Totalitarinis režimas taip nepasitikėjo savo šalies gyventojais, kad sekė juos ir su reikalu, kaip jie tai suprato, ir be jokio reikalo. „Totalus žmonių sekimas Sovietų Sąjungoje buvo neatskiriama šios sistemos dalis“, – sako sako Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. Kristina Burinskaitė, naujienų portalo balsas.lt skaitytojams sutikę papasakoti apie KGB darbo metodus.
Atsidurti ne vietoje ir ne laiku
„Atsidurti ne tuo laiku ne toje vietoje – taip pavadinčiau šią fotografiją, – pasakodamas apie sovietinio KGB sekimo metodus sako E. Peikštenis. – 1981 metais „Litexpo“ rūmuose vyko paroda „Ultragarsas-81“, kurioje dalyvavo svečių iš Vakarų Vokietijos – Vokietijos Federacinės Respublikos. Ir KGB agentams buvo duotas nurodymas: jeigu kas nors prieis prie jų stendo, pradės domėtis, kas ten yra arba bandys užmegzti ryšį su vokiečiais, reikia nustatyti, kas tas žmogus yra ir kokie jo tikslai“.
Ir štai prie stendo priėjo žmogus, tęsia pasakojimą E. Peikštenis, rodydamas seną, nelabai ryškią fotografiją, darytą toli gražu ne parodų rūmuose, o beveik Vilniaus centre.
„Jis apžiūrėjo stendus, vėliau priėjo prie vokiečių, pasikalbėjo. Ir buvo pradėtas sekti. KGB agentai nežinojo, kas jis toks, todėl jam suteikė vardą „Liova“. Toliau byloje rašoma, kad po kurio laiko jis išėjo iš parodų rūmų, tam tikrą minutę jau buvo prie centrinės universalinės parduotuvės, ten prisėdęs suvalgė sumuštinį ir išgėrė pieno. Tada jis ir buvo nufotografuotas – nuotraukoje net parašyta, kokią minutę tai padaryta. Paskui tas vyriškis perėjo per tiltą (Žaliąjį – red. past.) ir nuėjo link Vaikų pasaulio. Kadangi jis ne toje vietoje perėjo gatvę, KGB-istas tuo pasinaudojo ir liepė milicininkui jį sustabdyti bei nustatyti, kas jis toks yra. Milicininkas vyriškį sustabdė, sužinojo pavardę. O tada jau KGB aiškinosi, kas jis toks. Buvo nustatyta, kad tai vienos Kauno aukštosios mokyklos dėstytojas, kuris paprasčiausiai pagal profesiją priėjo pasidomėti vakarų vokiečių stendu“, – pasakoja E. Peikštenis.
Pasak muziejaus vadovo, kadangi KGB dėl menkiausios priežasties, o kai kada ir be jos, sekė tūkstančius, tarp vyresnės kartos žmonių tikriausiai yra nemažai tokių, kurie net neįtaria, kad buvo tapę tokiais „liovomis“ – buvo fotografuojami, sekami, buvo kreipiamasi į jų darbovietes siekiant išsiaiškinti, ar jie lojalūs sovietų valdžiai, ar nekelia pavojaus sovietiniam režimui.
KGB P. Vaitiekūno neatpažino
Žmonės, ypač tie, kurie buvo įtariami nelojalūs sovietų valdžiai, buvo sekami ir sąjūdžio laikais – iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Rodydamas vieną archyvinę fotografiją, kurioje prie M. Mažvydo bibliotekos 1988 metais užfiksuotas Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Petras Vaitiekūnas, muziejaus vadovas priduria: „Prie šios nuotraukos yra prierašas: „Būtina nustatyti (asmenį)“.
„Sekimas vyko visur ir visada, bet klausymosi įrangą KGB ypač mėgo naudoti viešbučiuose, restoranuose. Archyviniai dokumentai rodo, kad „Neringos“ viešbučio restorane, kur rinkdavosi mūsų inteligentija, užsienio svečiai, ambasadoriai, klausymosi įranga buvo sumontuota prie 11 keturviečių staliukų, 5 klausymosi prietaisai buvo įrengti bufete, 6 „boksuose“. Bet juk ir dabar „Neringoje“ tik 6 boksai yra, tai praktiškai visur ir sekė“, – pasakoja E. Peikštenis.
Pasak muziejaus vadovo, saugumo struktūros visose sovietinėse šalyse naudojo moderniausią to meto įrangą. „Nuo senų laikų Vokietija garsėjo savo fotoaparatais, ir DDR slaptoji tarnyba „Stasi“ naudojosi vienais iš geriausių fotoaparatų. O klausymosi įranga, kuri eksponuojama mūsų muziejuje, buvo pagaminta Lenkijoje. Įvairių šalių slaptosios struktūros dalindavosi geriausia aparatūra“, – sakė jis.
Siekė sukurti baimės atmosferą
Pasakodama apie KGB taikytas sekimo priemones, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. K. Burinskaitė pabrėžia, kad sekimo esmė buvo kontroliuoti ne tik viešąjį, bet ir asmeninį žmonių gyvenimą – žinoti, ką jie šneka, su kokiais Vakaruose esančiais giminaičiais palaiko ryšius. Todėl buvo sekama viskas – net pašto siuntos buvo tikrinamos.
„Jiems buvo labai svarbu, kad į Vakarus nepatektų sovietinei valdžiai nepalanki ideologinė, strateginė, ekonominė informacija. Taip pat buvo siekiama, kad tam tikra informacija nepatektų į Lietuvą. Ypatingai buvo sekami sovietų valdžios atžvilgiu nepalankiai nusiteikę asmenys – kunigai, rezistentai ir kiti. Operatyvinės techninės priemonės ir buvo skirtos išaiškinti, su kuo jie bendravo, apie ką kalbėjo, kokie tarpusavio ryšiai juos sieja, kokių kontaktų jie turi Vakaruose. Vėliau tuo pagrindu buvo ruošiamos baudžiamosios bylos apie neva nusikalstamą veiklą“, – pasakojo ji.
Pokalbių buvo klausomasi slapta prisijungus prie telefono aparato nebūtinai sekamo asmens bute, nes įranga leido ir iš kaimyno buto klausytis dominančio asmens pokalbių. Ir ne tik telefonu – buvo galima klausytis visko, kas kalbama dominančiame kambaryje.
„Pokalbių telefonu medžiaga galėjo būti panaudota ir sudarant baudžiamąją bylą už antisovietinę veiklą“, – aiškino istorikė. O stebintys žmogų lauke agentai, galėjo apsimesti staliais, statybininkais, krovikais, dažytojais, milicininkais, žvejais arba net poilsiautojais, tėvais su vaikais, dalijasi ji išlikusiuose KGB dokumentuose aptikta informacija.
Vienas iš slaptos pašto korespondencijos kontrolės tikslų buvo gauti informacijos apie KGB dominančius asmenis.
„Agentai tikrino gaunamus laiškus, siuntas ir sprendė, ką su juose esama informacija daryti. Ieškojo galimų ryšių su lietuvių nacionalistų pogrindžiu, antisovietinių minčių, duomenų apie ketinimus imtis priešiškų veiksmų. Tam tikra informacija būdavo išbraukiama, ir adresato nepasiekdavo. Teko skaityti ataskaitą apie laišką, kuriame moteris giminaičiams ar draugams skundžiasi, kad Sovietų Sąjungoje blogai gyventi. Ir turbūt ji buvo iškviesta pokalbiui apie tą blogą gyvenimą Sovietų Sąjungoje“, – pasakoja K. Burinskaitė.
„Tačiau svarbiausia buvo visuomenėje sukurti baimės, kad esi sekamas, atmosferą“, – pabrėžia istorikė.
Sovietų saugumiečius domino „Katalikų kronikų“ leidėjai
Pasak K. Burinskaitės, išlikę KGB archyvų duomenys rodo, kad sovietams labai rūpėjo išsiaiškinti, kokiais būdais į Lietuvą patekdavo draudžia literatūra. „KGB galvos skausmas buvo išsiaiškinti, kaip „Katalikų kronikos“ leidėjai ir platintojai perduoda informaciją, kokie žmonės ir kokiais keliais tai daro. Tačiau net metusi šiam reikalui dideles pajėgas, KGB taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kas buvo vyriausiasis redaktorius, kaip leidinys patenka į vakarus. Ir nors nemažai žmonių buvo pasodinta į kalėjimus, užkirsti kelio jie nesugebėjo“, – aiškina ji.
Anot istorikės, KGB ypač daug dėmesio skyrė išeiviams, disidentams ir dvasininkijai stebėti. „Kai kurių Lietuvoje apsilankiusių išeivių viešbučio kambariuose buvo atliekamos slaptos kratos. Jų metu buvo ieškoma sovietams nepriimtinos literatūros. Taip pat buvo siekiama sužinoti, su kuo jie planuoja susitikti, jie būdavo slapta fotografuojami. Pavyzdžiui, yra užfiksuotas išeivių iš Lietuvos pokalbis su disidentu Viktoru Petkumi“, – pasakoja ji.
„Buvo stebimas kiekvienas kunigo Juozo Zdebskio žingsnis. Ypatingųjų operacijų metų jo veiksmai, su kuo jis bendrauja, buvo fiksuojami minučių tikslumu. Taip pat buvo klausomasi pokalbių bute, atliekamos slaptos ratos, vykdoma laiškų kontrolė“, – pasakoja K. Burinskaitė ir priduria, kad persekiotųjų žmonių patirtis rodo, jog geriau buvo nekalbėti uždarose patalpose.
Nurodymas KGB agentams: Japonijos diplomatą po miestą vežioti „kiek reikės“
Užsienio diplomatus KGB stebėjo pasitelkusi specialią stacionarią ar laikiną klausymosi įrangą restoranuose, kavinėse, viešbučiuose, kuriuose jie būdavo apgyvendinami.
„Kur tik jie ėjo, kur buvo galima prie jų prieiti, ten jie ir buvo sekami. Buvo fiksuojama kiekviena užsienio diplomato lankymosi vieta, o jų susitikimai su Lietuvos piliečiais buvo įrašomi specialia įranga. Net buvo kuriama speciali radiolokacijos sistema sekti pravažiuojančius traukiniais diplomatus“, – tęsia pasakojimą apie totalų savų gyventojų ir šalies svečių sekimą buvusioje Sovietų Sąjungoje K. Burinskaitė.
„Kol vykdavo slaptos kratos, kiti KGB darbuotojai stebėdavo, kad kambario šeimininkas negrįžtų netinkamu metu. Pavyzdžiui, padedant agentams KGB išviliojo iš kambario Japonijos diplomatą, kuris viešėjo Vilniuje, kad galėtų slapta apžiūrėti jo kambarį. KGB davė užduotį savo agentui, kad kuo ilgiau vežiotų šį žmogų – kad būtų laiko apžiūrėti jo daiktus“, – dalinosi sukaupta informacija istorikė.
Specialiąsias priemones KGB žymėjo „literomis“
Tarp daugybės KGB naudotų metodų sekant užsieniečius, visų pirma diplomatus ir žurnalistus, ir neleidžiant jiems išvežti iš Sovietų Sąjungos nepageidaujamos informacijos, buvo ir fotoaparatų juostelių apšvietimas, o ypač nepatikimi ar pamatę per daug buvo net išprašomi iš šalies.
„Buvo net instrukcijos, kaip elgtis su užsieniečiais, kurie mato, ko nereikia matyti. Buvo sekami ir pavieniai atvykėliai, ir turistų grupės. Pavyzdžiui, švedų žurnalisto kambaryje buvo sumontuota klausymosi įranga, jam buvo pritaikytos kitos sekimo priemonės. Už fotografavimą neleistinoje vietoje jam buvo surašytas protokolas. Jo kambaryje taip pat buvo rasta antisovietinės literatūros (…) ir jis buvo paprašytas apskritai išvykti iš Sovietų Sąjungos“, – pasakoja istorikė.
Pasak jos, tiek oficialūs, tiek neoficialūs sekimo būdai ir techninės priemonės, kuriuos naudojo KGB, turėjo savo kodinius pavadinimus.
„Jos buvo vadinamos „literinėmis“ (raidinėmis – red. past.) priemonėmis. Pavyzdžiui, T raide buvo žymimas slaptas įsilaužimas į patalpas ir slaptos kratos, F – telefono klausymosi, MN – išorinis stebėjimas. Tačiau ką reiškia kai kurios „literinės priemonės“ iki šiol neaišku. Tarkime, KGB dokumentuose nurodoma, kad taikoma „priemonė O“, tačiau nėra jokio paaiškinimo, kas tai yra“, – apie vieną iš dar vis neatskleistų paslapčių užsiminė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė dr. K. Burinskaitė.
