyta, jog jis žinojo šaunąs į prokurorą, mat tokiu atveju grėsė kalėjimas iki gyvos galvos. Ir A. Varnas sukosi – teisme pareiškė V. Blinkevičiaus esą net nepaklausęs, dėl ko reikia nušauti jam parodytą vyrą. Negana to, nužudyti žmogų jis sutikęs esą be užmokesčio. Tokia nesąmone gali patikėti nebent paskutinis kvailys. Na, dar Lietuvos teismas. Ir teismas patikėjo A. Varno žodžiais.
Burbtelėjęs: „Atsiprašau visų“, teisiamasis pridūrė, esą jis besigailintis. Teismas ir vėl patikėjo, nors iš šalies atrodė, kad A. Varnas gailisi ne dėl įvykdyto nusikaltimo, o tik dėl to, kad įkliuvo. Vis dėlto atgaila buvo pripažinta lengvinančia aplinkybe, o sunkinančiųjų išvis nerasta.
Kitame numeryje:
Seime buvo priimtas A. Vertelkos įstatymas
Žilvinas VIZGIRDA
