Panevėžio apygardos teismas atmetė vieno iš brolių Visockų, nuteistų už pasipriešinimą policijai, skundą ir paliko galioti Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį. Tad kitam broliui, ko gero, teks atsiprašyti vyresniojo patrulio, matant mažamečiam sūnėnui nušovusio jų šunį.
Skubėjo gesinti šeimyninio konflikto
Ši „šuniška istorija“ nutiko vėlų 2009 metų balandžio 17-osios vakarą Biržuose, J. Bielinio gatvės 1-ojo namo kieme. Senieji biržiečiai šį namą tebevadina „baltąja vaistine“, nors dar Smetonos laikų buvusios vaistinės vietoje jau seniai įrengti savivaldybės socialiniai būstai. Tokie butai, kaip žinia, suteikiami ne patiems tvarkingiausiems, ramiausiems piliečiams, tad dažni policijos apsilankymai šiuose remonto prašyte besiprašančiuose „apartamentuose“ nieko nestebina.
Tą vakarą Biržų rajono policijos vyresnysis patrulis Edmundas Čirbulėnas ir patrulis Marius Zajarskas į „baltąją vaistinę“ tarnybiniu automobiliu „Škoda Oktavia“ atvyko, kai komisariato budėtojai telefonu gavo informaciją, jog viename šio namo bute įsiliepsnojęs brolių Visockų šeimyninis konfliktas.
Bet policijos automobiliui įriedėjus į kiemą aplinkui viešpatavo ramuma, o čia cigaretę rūkantis Modestas Visockas (24 m.) iš automobilio išlipusį vyresnįjį patrulį patikino, kad jokio konflikto nebuvo ir nėra. Šalia sukiojosi ir kūdikio besilaukianti M. Visocko gyvenimo draugė Kristina, o kiek tolėliau trypinėjo ir tą dieną savo gimtadienį švenčiantis to šeimos subuvimo „kaltininkas“ – mažametis M. Visocko sesers Rasos sūnus.
Džeris pasimaišė ne laiku
Nors jau buvo šiek tiek po vienuoliktos vakaro, policininkas E. Čirbulėnas nusprendė pats įsitikinti, ar bute tikrai viskas gerai, ir žengė į vidų. Štai tuo metu įvykių sūkuryje ir atsidūrė tos nakties auka tapęs Visockų numylėtinis – į vilkšunį panašus mišrūnas, vardu Džeris.
Broliai Visockai vėliau teigė, esą policininkas pats šunį išleidęs iš kambario, kai įeidamas pravėręs duris, o E. Čirbulėnas tvirtino, kad palaidas šuo jau bėgiojo kieme ir jį užpuolė visiškai netikėtai.
Modestas tvirtina įspėjęs patrulį, jog bute yra šuo, o pareigūnai vėliau teigė, kad tai jis ir kurstė šunį pulti. Esą tik todėl E. Čirbulėnas išsitraukęs tarnybinį ginklą ir nėščios moters bei vaiko akyse šovęs į nebe pirmos jaunystės keturkojį. Tas dar sugebėjo įbėgti į butą ir nusibaigė kito brolio, Manto Visocko (29 m.), akivaizdoje.
„Baltosios vaistinės“ įnamių teigimu, štai tada ir prasidėjęs tikrasis konfliktas, nes esą su ašaromis akyse, nesulaikydamas keiksmažodžių, Modestas Visockas puolė pareigūną – už ką šis nušovęs jų šunį?! Tada vyresnysis patrulis E. Čirbulėnas išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė pernelyg agresyviam Modestui į akis dujų. Jų teko ir šalia esančiai nėščiai moteriai.
Į kivirčą įsitraukė ir į kiemą išbėgęs Mantas Visockas. Jis nesirinkdamas žodžių taip pat keikė uniformuotuosius, tad irgi gavo ašarinių dujų.
Vėliau nei Mantas, nei Modestas neneigė, jog sūnėno gimtadienio proga buvo ištuštinę kelis „bambalius“ alaus, bet jų emocijas esą labiau nei išgertas alus pakaitinusi daug metų auginto šuns žūtis.
Akis už akį ar dujos į akis?
Policininkai teigė, kad galiausiai broliai Visockai savo įniršį išliejo ant jų tarnybinio automobilio – gerokai aplamdė ledo grąžtu bei lietvamzdžiu. Savo ruožtu įvykio liudininkė Kristina įsitikinusi, kad tuo metu Modestas bei Mantas jau ašaroję nuo dujų.
Šiaip ar taip, Biržų rajono apylinkės teismas pripažino, kad šiuo išpuoliu policijos „Škodai“ padaryta 1370 litų žala ir broliai Visockai turės ją atlyginti.
Daugelis „baltosios vaistinės“ gyventojų įsitikinę, kad tą vėlyvą vakarą konfliktą kieme sukėlė būtent patrulių ekipažas. Vis dėlto policijos komisariate atliktas tarnybinis patikrinimas jokios saviškių kaltės neįžvelgė.
Policininkus palaikė ir Biržų rajono apylinkės teismas. Jis nustatė, kad to incidento metu broliai Visockai, būdami girti ir veikdami kaip bendrininkai, iškeikė policijos pareigūnus, grasino panaudoti fizinį smurtą, o užpjudydami šunimi, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams. Teismas konstatavo, kad „tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje“ įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais „pademonstravę nepagarbą aplinkiniams“, broliai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Tiesa, kai kurie iš tų „aplinkinių“ tuoj po šių įvykių bandė atkreipti vietos žiniasklaidos dėmesį į, jų nuomone, neteisėtus policininkų veiksmus.
(Ne)užtarnauto atpildo metas
Apylinkės teismo nuosprendžiu Mantas Visockas, subendrinus su ankstesnėmis bausmėmis, gavo 1 metus, 2 mėnesių ir 20 dienų nelaisvės ir buvo suimtas teismo salėje. Nuteistasis privalės sumokėti ir 650 litų baudą.
Įpėdinio jau susilaukusiam Modestui Visockui teismas skyrė pusantrų metų laisvės atėmimo, bet bausmės vykdymą atidėjo tokiam pat laikotarpiui. Jaunasis tėvelis taip pat turės visuomenės labui nemokamai atidirbti 40 valandų, be to – atsiprašyti policijos pareigūnų.
Manto Visocko apeliacinio skundo Panevėžio apygardos teismas nepatenkino. Modesto Visocko moteris „Akistatai“ teigė, kad vyras jau pavargęs bylinėtis su pareigūnais ir rasti teisybės nebesitikįs, o ar su tuo susitaikys ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje „kelialapio“ į pataisos namus laukiantis jo brolis Mantas, ji nežinanti. Samdytis brangiai kainuojančio advokato Mantas Visockas neišgali, o visuomeniniais pagrindais anksčiau jam padėjęs teisininkas jau iškėlė baltą vėliavą.
Pikti liežuviai plaka, kad tai ne vienintelė tuose kraštuose su teisėsauga vienaip ar kitaip susijusi „šuniška istorija“. Į jų verpetus įsukti paprasti piliečiai beveik visuomet lieka paspirtų keturkojų vietoje.
Taigi pritaikius jau klasikiniu tapusį posakį „Kas gali paneigti?“, galima pašmaikštauti, jog ir kitų šunų šeimininkams teismų sprendimu gali tekti ištarti: „Atsiprašau, kad nušovėte mano šunį...“
Remigijus RAINYS
