Žinomas skulptorius 60-metis Rimas Idzelis pluša prie kūrinio, turėsiančio įamžinti prieš pusmetį netikėtai mirusio jo bendraamžio panevėžiečio Stanislovo Petrausko atminimą. Du savito talento menininkus likimas suvedė jaunystėje ir jų draugystė tęsėsi iki pat vieno jų mirties.
Draugą primins netikėta skulptūra
Abu menininkus pažinoję žmonės teigia, kad R.Idzelis su S.Petrausku savo požiūriu į masinę kultūrą, tiesmuka, kartais atrodančia įžūlia bendravimo maniera lyg broliai dvyniai.
Abu jie kitokie, dažnai neprisitaikantys ir nepaisantys minios šauksmo.
Todėl ir rengiama S.Petrausko įamžinimo forma taip pat netikėta, gal net šokiruojanti.
Draugą įamžinsiantis kūrinys turėtų išeiti panašus į neseniai dailės galerijoje eksponuotą skulptūrą: keliauninkas su maišu ant pečių ir papūga ant galvos.
Tai, kas tupi maiše, šiepia dantis ir taikosi kąsti, o keliautojo tarpukojyje iš varpos sumazgyta špyga.
S.Petrauskas buvo laikomas keistuoliu savamoksliu dailininku, mėgdavusiu rėžti savo nuomonę tiesiai į akis, kitų buvo vadinamas vienišiumi ir atsiskyrėliu.
Todėl tai, kad jo garbei skirtas kūrinys taip pat bus šokiruojantis, nieko lyg ir nestebina.
Dailininko bute klestėjo bohemiški vakarėliai
R.Idzelis norėtų, kad draugui dedikuota, iš bronzos lieta skulptūra būtų įkurdinta kurioje nors gerai matomoje miesto erdvėje. Galbūt ji galėtų būti pakabinta ant Laisvės aikštės ir Ukmergės gatvės kampe esančio namo.
Ten ilgus metus S.Petrauskas turėjo butą, jame vyko legendomis apipinti bohemiški vakarėliai.
Skulptorius mano, jog bronzinis Stasys galėtų sėdėti šalia J.Miltinio, taip pat koją ant kojos užsimetęs, tik nusisukęs į kitą pusę.
Pasak R.Idzelio, jo draugas turėjo savotišką ryšį su scenos gerbėjais ir pačiais aktoriais.
Anuomet, kai teatras buvo garsus ir į Panevėžį suvažiuodavo scenos mylėtojai, antroji kultūrinio vakaro dalis būdavo teatro pašonėje esančiame S.Petrausko bute po spektaklių ten pasiausti sugužėdavo visos garsenybės.
Nusipirkti sodybą patarė dvasininkas
R.Idzelis 15 metų gyveno ir kūrė Amerikoje. Į Lietuvą jis grįžo prieš 5 metus ir įsikūrė Kėdainių rajone, Paberžėje, visai šalia garsiosios klebonijos, kurioje keturis dešimtmečius gyveno ir tikėjimo aveles ganė legendinis Tėvas Stanislovas.
Menininkas prasitaria, kad būtent Tėvo Stanislovo, garsiojo atstumtųjų globėjo, dėka jis po ilgų klajonių pagaliau ryžosi bandyti leisti šaknis vienoje vietoje.
Kažkada dvasininkas R.Idzeliui patarė baigti valkatauti po pasaulį, nusipirkti sodybą Paberžėje ir gyventi. Tuo metu, kai žodžiai buvo ištarti, menininkas jų neėmė į galvą, bet gyvenimas susiklostė būtent taip, pranašiškas patarimas nenuėjo pavėjui.
Nuo bažnyčios šventoriaus R.Idzelio sodybos nematyti, ją užstoja medžiai. Menininko vasaros rezidencija, kaip pats ją vadina, įsikūrusi prie pat keliuko, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti: nedažyto medžio namas, ūkiniai pastatai, ne pirmos jaunystės citroenas kieme.
Kad sodybos šeimininkas ne eilinis kaimietis, supranti vos žengęs į kiemą.
Naujai prie namo pristatytoje terasoje stovi senovinis stalas, krėslai, skrynelės su geležiniais aprūdijusiais apkaustais, į sieną atremta ližė, kadaise naudota duonai į krosnį šauti. Įvairiausiais buitiniais rakandais nukabinėtos daržinės sienos.
Šalia įėjimo į trobą kabo įspūdingo dydžio kažin kokio žvėries kaukolė su ilgais ragais. Drožinys glotnus, šviesiai gelsvas, primenantis kaulą.
„Parsivežiau iš Argentinos, čia iš iškasenų“, nė nešyptelėjęs istoriją riečia menininkas ir kviečia į vidų.
Prieangis užgriozdintas remontui reikalingomis medžiagomis ir įrankiais. Čia pat stovi ir senoviška spinta, siaurutė lova. Ant jos padėta beveik sutrešęs nukryžiuotasis ir R.Idzelio drožtos stilizuotos beždžionės.
Jas menininkas darė Amerikoje. Beždžionės stalo dalis, jos atliko kojų funkciją.
Kartu su mumis į vidų spraudžiasi juodmargis šuo Tupi ir pūkuotas katinas Koca.
Vertingiausia pasaulio moteris
Namo viduje jaukiai šilta, šeimininkas nuo ryto buvo pakūręs krosnį. Ant stalo sudėti kalafiorai, svogūnai, pupelės, petražolių ryšelis, kelios nuskustos bulvės, porai, krapai. Pridėjus gabalą maltos bebrienos iš jų vėliau bus verdami pietūs.
Susėdame už plataus virtuvinio stalo. R.Idzelis nei kalbus, nei draugiškas. Į klausimus apie amžių ir šeimyninę padėtį, atkerta: „Koks tavo reikalas“.
Ir dar priduria: „Tik neaprašyk manęs kaip „geriečio“. Nekenčiu visuomenės, nekenčiu bendrijų, esu grynas individualistas. Jei koks klausimas nepatiks, neatsakysiu“.
Pasienyje stovi komoda, ant jos įkurdinta kiaulė su sidabriniais šarvais. Priešais kabo dar viena nežinomo žvėries kaukolės imitacija.
Ant virtuvinės spintelės įkurdinta nedidelė skulptūrėlė nulaužtu vienos rankos delnu. Skulptūra pas menininką grįžo iš sostinės, kad šis ją pataisytų.
Sako, poetas Juozas Erlickas ją nulaužė, kai buvo gerokai apšilęs.
Virš durų į miegamąjį pakabinta mažytė šeimyninė nuotrauka.
Pašnekovas vis dėlto paaiškina: ten jis ir širdies draugė Lijana, brangi interjero dizainerė. Ji gyvena mieste. Kuriame sakyti nenori.
Į sodybą draugė atvažiuoja savaitgaliais. Pora bendrauja 5 metus. Jiedu nesusituokę, bet veda bendrą ūkį.
„Ji mano gyvenimo prizas, vertingiausia pasaulio moteris“, nedaugžodžiaudamas situaciją nušviečia R.Idzelis.
Dailės mokėsi prie degtinėlės
R.Idzelį su Panevėžiu sieja čia praleisti jaunystės metai. Kilmė žemaitis.
Į Panevėžį tėvai jį atsivežė trimetį. Iš mokslo metų prisiminimų neturi, gal tik bandymus lankyti dailės mokyklą.
Nuėjo į ją tik dėl to, kad norėjo pabendrauti su tapytoju ir dailės pedagogu Klausučiu Beržansku.
Bendravimai buvę visai nepedagogiški mokytojas, R.Idzelis ir S.Petrauskas pasilikdavę po pamokų ir „darydavę burnelę“.
Tik Dievas žino, kokį kryžių uždėti
Apie kūrybos ištakas pokalbis nesiklosto.
„Tik jau nepradėk klausinėt kaip visos: kaip čia taip atsitiko, kad tapai menininku?
Ne aš gyvenimo kelią rinkausi, o jis mane pasirinko. Ėjau pro polikliniką, ten buvo remontas ir krito plyta ant galvos.
Ne visai į viršugalvį pataikė, nuslydo pakaušiu, per petį. Bet to, matyt, užteko, kažką sukrėtė ir panorau būti menininku, impulsas turbūt buvo nuo gimimo, o plyta tą mechanizmą tik įjungė“, sarkazmo neslepia pašnekovas.
Dar priduria, kad pasitiki Dievu, tik jis žino, ką su juo daryti, kokį kryžių uždėti.
„Jei Dievas nebūtų supratęs humoro, nebūtų manęs sukūręs“, dar papildo.
Pašnekovo tautybė „tuvis“
Prieš išvažiuojant į JAV Tėvas Stanislovas jam kalbėjęs, kad Tėvynės, kaip sergančios motinos, niekas nepalieka.
„Buvau jau ne vaikas, paaugęs „diedas“, žinojau, ką ta Tėvynė reiškia, ir žinojau, kad visos tėvynės serga ir vaistų nuo to nėr. Katalikiška humanistinė filosofija manęs neįtikino“, sako R.Idzelis.
Skulptorius nesimuša į krūtinę, kad Lietuvą myli. Buvo ji kaip pamotė, nemaitino ir neišlaikė.
„Nežindau aš Lietuvos papo, čia ir jokių meno mokslų nebaigiau“, vaizdžiai paaiškina.
Skulptorius netelpa į jokią pas mus egzistuojančią kūrėjų klasifikaciją. Kadangi nėra baigęs dailės akademijos, lyg ir negali priklausyti dailininkų profesionalų gildijai.
Tautodailininkai jį bando įrašyti į savo gretas, bet čia R.Idzelis protestuoja: „Kai mane pavadina liaudies menininku, klausiu tai tada kurios liaudies?“
Kai klausia, kokios jis tautybės, drožėjas atsako nukandęs galūnę: „tuvis“.
Menininko santykis su aplinkiniais keistokas. Drožia jis Tėvui Stanislovui paminklą, pusšešto metro ąžuolinį kryžių su trimis mazgais. Prieina moteriškė ir klausia, kas čia bus, ar paskutinė vakarienė?
„Iš stulpo? Paskutinė vakarienė? Ką tu jai atsakysi? Gali tik paglostyt tokią močiutę ir paleist“, dėl meno vertintojų nenuovokumo šiek tiek pyksta kūrėjas.
Arba kitas atvejis. Drožia jis Stasio skulptūrą. Tuo metu Paberžėje vyko menininkų pleneras, privažiavo visokio tipo žmonių.
„Visi labai krikščioniškai nusiteikę, žiūri jie į tą skulptūrą ir klausia, kas čia, ar knygnešys koks?
Ne, bybnešys, sakau. Labai ribotas žmonių supratimas, klausimai žudo atsakymus“, sako R.Idzelis.
Špyga tarpukojyje ženklas, kad vedęs
Prakalbus apie S.Petrauskui įamžinti skirtą skulptūrą R.Idzelis vedasi į dirbtuvę erdvų kambarį šalia virtuvės. Sako, kad procesas dar idėjos lygyje, bet trečdalis darbo jau padaryta.
Ant trinkų guli kibiro dydžio obuolys. Ant šio turėtų stovėti keliauninkas. Pastarojo matyti tik kontūras, grubiai ištašytos linijos.
Kurdamas Stasiui dedikuotą skulptūrą, R.Idzelis panaudojo paties Stasio idėją. Kažkada S.Petrauskas buvo nutapęs drobę, kurioje pasaulio vargeta eina per platų, obuolių prikritusį lauką.
„Aš skulptūroje negaliu tiek obuolių pridrožti, tai darau Stasį ant vieno obuolio. Daug pasaulio menininkų ubagą su lazda yra vaizdavę, nieko originalaus čia nėra.
Originalu gal tik tai, kad atlikta Petrausko maniera, ir dar tas maišas, našta, kuri nešėjui į kuprą kanda“, koncentruotai paaiškina drožėjas.
Ką reiškia į špygą sumazgytas vyriškos lyties organas?
„Tai simbolizuoja, kad jis buvo vedęs“, paaiškina pašnekovas.
Skulptūrą lieti iš bronzos kainuos apie 50 tūkstančių litų.
R.Idzelio idėjai pritarė keletas menininkų ir meno mylėtojų entuziastų. Jų darbas ir bus pramušti visus specialistų leidimus, suderinti su miesto valdžia.
Dolerius nešė lagaminais
Grįžus iš Amerikos S.Petrauskas jam iškrėtė viešą pokštą, vietinės televizijos laidoje pasakė, kad pasitiko R.Idzelį autobusų stotyje ir padėjo per visą miestą iki namų partempti du dolerių prikimštus lagaminus.
Apie gyvenimą Amerikoje R.Idzelis smulkiau pasakoti nelinkęs. Duoną pelnėsi droždamas įvairiausius daiktus.
Ir originalias skulptūras kūrė, ir paprastas duris drožinėtais paneliais puošė, ir milžiniškų medžioklės trofėjų imitacijas darė. Jų pavyzdžiai paslaptingų žvėrių kaukolės, puošia ir paties menininko sodybą.
Ryšiai su senais klientais iš JAV nenutrūkę iki šiol. Užsakymų gimtinėje drožėjas sulaukia nedaug, pagrindiniai užsakovai yra iš užjūrio.
„Yra medžiotojai entuziastai, bet žudyti jie nenori, tai užsisako trofėjų galvas iš medžio“, apie naują interjerų kūrimo madą prasitaria R.Idzelis.
Pašautas šernas slėpėsi po stalu
Santykiai su medžiotojais, kurie iš tiesų dobia žvėris, R.Idzelio nekokie. Ne kartą buvę, kad į sodybos kiemą atbėga medžiotojų persekiojami žvėrys.
Kartą sėdi R.Idzelis su S.Petrausku terasoje prie stalo. Staiga per kiemą atšniokščia kažkas didelis ir plaukuotas ir neria po stalu.
Abu vyrai tiek išsigąsta, kad nespėja suvokti, kas atsitiko, tik sprunka iš užstalės ir skuodžia ūkinio pastato link.
Atsigavę pamato, kad po stalu įsigrūdęs didžiulis šernas. Po kelių minučių į kiemą įlekia būrys medžioklinių šunų. Vyrai juos ima iš kiemo vyti pagaliais.
Dar po minutės prie namo sužviegia džipo stabdžiai, iš jo ropščiasi medžiotojai ir reikalauja atiduoti pašautą grobį.
„Kaip atiduosim, jei jis atbėgo pas mus prieglobsčio ieškoti?“ sako R.Idzelis.
Tada vienas medžiotojas šauna į dangų. Menininkai dėl tokio elgesio įsiunta, iškviečia policiją. Medžiotojai pabėga, šernas lieka po stalu.
Vyrai pašauto gyvulio nelietė. Kitą rytą jo jau nebebuvo.
Kitą kartą į skulptoriaus kiemą įšuoliavo varovų užvytas plačiaragis stirninas. Gyvulys prabėgo pro tvartą ir nusileido skardžiu prie upės. Jį besivejantys medžiotojai, priėję R.Idzelio sklypo ribą, sustojo.
Kai pavojaus nebebuvo, stirninas užkopė aukštyn ir nuėjo sau.
„Ko tu čia atvažiavai ir klausinėji? Kuo aš ypatingas? Taigi visos bobos prie manęs lenda“, staiga pokalbį nutraukia menininkas.
Čia išlenda nesena istorija, kai pas R.Idzelį atvažiavo jaunystės laikų pažįstama ir jam pasipiršo.
Moteris su skulptoriumi buvo bendravusi prieš 30 metų. Tada meilės romanui įsibėgėti sutrukdė tai, kad ji buvo ištekėjusi.
Netikėta viešnia menininko kieme išdygo vieną savaitgalį, kai sodybos šeimininkas namie buvo su savo drauge Lijana. Atėjūnė prieš tai apsilankė pas Paberžės bažnyčios kleboną Skaidrių Kandratavičių ir jam pasisakė, jog norėtų pasipiršti jaunystės laikų meilei.
Dvasininkas moteriai patarė to nedaryti.
Kad atgrasytų moterį nuo minties atnaujinti seniai pamirštą draugystę, R.Idzelis jai pristatė savo draugę. Atėjūnė vyro širdį bandė pavergti primindama, jog ji yra 16 metų jaunesnė.
Piršlybų pasiūlymą R.Idzelis atmetė. Tokia menininko nutartis buvo galutinė ir neskundžiama.
