„Duonos ir žaidimų“ – šia iš senovės Romos mūsų laikus pasiekusia išmintimi vadovaujasi ne tik televizijos laidų kūrėjai, bet ir tokias tautos linksminimo subtilybes neblogai išmanantys politikai bei pramogų pasaulio atstovai.
Bet tuomet, kai žaidimai peržengia moralės ribas, o duona gali tekti maitintis kalėjimo kameroje, senolių išmintis „netikėtai“ pasimiršta ir, atėjus laikui prisiimti atsakomybę už savo „žygdarbius“, situacija keičiasi lyg mostelėjus burtų lazdele.
Dar neseniai spaudos antraštės smerkė vagyste įtariamos daininkės Irmos Jurgelevičiūtės nuodėmes, o po poros savaičių žinoma atlikėja jau krykštavo pokalbių laidose ir toliau mėgavosi dėmesiu. Laimutis Pinkevičius po garsiai nuskambėjusių verslo nemalonumų anaiptol neskubėjo trauktis iš žurnalų viršelių ir net retkarčiais visuomenę pasiekdavusius žinios apie atlyginimų nesulaukusius jo darbuotojus ar nukentėjusias įmones netemdė skaisčios populiarumo saulės.
Įrodymas, kad tauta lengva ranka atleidžia nuodėmes, gali būti Artūro Zuoko politinė karjera: po garsiosios abonento bylos praėjus vos porai metų, šis politikas triumfuodamas grįžta prie valdžios vairo. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Ar visuomenė jau nustojo ieškoti skirtumų tarp juoda ir balta?
Politinių skandalų ištakos: A. Paulausko tvora ir R. Pakso apkalta
Sociologė Rasa Ališauskienė, paklausta, ką tokios skandalingos istorijos sako apie besikeičiančias visuomenės vertybes ir požiūrį į jas, kalbėjo: „Skandalų ir įvarių neigiamų pavyzdžių yra daug, tad žmonės jau ima nebekreipti dėmesio, nebelaiko to jokiu išskirtiniu dalyku. Pokyčių pradžia galėtumėme laikyti kokius 1992-1993 metus, tuomet įvyko patys pirmieji skandalai, palietę atskirus politikus. Viena skandalingiausių ano meto istorijų buvo apie Artūro Paulausko tvorą, bet tokie atvejai tuomet buvo vienetiniai ir žmonės į tai reaguodavo kaip į kažkokį išskirtinį dalyką.“
Pašnekovės teigimu, situacijos išskirtinumas buvo tas, kad žmogus, kuris patekdavo į kokį nors skandalą, buvo laikomas kitokiu. „Kriterijai, kuriais remdamiesi žmonės vertino politikus, būdavo tokie: sąžiningumas ir profesionalumas. Kai žiniasklaidoje nebūdavo jokių triukšmų, natūraliai atrodė, kad dauguma valdžioje esančių žmonių yra sąžiningi ir profesionalūs, tad vienas ar keli, kurie atkreipdavo į save dėmesį kokiais nors negerais darbais, iš tiesų atrodydavo kitokie.“
Kalbėdama apie laikotarpį, kuomet politinį pasaulį krėtę skandalai tapo įvaizdžio kūrimo įrankiu, specialistė prisiminė atstatydinto prezidento Rolando Pakso istoriją: „Vienas iš ryškiausių lūžio taškų buvo R. Pakso apkaltos skandalas, nes tuomet į viešumą pasipylė labai daug neigiamos informacijos, tiek apie patį politiką, tiek iš jo paties. Žmonės pasidalijo į stovyklas.“ Moters teigimu, būtent po R. Paksui įvykdytos apkaltos Lietuvoje prasidėjo tikra politinių skandalų era ir nebeliko nė vieno nors kiek žinomesnio žmogaus, apie kurį nebūtų paviešinta kokios nors negiamos informacijos.
Kai „antiherojai“ tampa herojais
Apie tai, kas trukdo tautai atskirti pelus nuo grūdų, R. Ališauskienė sakė: „Psichologai pastebi, kad tokiose situacijose atsiranda tam tikro selektyvumo: tie žmonės, kuriems patinka tam tikras herojus, apie jį neigiamos informacijos nebepriima, atsiranda sąmokslo teorija, kad dėl visko kalti priešininkai, konkurentai ir pan.“
Anot sociologės, neigiama informacija ignoruojama net tais atvejais, kai yra įrodymų ir įsigalioja teismo sprendimai – valdžios institucijos apkaltinamos korupcija. „Neigiamo trukšmo atsiranda labai daug, bet tuo pačiu veikia ir savotiškia paraleliniai pasauliai: žmonės gyvena savo gyvenimą, o vadinamosios „žvaigždės“ – savo. Žiniasklaida tampa tarpininku, jungiančiu šias plotmes ir tuomet prasideda tarsi tam tikras realybės šou,“ – kalbėjo specialistė.
„Neigiamų herojų“ egzistavimas leidžia visuomenei ne tik girdėti tik patinkančius dalykus, bet tokių „precedentų“ buvimas tampa proga pateisinti savo neteiktinus poelgius. Ar gali lengvai nuplaunamos „žvaigždžių“ nuodėmės paskatinti sekti jų pavyzdžiu? „Vertybių tyrimai Lietuvoje atliekami jau senokai ir visuomet buvo pastebimas tam tikras sąmonės susidvejinimas. Pagal steroetipus ar visuomenei priimtas normas, tokie dalykai, kaip vagystės, melavimas, kyšininkavimas, korupcija – smerkiami, bet kai žmogus sąžiningai prisipažįsta, kad toks poelgis atneštų jam naudos, tai septyni iš dešimties respondentų teigia, kad siekdami užsibrėžto tikslo, kyšį duotų.“
Vieną sakau, kitą darau
Pasak sociologės, dažnai garsiai sakoma, kad tokie poelgiai yra blogai, griauna valstybės pamatus ir panašiai, bet dažnas, gavęs galimybę troleibuse nepirkti bilieto – pasinaudoja, tokios pat dviprasmikos moralinės nuostatos taikomos ir kontrabandai.
„Žinoma, nereikia galvoti, kad šie dalykai atsirado iš niekur, jie visuomet egzistavo, bet nereikia pamiršti, kad dažnai nuo tam tikrų poelgių žmogų sulaiko pasekmių baimė. Juk nevagiame dažnai ne dėl to, kad tai negražu, bet todėl, kad bijome būti pagauti. Jeigu įrodoma, kad koks nors žinomas žmogus iš tikrųjų padarė ką nors blogo ir jam pavyko išlipti iš balos sausam, tai parodo, kad kai kuriuos dalykus galima apeiti ir tarsi nebelieka jokių stabdžių,“ – kalbėjo sociologė.
Nekaltumas – nebeegzistuoja?
R. Ališauskienės teigimu, kalbant apie šiuolaikinės žiniasklaidos ir visuomenės santykius, viena ryškiausiai pastebimų tendencijų – nebeegzistuojanti nekaltumo prezumpcija. „Kilus kokiam nors skandalui, net jei žmogaus kaltė nėra įrodyta, labai dažnai visuomenės akyse jis jau nuteisiamas. Frazę „Greičiausiai įtariamas“ žmonės priima kaip kaltės įrodymą. Daugeliu atvejų, net jei įrodoma, kad jokio nusikaltimo padaryta nebuvo, žmonės vis tiek dažniau prisimena faktą, kad kažkas su tuo politiku, šou verslo atstovu ar kitu žmogumi buvo negerai. Juk žmonės dažniausiai neseka visos istorijos ar juo labiau dažnai nesigilina į smulkiausias detales, o tiesiog atkreipia dėmesį į jiems pateikiamą informaciją.“
Prisiminus visuomenėje didelio atgarsio sulaukusias Seimo nario Antano Nedzinsko vestuves, o tiksliau bandymą įtikinti būsimus rinkėjus, kad politikas tikrai vedė, tampa akivaizdu, kad kuriant savo įvaizdį pasitelkiamos net tik visos įprastos priemonės, bet ir manipuliuojama tokiomis vertybėmis, kaip šeima. „Ne visasada būna aišku, kas kuo manipuliuoja: politikas žiniasklaida ar žiniasklaida visuomene? Tai buvo labai pigi reklama. Klausimas kyla, kodėl ši istorija tokia įdomi žmonėms? Jeigu tai būtų žinia, į kurią žiniasklaida nekreiptų dėmesio, tai nebūtų tapę kelių televizijos laidų tema. Kita vertus, jei vsuomenė nesidomėtų, nebūtų noro ir imtis tokių viešųjų ryšių akcijų,“ – sakė sociologė.
Išrinktieji – viuomenės veidrodis
Daug dėmesio sulaukė ir Seimo narys Andrius Šedžius po to, kai paviešino savo romantiškus santykius su aštuoniolikmete gimnaziste Monika. Nors tokia draugystė konservatyvumu pasižyminčioje Lietuvos visuomenėje lyg ir turėtų būti vertinama neigiamai, sociologės teigimu, ne visuomet žmonės mąsto taip, kaip mėgsta deklaruoti: „Jei atidžiau pažvelgsime į mūsų lietuvišką kaimą, pamatysime, kad ten žmonės negyvena taip „konservatyviai“, kaip kad deklaruoja kalbėdami apie vertybes, tad tokiose istorijose daugelis įžvelgia savo gyvenimo realijas ir neskuba smerkti.“
Pašnekovės teigimu, žmonės tarsi tik įsitikina, kad skandalo herojus šiuo atveju yra toks, pat kaip jie. „Žinoma, tokiu atveju net labaiu smerkiama gali būti mergina, kad, neva, tuoktis nori dėl pinigų, bet juk visuomenėje mėgstama sakyti, kad moterys ieškosi turtingų vyrų, tad ir šis atvejis kaip ir neturėtų stebinti,“ – sakė R. Ališauskienė.
Apie tai, ar galima teikti, kad televizijos programa atspindi žiūrovo veidą, pašnekovė sakė: „Ji jį formuoja: žmogui rodoma tai, ką jis nori matyti, o kita vertus, jei jam kažkokia informacija nepateikiama, vadinasi jis jos negauna. Paklausa formuoja pasiūlą ir kitokio pobūdžio televizijos laidoms sunku patekti į eterį, nes tauta tokių dalykų neįpratusi matyti ir nebežiūri, o kai nebežiūri, tai ir neberodo.“
