Laidoje dalyvauja vaikų psichiatras Deimantas Kuncevičius, Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos vadovas Vaidas Bacys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Jurgita Šukevičienė ir Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas.
Kas vyksta už uždarų mokyklos durų?
Bandome geriau suprasti, kas vyksta už didelių mokyklos tvorų ir sienų, kaip ten jaučiasi mūsų vaikai. Per pastarąsias kelias savaites matome tokių ryškių smurto protrūkių, kurie sulaukia plataus visuomenės dėmesio ir bandome geriau suprasti, kaip reaguoti ir kas čia vyksta. Kokios jūsų mintys?
V. Bacys: Mes pajuokaujame kartais tarpusavyje, kad jeigu sulauki ramios dienos iki keturių, atsikvepi, tada maždaug lauki nuo penkių iki septynių, ar nepaskambins koks tėtis. Labai dažnai kažkokie santykiai, kurie vyksta mokykloje, tikrai juos ne visuomet gali pastebėti suaugę žmonės esantys mokykloje.
Vaikai pasikalba su tėvais ir labai svarbu, kad tie tėvai nebijo paskambinti, kad jie paskambina, pasikalba. Kalbėjimasis tokiais dalykais yra geriausia prevencija. Aš manau, tai yra profesionalų kalbėjimasis tarp mokytojo ir mokinio, tarp pačių mokinių, tarp tėvų ir mokytojų.
Be abejo, aš sakyčiau, kad su technologijomis mes turim kalbėti ir diskutuoti apie tam tikrųjų pilkųjų zonų mokykloje stebėseną, galvoti, kaip mes ten galime atlikti tam tikrą intervenciją. Visuomet bus tokios subtilios zonos, kur kažkokie dalykai dedasi, kur išsaugojamas žmogaus privatumas. Tokių dalykų mokyklose neišvengsime.
Čia labai panašiai su geležinkeliais paraleliai išvesčiau – per vieną savaitę du įvykiai. Antrinčiau, kad tie įvykiai mokyklose vyksta nuolat. Nei viena mokykla nuo tokių įvykių nėra apsaugota. Visi deda pastangas, kad tokių įvykių nebūtų, bet jų neišvengsime.
Mūsų patirtys yra pačios įvairiausios. Matyt, kažkada saugos diržas mums buvo nesuprantama saugos priemonė automobilyje. Mes sakydavome: „Važinėjau visą gyvenimą.“ Matyt tų situacijų nebuvo mažiau ir anksčiau, ir sovietmečiu jų nebuvo mažiau. Gal jos nebuvo taip viešinamos, bet jeigu tai buvo norma tuo metu, tai visiškai neturi būt norma mūsų šiandieniniame gyvenime.
Bendras agresijos lygis visuomenėje
Daug kas pastebi apie bendrą agresijos lygį visuomenėje. Jisai yra pakilęs. Susipriešinimas, susiskaldymas, labai daug įvairių, skirtingų žmonių, kiekvienas savo, kaip ten Oskaras Koršunovas sakė, teisuoliškumo burbule gyvendamas nori kitam įpiršti savo tiesą. Bendrai tolerancijos nedaug rasi visuomenėje. Ar jūs pastebite, kad mokykla yra tam tikras veidrodis visų vykstančių gana audringų procesų visuomenėje?
V. Bacys: Manau, kad čia tik mokslininkai galėtų atsakyti. Aš pridėčiau dar vieną faktorių šalia tų dalykų – karantinas. Kai mes du, tris metus nebuvome kartu, kai būdavome tik nuotoliu, internetu ir labai dažnai mokytojai sakydavo: „Buvo paprasčiau.“ Tuomet mikrofoną išjungi ir visa problema išsisprendžia. Ar problema išsisprendžia? Nežinau, bet mes neturėjome to fizinio kontakto.
Vis dėlto nemaža dalis mokinių šiandien besimokančiai yra tie, kurie iš esmės du, tris metus realiai buvo ne mokykloje. Tą matyt psichologai galėtų komentuoti, kad tai yra tam tikros priežastys. Jie tam tikrą tarpsnį nepatyrė socializacijos. Dėl susipriešinimo visuomenėje aš galvoju, kad visiems mums suaugusiems mūsų vaikai yra atspindys.
Visi mes, suaugę, turėtumėme pagalvoti, kiek mes pagarbiai vienas su kitu bendraujame, kaip mes mokame išsakyti vieną ar kitą nuomonę, kaip mes mokame spręsti konfliktus. Aš visuomet sakau, kai mes matome tokius vaikus, kokie jie yra, visuomet verta pagalvoti, o ką mes suaugusieji padarėme, kad jie tokie nebūtų?
Kaip apsaugoti vaikus nuo žalingos informacijos?
Albinas rašo: „Iš kur vaikai tokių konfliktų sprendimų variantų išmoko? Filmai, žaidimai? Kur nepilnamečių apsaugos įstatymas nuo žalingos informacijos? Ar jūs pastebite, kad mes šiandien nesaugome savo smegenų, vaikų ir ne tik vaikų nuo žalingos informacijos?
V. Bacys: Aš buvau vienas iš tų, kuris buvo labai šalininkas IT sprendimų mokykloje. Kuo toliau, tuo labiau aš kvestionuočiau tam tikrus klausimus, diskutuočiau apie tam tikras pasekmes, nes kaip sakau: „Dažnai kirvis gali būti geras darbo įrankis ir gali būti geras smurto įrankis.“ Šitoje vietoje manau, kad verta mums, suaugusiems, diskutuoti, kur yra tos ribos, kada, kiek galima to, kiek negalima to.
Taip, tai yra atviras laukas, iš tikrųjų tas virtualus pasaulis yra atėjęs į mūsų realybę, mes, suaugusieji žmonės, esame migrantai tame virtualiame pasaulyje, o jiems tai yra kasdienybė. Tai toks gal skirtumas yra.
Mes uždedame pritarimo ženklą socialiniuose tinkluose, bet mes tame negyvenam. Aš neneigčiau šito, kad tai yra tokia atvira diskusija, bet vėl aš klausčiau savęs, ar tas pats IT negali būti sukurtas kaip saugumo įrankis mokykloje.
Turime daug gražių pavyzdžių, mokyklų, kur vyksta tam tikras stebėjimas pasitelkiant kameras, ypatingai tose pilkose zonose, prie rūbinių ir panašiai. Iš kitos pusės, aš galvoju, ar mes tikrai pamąstėme, ką tam vaikui veikti laisvu laiku? Tai taikytina ir mano mokyklai.
Ar tikrai turime kamuolių? Ar tikrai skatiname būti lauke? Ar nebijome išeiti į lauką su jais kartu? Tai ne tik mokytojai. Visų pirma, ar jie nebijo lietaus ir išveda pasivaikščioti vietoje to, kad sėdėtų prie televizoriaus arba internete? Čia kaltų nėra. Čia iš esmės klausimas, ką mes galime padaryti kartu, kad mūsų vaikai būtų šiek tiek geresni negu mes?
Klausytojas sako: „Mokyklinis smurtas turi būti vertinamas ne vien kaip saugumo ir psichologinės pagalbos trūkumo klausimas, bet kaip auklėjimo, institucijų hierarchijos pažeidimo pasekmė. Vaiko moralinį stuburą pirmiausiai formuoja šeima, kasdieninis artimųjų autoritetas, pareigų kartojimas, ribų nustatymas ir gyvas pavyzdys. Kai šią funkciją perima centralizuota administracinė sistema, ji gali būti, ji gali prižiūrėti, registruoti, reaguoti ir bausti, bet negali sukurti to, ką sukuria šeima, vidinės atsakomybės. Ar sutiktumėte su klausytojo komentaru?
V. Bacys: Atsakomybė yra labai svarbus dalykas ir aš antrinčiau netgi šiuo atveju, tai labai aiškus atsakomybės suvokimas. Aš dažnai sakau, kai būna tėvų susirinkimas: „Jeigu galite, neaptarinėkite mokyklos mokytojų prie vaikų. Netgi jeigu turite ir matote, kad jie gal ne visiškai yra teisūs, tam yra suaugę, turi kalbėtis su suaugusiais.“ Atsakomybių ribų nubrėžimas yra labai svarbus dalykas.
Mokiniai ir vaikai labai mėgsta taisykles, bet tų taisyklių reikia laikytis. Aš truputį bijau, kad mes prisikūrėme tiek tvarkų, tiek taisyklių, kad mes jų patys nebežinome ir tos taisyklės nustoja veikti, nes jos yra sukurtos tik tam, kad būtų sukurtos.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
