„Lietuva ginasi. Taip, mes šokome į dilgeles pusnuogiai, blogai pasirengę. Niekas to nepaneigs. Mes galvojome apie laimingą ir ilgą gyvenimą vieningoje Europoje, kuri apgins ir apsaugos. Mes atsipalaidavime. Ir mes apsirikome. Tai nutiko ne tik mums.
Nutiko daugeliui Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur. Net galingųjų Amerikos ir Kinijos vadovų veiduose savimi pasitikinčios šypsenos virto į susirūpinimą ir nerimą. Mes neriame į pilną nežinomybės pasaulį. Nei vienas nežinome, kurie iš mūsų jame išliks. Žinome tik tai, kad po COVID-19 atakos pasaulis bus kitoks.
Kažkoks keistas tas suvokimas, kad absoliutaus saugumo nebėra. Kai piktinamės eilėmis oro uoste, pas gydytojus, užlūžtančiomis sistemomis, karantinu ar tai, kad nepateksime pas kirpėją, tiesiog sveiki atvykę į COVID-19 pasaulį, kuriame gali keikti kinus ar amerikiečius, niekas Tavęs nebegirdi.
Bet žinote, kas svarbiausia. Aš matau mūsų piliečių gebėjimą ten, kur neliko sprendimų, susivienyti ir atlaikyti smūgį. Verslas reaguoja, perka apsaugines priemones medikams. Savivalda, Vyriausybė ir Prezidentūra taiso klaidas dirbdami ekstremaliu režimu.
Šiandien Vilniaus savivaldybės ekstremalių situacijų operacijų centre praleidęs kelias valandas mačiau lyderystę ir tai mane ramina. Ir nesvarbu, kad aš turiu daug negražių žodžių kai kuriems labai aukštiems politikams, jie daro sprendimus. Mobilūs patikros punktai, reagentai, veiksmų algoritmai gimsta. Matau opoziciją, kuri metusi olimpinės ramybės būseną daro aktyvų darbą ieškodami paramos Lietuvos sveikatos sistemai.
Ir nepaisant to, kad taip ir liksime pasidalinę į valstiečius, socdemus, konservatorius, liberalus ir dar daug kitų spalvų, nesame tokie jau skirtingi bendro priešo akivaizdoje.
Tiesiog mums trūksta koordinacijos, bet turime šansą pagaliau sukurti Valstybę. Išmokti sakyti karčią tiesą į akis, bet pamiršti nekęsti. Ir išmokti išgyventi, nes mirti jau ne kartą išmokyti“, – rašo V. Kasiulevičius.
