Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvos generalinei prokuratūrai vadovavo net penki prokurorai. Visi jie savo postus paliko anksčiau nei buvo numatyta įstatymuose – neišdirbę visos kadencijos.
Prokuratūra privalo objektyviai ir skaidriai ginti ir saugoti teisinės valstybės principus, siekti, kad būtų užtikrintos kiekvieno žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau kiekviena prie valstybės vairo stojusi partija, nors ir akcentuodama, jog kandidatas į generalinio prokuroro postą renkamas pagal kompetenciją, visada stengėsi turėti sau lojalų žmogų, kuris gintų būtent valdančiųjų interesus. Nepaklusus ar neįtikus valdančiajai daugumai, buvo keičiami įstatymai ir šitaip generaliniams prokurorams tekdavo palikti postą. Iš visų penkių generalinių prokurorų tik Kazys Pėdnyčia išdrįso apsiginti. Tiesa, į darbą jis grąžintas nebuvo, bet bent jau prisiteisė piniginę kompensaciją.
Nuolatiniai konfliktai su politikais
Pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru tapo Artūras Paulauskas. 1990 metais, tuoj po nepriklausomybės paskelbimo, V. Landsbergiui buvo rekomenduotas jaunas prokuroras, vienas tų „nepriklausomų ir galinčių padėti jaunai valstybei”.
A. Paulauskui vadovaujant Generalinei prokuratūrai, 1993 metais įvyko pakaunės savanorių maištas, buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolę, didžiuosiuose miestuose kilo reketo ir žmogžudysčių banga.
„Politikų supratimas apie prokuratūrą labai vienpusiškas – „prokuratūra turi tarnauti politikai“. Visą laiką, jeigu tik bandydavome imtis konkrečių veiksmų, buvo kertama per pirštus. Susidurdavome su bandymais slopinti prokurorų iniciatyvą, – prieš keletą metų A. Paulauskas sakė žurnalistams. – Pasikeitus valdančiajai daugumai, iškildavo ir generalinio prokuroro klausimas. Būdavo keičiami įstatymai, koreguojama generalinio prokuroro skyrimo tvarka, kad jį būtų galima lengviau pakeisti kitu”.
Tai ne tušti žodžiai – tą A. Paulauskas pajuto savu kailiu. Po 5 metų darbo jam teko palikti generalinio postą. Vėliau, kai generaliniu prokuroru jau dirbo V. Nikitinas, A. Paulauskas grįžo į Generalinę prokuratūrą. Tą kartą – pavaduotoju.
Tačiau po metų A. Paulauskui teko ieškotis darbo kitur. Nutaręs užsiimti advokato praktika, A. Paulauskas ilgai negavo licencijos. „Ją gavau tik tuomet, kai tuometinis Seimo narys Aloyzas Sakalas privertė viešai pasiaiškinti teisingumo ministrą“, – prisiminė buvęs generalinis prokuroras.
Iš Aukščiausiojo Teismo – į apylinkės
Nuo 1995 metų sausio iki 1997 metų balandžio, į valdžią atėjus Lietuvos demokratinei darbo partijai, Generalinei prokuratūrai vadovauti buvo paskirtas teisėjas Vladas Nikitinas. Į generalinio prokuroro postą jis buvo pakviestas iš Aukščiausiojo Teismo. Visuomenėje V. Nikitinas buvo gerai žinomas, nes buvo vienas iš teisėjų kolegijos narių, skyrusių mirties bausmę „Vilniaus brigados” vadeivai Borisui Dekanidzei.
V. Nikitinui teko sunkus laikotarpis. Po pakilimo valstybės gyvenimas buvo pradėjęs ristis žemyn – griuvo bankai, vyko privatizacijos procesas, žemės reforma. „Ir kaip tik tuo metu naujais įstatymais iš prokuratūros buvo atimta bendrosios įstatymų priežiūros funkcija, ir susidariusios teisinės kontrolės spragos laikotarpiu padarytus pažeidimus prokuratūra šalina iki šiol”, – prieš keletą metų yra sakęs V. Nikitinas.
Oficiali priežastis, dėl kurios V. Nikitinui teko palikti postą, kaip ir kitų – buvo pakeista generalinio prokuroro skyrimo tvarka.
Buvusiam generaliniam prokurorui darbas atsirado tik žemiausios pakopos teisme. Teisėjo karjerą V. Nikitinas vėl turėjo pradėti nuo žemiausio laiptelio – apylinkės teismo. Dabar jis yra Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas.
Atleistas pažeidus Konstituciją
Kazys Pėdnyčia generaliniu prokuroru buvo paskirtas 1997 metų balandžio pradžioje. Tuo metu tokio pareigūno kadencija buvo 7 metai. Tačiau K. Pėdnyčia iš pareigų buvo atleistas praėjus šiek tiek daugiau nei 3 metams. Tuo metu Seimas priėmė prezidento Valdo Adamkaus ir Socialdemokratų frakcijos inicijuotas Prokuratūros įstatymo pakeitimo pataisas, taigi nuo 2000-ųjų metų lapkričio 28 dienos buvo pakeista generalinio prokuroro skyrimo tvarka. Pagal ją šį pareigūną skiria ir atleidžia prezidentas Seimo pritarimu. Tad pagal senąją tvarką konservatorių Seimo paskirtas K. Pėdnyčia automatiškai tapo laikinuoju generaliniu prokuroru.
2000 metų gruodžio viduryje prezidentas V. Adamkus paskyrė naują žmogų – į generalinio prokuroro kėdę sėdo Antanas Klimavičius.
Daugelio politikų nuomone, K. Pėdnyčia buvo „kišeniniu” prokuroru, bet ir tai nepadėjo jam išsaugoti posto.
K. Pėdnyčios vadovavimo Generalinei prokuratūrai metu nuskambėjo keletas bylų, kurios, kaip spėta, dėl politinio spaudimo buvo vilkinamos arba, priešingai, nutrauktos per neįtikėtinai trumpą laiką. Štai kad ir konservatorių Vyriausybės finansų ministro Rolando Matiliausko byla stebėtinai greitai buvo nutraukta, neradus įkalčių, o panaši ekspremjero Adolfo Šleževičiaus byla, vilkinta keletą metų, baigėsi visišku fiasko.
Audriaus Butkevičiaus byla taip pat buvo politizuota. Teisininkų teigimu, „neskania“ ir politizuota laikytina ir buvusios ministrės Laimos Andrikienės byla, mat aukšti teisėtvarkos pareigūnai, net nepradėjus tyrimo, pareiškė, kad ji nekalta. Labai keistai rutuliojosi ir buvusio Šiaulių apskrities viršininko Vinco Girniaus bei buvusio Kauno mero Henriko Tamulio bylos. Tuomet opozicijoje buvę socialdemokratai tvirtino, kad K. Pėdnyčios vadovaujama prokuratūra esanti „vienakė“, nes esą ilgai persekiojanti konservatoriams neįtinkančius asmenis ir nutraukianti tas bylas, kurias liepiama nutraukti.
Iš generalinio prokuroro pareigų K. Pėdnyčia pasitraukė trenkęs durimis – apskundė teismui esąs neteisėtai atleistas iš pareigų. Buvęs pareigūnas siekė ne tik piniginės kompensacijos, bet ir grąžinimo į darbą. Jis tvirtino, jog jam tai morališkai svarbu, o vėliau atsistatydinsiąs.
Šį teisinį kazusą ėmęsis narpliojo Konstitucinis Teismas 2003-iųjų metų sausio pabaigoje paskelbė K. Pėdnyčiai palankų nutarimą. Jame buvo konstatuota, jog Seimas neturėjo teisės atleisti generalinio prokuroro įstatymu, taip sukūrė teisinio netikrumo atmosferą ir pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
Tačiau tų pačių metų liepą Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pripažinusi K. Pėdnyčios atleidimą iš generalinio prokuroro pareigų neteisėtu, į darbą jo negrąžino, o tik priteisė daugiau nei 200 000 litų dydžio kompensaciją.
Netekęs posto K. Pėdnyčia įsteigė privačią advokatų kontorą ir iki šiol joje dirba.
Teisėjo darbas – ramesnis
Antanui Klimavičiui irgi nebuvo lemta dirbti visą kadenciją. Jo vadovavimo Generalinei prokuratūrai metu buvo kilę nemažai skandalų.
2002 metais Generalinės prokuratūros pareigūnams teko narplioti „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos mokesčių nemokėjimą bei Ledo rūmų privatizavimo eigą. Šiuos ikiteisminius tyrimus kuravo tuometinis A. Klimavičiaus pavaduotojas Kęstutis Betingis. Kaip vėliau teigė generalinis prokuroras, visus metus dienraštis „Lietuvos rytas”, kuriam priklausė tiek krepšinio komanda, tiek Ledo rūmai, nuolat dergė prokurorus ir darė spaudimą, kad apgintų savo turtinius interesus.
K. Betingis buvo pažemintas pareigomis ir „ištremtas” vadovauti Kauno apygardos prokuratūrai.
Ne paskutinis dalykas, prisidėjęs prie A. Klimavičiaus kadencijos sutrumpinimo, buvo ir tai, jog šis generalinis prokuroras buvo nurodęs apklausti devintosios Vyriausybės narius, prisidėjusius prie nuostolingosios sutarties su „Williams‘u” pasirašymo.
Tų pačių metų balandį, nebenorėjęs šokti pagal politikų dūdelę ir bandęs dirbti nepriklausomai, A. Klimavičius apsisprendė, jo žodžiais tariant, „pasinaudoti galimybe ir pradėti teisininko karjerą“ – apie ją sako seniai pasvajodavęs. Prezidentas pritarė jo kandidatūrai į Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Šiuo metu Antanas Klimavičius dirba šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju.
Paklusnus, bet susikompromitavęs
2005-ųjų lapkričio pabaigoje prie Generalinės prokuratūros vairo buvo pastatytas Algimantas Valantinas, iki tol Vilniaus 2-ajame apylinkės teisme ėjęs pirmininko pareigas.
Praleidęs beveik 5 metų generalinio prokuroro poste, neseniai A. Valantinas prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė atsistatydinimo pareiškimą.
Dalies visuomenės įsitikinimu, A. Valantiną iš posto išvertė garsioji Kauno pedofilijos byla – taigi jis atsistatydino galbūt dėl visuomenės spaudimo bei Seimo sprendimo pritarti Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoms, kuriose kritikuojamas prokuratūros darbas tiriant šią skandalingą bylą.
Anksčiau skandalas yra kilęs dėl A. Valantino sesers Stasės Jokšienės finansinių machinacijų „Samanėlės“ bendrovėje. Teigiama, jog iki šiol bylą „marino“ Telšių apylinkės prokuratūros prokurorai, nežinodami, kaip pasielgti su tokio aukšto pareigūno giminaite.
Generaliniam prokurorui teko aiškintis ir dėl Šiaulių apygardos prokuroro Anatolijaus Mirno veiksmų. Šis yra pasirašęs šūsnis prašymų Šiaulių apygardos teismo pirmininkui Boleslovui Kalainiui – leisti klausytis daugelio žmonių, tarp jų ir žurnalistų, telefoninių pokalbių. Neva Saugumo departamentas turi informacijos apie viešų asmenų veikas, keliančias grėsmę valstybei.
Be to, A. Valantinas kritikuotas už tai, kad iki galo niekaip neištyrė saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties, „Rubicon‘o“ juodosios buhalterijos, kitų bylų.
Noras turėti lojalų žmogų
Seimo narys, konservatorius Jurgis Razma tikina, jog generalinių prokurorų kaita būdinga jaunos demokratijos šalims. „Tuo labiau jog tai sudėtingos pareigos ir sunku įrodyti, kad institucija gerai dirba, – sakė J. Razma. – Mūsų šalyje daugelyje sferų trūksta stabilumo. Juk pažiūrėkim, kiek premjerų keitėsi. Galim pasidžiaugti, kad generalinių prokurorų kaita per tą 20 nepriklausomybės metų buvo žymiai mažesnė”.
Seimo narys neatmeta politikų noro turėti artimą sau žmogų, bet jis įsitikinęs, jog generaliniam prokurorui yra sudarytos sąlygos dirbti nepriklausomai. „Jei tai stipri asmenybė, tai ir politikai tokį žmogų gerbs, – tvirtino J. Razma. – Jokie politiniai vėjai neturėtų įtakoti tokio pareigūno”.
Savo ruožtu Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas” seniūnas Valentinas Mazuronis kategoriškai laikosi tos nuomonės, jog politikai traktuoja prokuratūrą kaip savo įtakos sferą ir bet kuri į valdžią atėjusi partija bando daugiau ar mažiau įtakoti prokurorų darbą. „Iki šiol turėjome beveik visus „kišeninius” prokurorus. Visos rezonansinės bylos iki šiol tvarkomos kaip sovietmečiu, – piktinosi V. Mazuronis. – Skambinama, kviečiamasi „ant kilimėlio”, aiškinama, kaip reikia dirbti, kokias išvadas padaryti. Jei nepavykdavo susitarti, būdavo keičiamas Prokuratūros įstatymas.” Anot jo, neklysta tik tie, kurie nedirba – aplaidumo būta ir A. Valantino darbe. „Privaloma didesnė atsakomybė visuomenei. Ypač rezonansinėse bylose, kai visuomenė dėl to net susiskaldžiusi“, – teigė V. Mazuronis.
Seimo narys sutinka, jog parlamentinė kontrolė būtina, tačiau, jo nuomone, prokurorai turi likti nepriklausomi. V. Mazuronis nepritaria Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Šedbaro bei Seimo nario S. Stomos pasiūlymams keisti Prokuratūros įstatymą. „Tai tik rodo labai suaktyvėjusį norą pasiglemžti savo žinion visą prokuratūros sistemą”, – sakė frakcijos seniūnas.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
