Kazkoks bandymas burti is kavos tirsciu...

Kalbant apie mūsų šviesuolius, kurie prisidėjo prie Lietuvos rusifikavimo stabdymo, negalima nepaminėti prof. Kazimiero Baršausko, kuris, vadovaudamas KPI, daug pastangų padėjo, kad išugdytų savus lietuviškus inžinierius ir tuo užkirstų kelią rusų specialistų atvykimui.Manau, tuo metu buvo labai svarbu, kad mūsiškiai ėmėsi vadovauti statyboms, augančiai pramonei.

komunisteliai gal ir stumde kazkokias zymes, bet tam tikra renome Lietuvai sukure partizanai.

Nieko naujo.

Geras straipsnis, Dekoju p.Arunui

Autorius bando įrodyti, kad Lietuvą nuo atėjūnų išsaugojo vietiniai komunistai, o ne partizanai. Tai perdėm melagingas teiginys. Tekste minimas LTSR pramonės vystymo planas turėjo priešingą, nei teigiama, poveikį šalies rusifikacijai. 1. Stambių įmonių steigimas mažesniuose miestuose lėmė kitataučių anklavų sukūrimą, kuris jau negatyviai atsiliepė ir dar atsilieps Lietuvos vientisumui, nes ten gyvenantys kitataučiai neketina integruotis į lietuvišką bendruomenę. To kaip tik ir siekia dabartinė Rusija visais būdais kovodama su tautiečių asimiliacija. Dideliuose miestuose anklavo sukūrimas sunkiai įmanomas, kitataučiai turi daugiau galimybių valstybinėje tarnybo kur lojalumas yra svarbus karjeros požiūriu. 2. Visa demografinė ir kadrų politika buvo nukreipta į kolonizavimą, kompartija tam nesipriešino, o nuosekliai ją realizavimą. 1962 m. kovą atvykau į Klaipedą, kad įsidarbinti žvejybos laivyne. Prie kadrų skyriaus kabojo apie 20 jam reikalingų specialistų sąrašas. Mano išsilavinimas leido dirbti bent pagal tris iš jų. Kadrų skyriuje, vos išgirdę lietuvių kalba pateiktą klausimą, man pareiškė, kad laivyne nėra nei vienos vakansijos. Patekęs į kariuomenę daugelyje Rusijos miestų mačiau skelbimus, kad Lietuvoje reikalingi įvairių specialybių eilinių darbininkų darbuotojai, kurie nedelsiant aprūpinami butais. Tokiu būdu Klaipėdos prekyba, paštas, visos laivyno įmonės buvo sukompletuotos atėjūnais iš atokiausių Rusijos provincijų, kurie gavo butus senamiestyje, sukvietė gausias savo gimines. 3. Iš pirmų lupų žinau, kad imigraciją į Lietuvą trikdė tik gandai apie "miško brolius" viešpataujančius net sostinėje. Dėl to Lietuvoje likdavo, arba atvykdavo, mažai sovietinės armijos karininikų- jie mėgo "Pribaltiką" , bet rinkosi ramesnę Ryga ir Taliną, kitus mūsų sesių miestus. Jokiu būdu netvirtinu, kad visi atvykėliai nepageidautini Lietuvos piliečiai. Dauguma jų dori žmonės, kartu su lietuviais kuria geresnį gyvenimą mūsų bendroje šalyje. Deja tenka konstatuoti, kad yra ir kitokių. Straipsnis sovietinius imigrantus pateikia kaip nelaimę, tiek pat ksenofobinis kaip ir tolimas nuo realybės. Reikia ieškoti santarvės, o ne ieškoti priešų - visais atvejais mūsų laukia tas pats likimas, istorijos juk neatsuksi.

Partizanai aktyviai veikė iki 1950 metų. Turi būti kita kita versija?

Negiedokit ditirambu koloborantui AMB. Kad i Lietuva neprivaziavo kitatauciu, aciu Lietuvos partizanams. Prisiminkit Opsrutus Vilkaviskio rajone.

Pailsėk, pailsėk. Čia tau ne komiksų vartymas:D.
Geras straipsnis. Beje Ignots priekaištaudamas dėl Latvijos ir Estijos gyventojų statistikos galėtų įvertinti ir tai, kad Baltijos vokiečiai negalėjo sudaryti didelės gyventojų skaičiaus dalies, nes tai buvo arba žemvaldžiai arba inteligentijos atstovai. Nė vienų, nė kitų daug nebūna.
Kažin ar iš autoriaus pusės korektiška lyginti karo, trėmimų ir to sukeltos emigracijos su dabartine emigracija. Anie nuostoliai didele dalimi tikrai buvo negrįžtami. Dabartinius dar bent teoriškai įmanoma atstatyti, nes dalis emigravusių, ekonominei padėčiai gerėjant, gal ir sugrįš arba bent investuos Lietuvoje.

Pavargau skaitydama šį straipsnį, kažkoks citatų ir biografinių ištraukų kratinys, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Beje, taip ir neradau paties autoriaus nuomonės šiuo klausimu, o gal jis to klausė mūsų, skaitytojų? Tikriausia.